„Kas atsirado pirmiau – šventės ar blizgučiai?“ – kartą ėmiau ir paklausiau savęs. Sunku įsivaizduoti šventes be ko nors žėrinčio, šviesą atspindinčio ar įvairiomis spalvomis vis stebinančio. Tad gerai, kad ir nereikia!
Blizgius objektus – akmenukus, kriaukles, mineralus ir metalo gabalėlius – žmonės jau rinko prieš tūkstančius metų. Ir nors šiuolaikinių švenčių tuo metu dar nebuvo, jie juos naudodavo įvairiems ritualams, apeigoms, amuletams arba statuso simboliams. Tik gerokai vėliau, pradėjus švęsti, visi tie aksesuarai ir radiniai natūraliai tapo švenčių dalimi.
Šiuolaikiniame pasaulyje blizgučiai ne tik simbolizuoja šventę, bet taip pat kas kartą be išimties traukia mūsų dėmesį ir šyptelėti verčia net didžiausius cinikus. Netikiu, kad tai paviršutiniška, taigi kol viena akimi „Vinted“ ieškau į „disco ball’ą“ panašaus kostiumėlio kalėdinėms fiestoms, kita aiškinuosi, iš kur ta trauka.
Viena iš galimų priežasčių atkeliauja iš mūsų protėvių, kuriems blizgūs paviršiai asocijavosi su vandeniu. Katrien Meert, Mario Pandelaere ir Vanessa M. Patrick tyrimo rezultatai palaiko kelių mokslininkų iškeltą prielaidą, kad trauka prie blizgių paviršių gali būti susijusi su įgimtu vandens, kaip gyvybiškai svarbaus ištekliaus, poreikiu. Mat jei pirmykštis žmogus tolumoje pamatydavo kažką žėrint, iškart pagalvodavo, kad tai jį išgelbėsiantis vandens arba maisto šaltinis. Vargu ar tviskanti suknelė arba deimantais puoštas žiedas dabar galėtų išgelbėti kam nors gyvybę, bet potraukis vis dar yra!
Pasidavę tai traukai ir priėję arčiau, pamatome, kaip gražiai tie žėrintys paviršiai atspindi šviesą, kas kartą sužibėdami vis kita spalva. Aš tokiais atvejais pasijuntu kaip vaikas – nevalingai šypsodamasi stoviu ir negaliu atitraukti akių. Tikima, kad toks jausmas apima dėl to, kad naujumas ir netikėtumas aktyvuoja smegenų atlygio sistemą, kurioje svarbų vaidmenį atlieka dopaminas.
„Naujumo pojūtis tiesiogiai aktyvina dopamino sistemą. Dėl to pagerėja nuotaika, sustiprėja pozityvus požiūris, motyvacija ir tikslų siekimas“, – savo „The Science of Novelty“ (liet. „Naujumo mokslas“) straipsnyje aiškina dr. Alane K. Daugherty. Taigi, tokios blizgančių objektų dovanojamos mikrostaigmenėlės – įvairūs mirguliavimai ar vizualinė tekstūros dinamika turi įtakos smegenyse išsiskiriančioms mažoms dopamino dozėms.
Užhipnotizuotos to blizgesio, rodos, nukeliaujame į neatrastą, magišką fantazijų šalį, kur neegzistuoja jokie rūpesčiai ir stresas. Taip tviskančios detalės tampa būdu pabėgti nuo gūdžios realybės į kerinčią, vilties kupiną viziją. „Pasaulyje vienu metu vyksta daugybė dalykų, kurie yra traumuojantys ir katastrofiški. Kai kuriems žmonėms blizgučiais puoštas drabužis suteikia šventiškumo akimirką – tarsi gebėjimą įžvelgti šviesiąją pusę. Taip blizgesys sukelia tam tikrą optimizmo ir vilties jausmą, kad geri dalykai jau netrukus ateis“, – viename portalo „Fashionista“ straipsnyje pasakoja mados psichologė Dawnn Karen.
Nežinau, kaip jums, bet man blizgučiai šventėms yra kaip burbuliukai šampanui – būtini. O dabar, kai paaiškėjo priežastys kodėl, jie mane žavi dar labiau. Žinau, kad dauguma mūsų, lietuvių, dar dažnai drovisi ir vengia to, kas priverstų atsidurti dėmesio centre – verčiau jau pasimestų minioje. Bet kada, jei ne dabar, savo kūną išpuošti blizgučiais, iš to pilko kiauto išsiristi į spindintį drugelį ir leisti sau svajingai paskraidyti?
