Kai šį šaltąjį sezoną apsiausi drambliškuosius mėnuleigius, pradanginsi visas problemines savo kūno vietas Šreko dydžio palte ir pajusi tą keistą, trikdantį klausimą „kodėl man taip patogu?“ žinok – dalyvauji mados evoliucijoje. Vieną dieną išsižadėjome standartinio grožio ir tapome stilingais Helovyno zombiais su labubu monstriukais, kadaruojančiais ant rankinių.
Šis tekstas publikuotas lapkričio mėnesio „ELLE Lithuania“ numeryje.
Helovynas atėjo ir praėjo? Ne, ne! Jis ilgam išėjo į gatves, prigriebdamas visus baisius dalykus: gremėzdiškus batus, keturių žmonių talpos švarkus ir paltus, skylėtus, nubėgusių akių megztinius, tyčia supurvintus ir išplėšytus džinsus.
Prie viso šio maskaradinio derinio trūksta tik žilai dažytų plaukų veltinio, voratinklinių pėdkelnių ir skėčio išlaužytais metaliniais šonkauliais. Nenustebčiau, jei į madą ateitų ir pageltę dantys, nes varnos nagus jau turime, o Frankenšteinas nebeatrodo kaip siaubūnas – jis tapęs lėlių gamintojų įkvėpėju.
Bet kaip nutiko, kad mirė senosios dizainerių mokyklos grožis, elegancija ir švelnumas? Ir kada į jų vietą pasišokinėdamas atlėkė groteskas klošaro veidu, kvaila avalyne ir visu tuo, ką mūsų močiutės mirtinai norėtų suadyti, palenkti, susiūti, išskalbti, ar – jei atvirai – gal net užkasti sodo pakrašty visiems laikams?
Tobulos linijos, švelnūs, seksualūs siluetai, pieštuko formos sijonai, į antrą aukštą be lifto pakeliantys aukštakulniai smailiomis nosytėmis – visa tai buvo šaunu, kol pasaulis dar laikėsi idėjos, kad stilius turi būti truputį skausmingas. Bet dabar, kai net supermodeliai atrodo kaip ištraukti iš urvų, kuriuose savaitėmis žiūrėjo „Netflix“ serialus, o patogumas virto naujuoju seksualumu, tampa akivaizdu, kad grožis pavargo stengtis.
Šiandien bjaurastis yra naujasis grožis, „crocsai“ ir „uggsai“ – podiumo karaliai, o senas tėčio paltas geidžiamas labiau nei naujas „Chanel“ švarkelis. Mes tam nebesipriešiname, nes blogo skonio renesansas leidžia būti arčiau sofos.
„Crocsai“ (paturbinti aksesuarais ar ne) yra kaip tie Helovyno saldainiai iš pernykščio maišelio: niekaip nesupranti, kodėl juos valgai, bet tiesiog negali liautis. Jie bjaurūs. Jie guminiai. Bet kartu juose yra kažkas baisiai smagaus. O kai „Balenciaga“ juos iškėlė ant pjedestalo, staiga ši daržo avalynė gavo abonementą į mados elito ložę.
„Chunky boots“, „moon boots“ ir visos platformos, primenančios lego kaladėles, – tai yra šių dienų mados bandymas pasakyti: „Aš tvirtai stoviu ant žemės, o jei reikia – galiu stovėti ir Mėnulyje.“
Paryžiaus Eliziejaus laukų parduotuvės vis dar pilnos elegantiškų paltukų, švelnių šalikėlių, minkštučių nertinių, lengvučių batelių, saulės akinių, kurie suteikia veidui koketišką, ambicingą, griežtą ar kokią tik nori išraišką, užuot uždengę jį suvirinimo kauke. Bet po kvepiančius salonus šmirinėjančios ponios neretai užkliudo žvilgsnį ant brangių rankinių prisisegtais aštriadančiais labubu žaislais, kurių dizainas jungia infantilumą ir groteską. Toks kontrastas rezonuoja su šiuolaikine „weird cute“ ar „ugly cute“ estetika, nunešusia stogus Azijoje, bet neaplenkusia ir Europos ar JAV.
Ne viena fašionista ant rankinių įkurdino visą lėlių teatrą, kurį gana linksma apžiūrėti, bet kokią žinutę žiūrovams tai turėtų perduoti?
Na, mados pasaulis visada jautė prieraišumą teatrui, bet pastaruoju metu šioje scenoje išties vyksta tokia fermentacija, kad nežinai, kuris stiklainis iššaus ir kiek sienų aptaškys.
Tai tarsi kombučia – dar vienas madingas gėrimas, kurio populiarumas muša gongą ir varo iš proto hipsterius, susikūrusius kombučios cechus savo berlyniškos dvasios loftų virtuvėlėse.
Turbūt tai reiškia, kad ir mūsų skonio receptoriai savaip manifestuoja – reikalauja kažko parūgusio, primenančio lyg sidrą, lyg actą, su burbuliuku, kuris sprogsta burnoje ir atveria džiovinto obuolio, o gal miško grybo, o gal kefyro ar šiaudo poskonius.
O jei ne kombučia – tada kitas keistas gėrimas, dabar skriejantis ant bangos – mačia, leidžianti gomuriui pasidžiaugti jūrų dumblių, brandintų daržovių, pistacijų, špinatų, o gal šviežiai pjautos terasos žolės skoniu. Jei norite – su pienu, su kokosais, su metaliniu šiaudeliu, su karčia meile ir už brangiai.
Kaip laikosi marinuoti agurkai? Deja, jie jau praranda pozicijas, dabar į priekį išsiveržusios korėjietiškos kimčių daržovės. O kaip senos geros ūmėdės, kazlėkai ir raudonviršiai? Koks jų likimas? Na, „Instagram“ grybautojai jei ką ir rodo, tai arba fotogenišką musmirę, arba samanų karalių – baravyką. O į stilingus instapuodus vis dažniau krenta šitakių grybai.
Kitados Milane esu gyvenusi bute, kuriame įprastai apsistoja manekenės. Juodais akių pieštukais aprašinėtos sienos atrodė lyg „fluxus“ menas ir traukė dėmesį, bet ne ką mažiau intrigavo modelių šaldytuvo turinys: ten buvo šaldytų nulio kalorijų pievagrybių ir degtinės. Rinkinys toks ribinis.
Degtinė, laimei, nebėra madinga. Rinkoje atsiranda vis daugiau nealkoholinio vyno. Tai – labai simpatiška kryptis: gyventi blaiviai. Bet kaip ištraukti iš jaunų burnyčių elektroninius gariklius?
Gal ir tai praeis. Gal praeis visa, kas perdėta, perkrauta, perdėm gremėzdiška, nenatūralu, neskanu, nesveika ar net nuodinga. Gal mes vilkėsime drabužius, pagamintus iš audinių, per sekundę kintančių, prisitaikančių, reaguojančių į šviesą, garsą, temperatūrą. Gal tai bus kūno įmautės, kurių pakaks vienos visam sezonui, nes tvarumas bus tapęs įstatymu.
Gal mes valgysime net nebe iš stiklainių, kartoninių krepšelių ar keptuvėlių, o iš tūtelių, nes Marse taip bus patogiau. Gal atsiskaitysime nebe pinigais, o gyvenimo minutėmis, kaip futuristiniuose filmuose.
Gal mes nebešvęsime gimtadienių, krikštynų, vestuvių ir helovynų, nes tai bus išėję iš mados. Gal niekas negedės išsiskyrimų, nes žmonės bus atpratę susitikti ir draugauti gyvai. Gal visa tai dar bus, kas žino. O gal ir ne. Šitas greitas gyvenimas yra kupinas virsmų ir visokių netikėtumų, tuo pat metu įsigudrindamas būti ir labai įdomus, ir gana pobjauris. Kaip mada.
