„Ekstravagantiška pilis“, „nuosavi Bakingamo rūmai“ – kaip tik nevadinami britų milijardieriaus Johno Caudwello ir jo mylimosios, lietuvių dviračių čempionės, buvusios olimpietės Modestos Vžesniauskaitės, namai Londone.
Prestižiniame Meiferio rajone įsikūręs 8 aukštų ir daugiau kaip 4 000 kvadratinių metrų būstas tituluojamas brangiausiu namu visoje Didžiosios Britanijos sostinėje.
Prabangiosios rezidencijos adresas yra Chesterfield gatvėje, kur dauguma pastatų išlaikė savo pirminį gruzinų architektūros dizainą. Čia gyveno daug įžymių žmonių, įskaitant buvusį šios šalies ministrą pirmininką Anthony Edeną ir rašytoją Caroline Norton. J. Caudwellas savo svajonių namus Meifere atrado po penkerių metų paieškų, ieškodamas vietos, kurioje galėtų rengti labdaros vakarus ir prabangius priėmimus.
2012 metais milijardierius, anksčiau dėl savo verslo telekomunikacijų srityje vadintas „mobiliojo telefono karaliumi“, nusipirko didžiulę rezidenciją už 87 milijonus svarų sterlingų.
72-ejų verslo magnatas, šiandien geriau žinomas dėl savo labdaringos veiklos, šiuos namus vadina šeimos tvirtove, prie kurios įrengimo ženkliai prisidėjo. Stebėtis gigantiškais vieno turtingiausių Jungtinės Karalystės žmonių užmojais labai nevertėtų, nes jis gimė Birmingame ir augo darbininkų klasės šeimoje.
Iki su broliu sukurdamas nuosavą verslą vyras dirbo įvairius darbus – pardavinėjo motociklininkų aprangą, dirbo automobilių salone. Dar įspūdingesni šeimos rūmai Londone atrodo jo 41 metų mylimajai ir dviejų vaikų motinai Modestai Vžesniauskaitei. Buvusi profesionali dviratininkė gimė Panevėžyje, o augdama matė nemažai sunkumų, tad visomis jėgomis turėjo kovoti už savo vietą po saule.
Ryški ne tik milijardieriaus ir buvusios sporto žvaigždės pora, nuolat mirganti Europos elito kronikose, bet ir prabangieji jų namai, kurių duris praverti norėtų ne vienas smalsuolis ir žurnalistas. Skelbiama, kad šiandien įspūdingojo būsto vertė siekia… net 250 milijonų svarų sterlingų. Ir tai brangiausias namas visame Londone.
Manoma, kad prieš tapdamas gyvenamąja vieta šis pastatas gatvėje buvo garsus Anglijos sostinės naktinis klubas „21 Club“, kuris veikė nuo 1940-ujų ir buvo viena pagrindinių pokario Londono naktinio gyvenimo vietų. Šio klubo lankytojai buvo tokie garsūs asmenys kaip princesė Margaret ir aktorius Richardas Burtonas, o vėliau, 1983 metais, klubas tapo filmo „Badas“ (angl. „The Hunger“) filmavimo vieta.
Prieš filantropui Caudwellui įsigyjant šį pastatą, jis priklausė Brunėjaus princui Jefri Bolkiah, mėgusiam itin prabangų gyvenimą. Lietuvės mylimasis, nusipirkęs pastatą, paaukojo ketverius metus bei 80 milijonų svarų sterlingų renovacijai, kad paverstų jį šiuolaikiniu prabangos simboliu.
Iš tiesų, rezidenciją sudaro du kultūrinio paveldo pastatai, sujungti rūsiais, o bendras namo plotas prilygsta Vestminsterio abatijai. Rūsyje įrengta automobilių saugykla su aštuonių automobilių statymo sistema. Name yra 15 miegamųjų, 5 virtuvės, privatus kino teatras, SPA ir naktinis klubas, o pagrindinė pokylių salė – didžiausia Londone po Bakingamo rūmų.
Interjere dominuoja marmuras, akmuo, mozaikos, aukso plokštės, ąžuolinės parketlentės ir specialiai pagaminti kilimai. Šis namas ne tik tarnauja kaip brito ir lietuvės šeimos rezidencija, bet ir yra naudojamas labdaros renginiams bei socialiniams susibūrimams.
Pokalbis su Johnu Caudwellu:
Prieš 13 metų prestižiniame Londono rajone įsigijote rūmus, kurie savo dydžiu pranoksta net Vestminsterio abatiją. Kodėl Jums prireikė 4 000 kv. metrų namų?
Žinoma, niekam nereikia tokio dydžio namų. Šio pirkinio tikslai buvo trys. Pirma – tai buvo puiki investicija, kurią išvystę pridėjome jai daug vertės. Antra – tai tapo nuostabia labdaros baze visiems mano lėšų rinkimo renginiams. Ir trečia – žinoma, tai yra mano namai. Tačiau noriu pabrėžti, kad po mano mirties net 70 procentų viso mano turto atiteks labdaros organizacijoms.
Sakoma, kad norint suprasti žmogaus dabartines ambicijas ir svajones reikia pažvelgti į jo praeitį. Ar tai tinka ir Jums?
Gali būti tam tikra tiesa, tačiau dažniausiai žmonių ambicijos ir svajonės labai skiriasi nuo jų vaikystės. Mano vaikystės namai buvo paprastas kotedžas pramoninėje Stoko prie Trento miestelio dalyje, gana šiurkščiame rajone, kur vyravo patyčios ir mačo elgesys.
Ką jums simbolizuoja namai – saugumą, privatumą ar tiesiog vietą laisvalaikiui?
Man namai yra ten, kur yra širdis. Tai vieta, kur susirenka šeima, lankosi draugai, kur vyksta darbas. Tai vieta, kur jautiesi laimingiausias.
Kaip atrodė Jūsų įsigyta nuosavybė prieš tuos 13 metų? Britų žiniasklaida kritiškai analizavo Jūsų investiciją į patrauklų, bet šiek tiek apleistą pastatą.
Kai pirkau Meiferio namą, tuo metu vadintą Ancaster House, jo vidaus apdaila buvo labai prastos kokybės ir estetikos. Santechnika, šildymas ir elektros instaliacija buvo labai prastos būklės. Tačiau didinga pastato architektūra ir erdvus vidus buvo beprotiškai patrauklūs. Be to, žinojau, kad yra galimybė iškasti papildomus rūsio aukštus, kurie leistų sukurti nuostabias šiandien turimas erdves.
Ar turėjote aiškią viziją, kaip atrodys Jūsų namai po renovacijos?
Mano vizija buvo visiškai aiški – norėjau labai gyvybingų namų, tačiau išlaikant klasiką ir prabangą, būdingą Meiferio rajonui.
Kokius tikslus ar reikalavimus iškėlėte architektams ir dizaineriams?
Tikslas buvo sukurti gražiausius, nesenstančius ir patogiausius namus Londone. Ir, mano nuomone, man pavyko – taip manau tiek aš, tiek daugelis čia apsilankiusiųjų.
Kiek asmeniškai dalyvavote renovacijos procese?
Labai aktyviai dalyvavau visų svarbių ir net daugelio smulkesnių sprendimų priėmime. Reikalavau aukščiausios kokybės, tvarumo ir grožio visur, ką darėme.
Pradžioje tai buvo du aštuonių aukštų pastatai, kuriuos vėliau sujungėte į vieną. Kaip išnaudojote atsiradusias erdves?
Pastatus sujungėme esamame sodo lygyje, jį išplėsdami, taip pat pridėjome didelį naują rūsio aukštą. Erdves planavau labai logiškai – subalansavau miegamųjų skaičių su viešosiomis erdvėmis bei sporto ir SPA zonomis.
Jūsų namuose yra ne tik baseinas su vulkaninės lavos elementais ir privatus kino teatras, bet ir pokylių salė, talpinanti 120 svečių. Iš išorės jis primena Bakingamo rūmus. Ar jums patinka tokia prabanga?
Taip, aš ja mėgaujuosi, bet tai nėra pagrindinis motyvas turėti tokį nekilnojamojo turto objektą. Galiu būti labai paprastas – pavyzdžiui, mėgstu keliauti dviračiu po Pietų Prancūziją, apsistoti bet kuriame pakeliui rastame viešbutyje ar B&B (nakvynė su pusryčiais – red.). Tokius namus, kuriuos matote dabar, kūriau ne dėl prabangos, o dėl investicinio patrauklumo bei galimybės rengti labdaros renginius.
Ar tiesa, kad interjero dekoravimui buvo panaudota net 20 000 aukso lakštų?
Manau, niekas nežino tikslaus skaičiaus, bet akivaizdu, kad buvo sunaudota labai daug aukso lakštų (šypsosi).
Kodėl nusprendėte įrengti tajų stiliaus valgomąjį su upeliu ir gyvomis žuvimis?
Trečiajame namo aukšte įrengėme žiemos sodą, o kadangi mano mėgstamiausia virtuvė yra tajų, nusprendžiau sukurti nuosavą tajų valgomojo erdvę su upeliu, Malawi ciklidais ir dirbtiniu migdolo medžiu ant lubų. Tai tapo savotišku išskirtiniu akcentu gana tradiciniame name.
Ar pavyko laiku užbaigti renovaciją, nepaisant vienu metu čia dirbusių net 300 statybininkų?
Deja, nė viena statyba ar renovacija neįvyksta pagal planuotą biudžetą ar grafiką, mano namas nebuvo išimtis.
Ar ši investicija atsipirko?
Taip, tai buvo itin pelninga investicija, ir, kaip pripažįsta verslo elito žiniasklaida, šiandien tai yra prestižiškiausias ir brangiausias namas visame Londone.
O kaip atrodo Jūsų kasdienis gyvenimas šiame dvare?
Nuolat keliauju, bet namuose daugiausia laiko leidžiu su šeima, gamindamas jai, dažniausiai, tajų maistą, sportuodamas arba organizuodamas labdaros renginius.
Ar yra renovacijos metu priimtų sprendimų, kuriuos šiandien keistumėte?
Esu patenkintas visais renovacijos sprendimais. Galbūt tik vietoj Malawi ciklidų pasirinkčiau Koi karpius.
Kodėl Jūsų namuose nėra brangių meno kolekcijų, kurių esate sukaupęs ne vieną, juk čia apsauga veikia visą parą?
Turiu didelę meno kolekciją, bet namuose nesaugau pavogti lengvai galimų vertybių.
Ar šie namai neatrodo per dideli aktyviam Jūsų šeimos gyvenimo būdui?
Taip, jie per dideli, bet, kaip jau minėjau, tai buvo pelninga investicija ir puiki vieta labdaros renginiams.
Pokalbis su Modesta Vžesniauskaite:
Su kuo Jums simbolizuojasi namai?
Turint didelę šeimą namai man, pirmiausia, asocijuojasi su vaikais, o jei žvelgiant plačiau, tai – jaukumas, lengvumas, meilė ir… saugumas. Saugumas mums labai svarbus dėl užimamos visuomeninės padėties. Realybė tokia, kad visada noriu būti tikra dėl savo vaikų ir savo pačios saugumo. Žinoma, namuose ypatingą svarbą užima patogumai.
Ar namuose Jums reikia jausti gyvenimo ritmą, kad juose būtų šurmulio, svečių klegesio? Ar priešingai – tai ramybės uostas?
Esu iš tų žmonių, kuriems visur ir visada patinka balansas. Mūsų namai pilni aptarnaujančio personalo, todėl rasti ramų kampą, kur galėčiau užsidaryti duris ir pabūti viena, sudėtinga. Kartais man to išties trūksta. Norėčiau valandos ramybės žvakių šviesoje tik su savo mintimis ir be jokio trukdymo, tačiau…
Vis dėlto, tai – mano namai, kuriuose vaikai jaučiasi laimingi, netrūksta vakarėlių su draugais, o aš labai norėdama atsiriboti nuo visų galiu keliauti į savo drabužinę (juokiasi). Mudu su vyru esame pora, kuriai reikia judesio, norisi jausti visas gyvenimo spalvas. Kita vertus, kai labai užsinoriu ramybės, pati ją susirandu…
Išduokite paslaptį, kur tas kampelis, kuriame galite pabūti viena ir žinoti, kad ten niekas Jūsų tikrai neieškos?
Tai – mano drabužinė, kurioje yra dušas, tualetas – ten nei vaikai, nei vyras, nei personalas neateina, sakyčiau, ten net oras alsuoja laisve. Toks 100 procentų privatumas, mano asmeninė maža moteriška oazė. Vis dėlto nepamirškime, kad auginu tris vaikus, iš kurių du dar labai maži, tad jie visada greta. Kaip moteris, jaučiuosi užsibuvusi mamos vaidmenyje, bet iš patirties žinau, kad tai – laikina.
Ar tiesa, kad nemėgstate laiko leisti šluodama parduotuvių lentynas?
Taip, neapsikraunu savęs. Kiekvienuose savo namuose turiu po drabužinę ir juose visada randu tai, ko man reikia. Jei ko trūksta, tiesiog nusiperku. Tačiau esame šeima, kuri keliauja beveik be daiktų, nemėgstame apsikrauti, nes tai varžo laisvę.
Minėjote, kad rūpintis namais padeda gausus būrys pagalbininkų. O koks vaidmuo tenka Jums?
Prižiūrėti jaukumą, tvarką, saugumą… Aš pati užaugau gana kukliomis sąlygomis Panevėžyje, tad namų ponios vaidmenį jaukinausi visą dešimtmetį (šypsosi). Tačiau puikiai sudraugauju su virtuvės šefais, namų prižiūrėtojomis, tad prieš kiekvieną vakarėlį ar rimtą vakarienę visi dirbame kaip komanda. Mėgstu viską apgalvoti iki smulkiausių detalių: kur ir kokios stovės gėlės, kur bus įžiebtos žvakės, kokiose lėkštėse bus patiekiamas maistas. Toks vaidmuo man tikrai patinka. Mėgstu padėti paskutinį akcentą. Išskyrus virtuvę, kuri yra Johno zona.
Ar su šeima turite susikūrę ritualų, kurie jums sietųsi su namais?
Mudu su vyru iš šių ir ankstesnių santykių bendrai turime aštuonis vaikus, bet šiuo metu gyvename su trimis vaikais, nes penki jau sukūrę savo gyvenimus, tačiau Johnas yra labai šeimyniškas ir aš pati nuo mažens turiu tokį norą, kad ypatingomis progomis visa didžiulė šeima susirinktų drauge. Su vaikais ir net anūkais kasmet plaukiojame jachta, slidinėjame, sutinkame didžiąsias metų šventes. Tačiau dabar kiekvieną dieną pusryčiaujame kartu su vaikais. Kartu ir vakarieniaujame – net mažyliai turi sėdėti ir vakarieniauti su mumis. Taip mes juos pratiname prie laiko leidimo su šeima. Už tai esu dėkinga savo tėčiui ir mamai, nes netgi tais gūdžiais sovietų laikais jie sugebėjo man įskiepyti vertybes, kurias dabar perduodu savo vaikams.
Kalbant apie vaikus, savuosius auginate išskirtinėmis sąlygomis, tarsi, auksiniame narvelyje. Ar nebaisu, kad augdami izoliuoti nuo realaus gyvenimo jie nė nepažins to, kuris verda už jūsų prabangių rūmų sienų?
Dažnai apie tai susimąstau. Pažįstu daug turtingų šeimų ir matau tikrai uždarą, pirmiausia, dėl saugumo, jų gyvenimą. Matydama, kaip jų vaikai auga lydimi baimių, įžvelgiu ir daug turtingų tėvų klaidų. Matau, kaip tėvai neranda savo vaikams laiko ar jo stoką kompensuoja brangiais daiktais ir pramogomis, jie sugadina augančius vaikus. Ar mes lepiname savo vaikus? Žinoma, geriau, kai gyvenime jie patys visko išmoksta, sugeba pakovoti už save, bet… stengiuosi lepinti mažiau, o štai Johnas dažnai persistengia – jis nieko negaili savo šeimai.
Deja, sunku, kai vaikai visko turi per daug. Tikrai pripažįstu, kad labai bijau auginti vaikus ir labai bijau padaryti tų pačių klaidų, kurias darant matau kai kurias savo aplinkos šeimas. Todėl kartą per metus vežuosi juos pas savo tėvus į Panevėžį, kad jie pabūtų aplinkoje, kurioje užaugau aš, aplankytų savo pusbrolius, pamatytų kitokį pasaulį, nei tas, kuriame jie auga.
Koks yra Jūsų šeimos laimės receptas?
Iš tikrųjų ta formulė yra paprasta. Mes visi turime sugebėti pasirūpinti vienas kitu. Net tada, kai galvoji, kad neturi laiko tam. Sakydama pasirūpinti, tikrai neturiu omenyje finansiškai. Turime kažkaip subėgti laiku pastebėti, kuriam reikia palaikymo, kuriam pademonstruoti daugiau meilės, palaikymo ar tiesiog apkabinimo.
Ar turėjote kokių nors prašymų Johnui, kai kūrėte savo svajonių namus?
Neturėjau, nes labai stipriai pasitikiu savo vyru ir jo detalių matymu. Jis turi įstabų supratimą apie kokybę ir yra labai reiklus žmogus, kartais man atrodo, kad netgi per reiklus. Tad žinojau, kad jis viskuo pasirūpins, bet aš turbūt galiu paminėti, ką jis padarė, kas stipriai palietė mano širdį. Ne tik įrengė man jaukią erdvią drabužinę, bet ir kambarį, skirtą visiems mano per dviratininkės karjerą pelnytiems apdovanojimams bei dviračiui, su kuriuo važiavau olimpinėse žaidynėse. Tai – vienas jaukiausių namų kampelių, kuriame mūsų vaikai gali pamatyti, kokį gyvenimą kažkada gyveno jų mama. Kad ir mama, ne tik tėtis yra šio to pasiekusi.
Na, ir toks ganėtinai buitinis klausimas. Įsivaizduoju, kad gyvenant 4 000 kvadratinių metrų rūmuose gali būti sunku rasti vienas kitą. Ar neprireikia telefono, kad būtų paprasčiau pasiekti vienam kitą?
Būtent toks ir yra mūsų gyvenimo būdas. Ir jis vienodas visuose mūsų namuose, kurių pasaulyje turime ne vienus. Visos rezidencijos yra per didelės. Kai ko nors norime vieni iš kitų, tiesiog skambinamės – taip gyventi kur kas paprasčiau.
