Niujorko dizaino studijos „In Common With“ įkūrėjai Nickas Ozemba ir Felicia Hung kalba apie dizainą kaip apie patirtį – ne tik vizualinę, bet ir emocinę. Nuo apšvietimo iki gyvenamų erdvių, nuo svetingumo iki kasdienių ritualų, jų kuriamos aplinkos kviečia ne stebėti, o būti.
Šiame interviu – požiūris į dizainą, kuris formuoja nuotaiką, lėtina laiką ir tampa neatsiejama kasdienio gyvenimo dalimi.
Jūs abu studijavote baldų dizainą Rod Ailando dizaino mokykloje (RISD), JAV. Kaip ankstyvieji metai suformavo jūsų požiūrį į dizainą?
Nickas: Abu nuo labai ankstyvo amžiaus buvome linkę kurti ir dirbti rankomis – dar gerokai prieš studijas RISD. Tėvai ir ankstyvasis ugdymas skatino smalsumą, savarankiškumą ir mokymąsi per praktiką, tai tiesiog buvo natūrali mūsų augimo dalis.
Studijų metu mokėmės bandydami idėjas, klysdami ir labai atidžiai stebėdami, kaip objektai iš tikrųjų naudojami. Baldų dizaino programoje didelis dėmesys buvo skiriamas medžiagų pažinimui, kartu paliekant erdvės tiek kryptingoms, tiek savarankiškoms kūrybinėms paieškoms. Šis darbo principas mus lydi iki šiol ir toliau formuoja mūsų dizainus.
Prieš įkurdami savo studiją, abu dirbote kitose Niujorko dizaino įmonėse. Kas paskatino pradėti savarankišką veiklą?
Nickas: Palikdami tas studijas nenorėjome susiaurinti savo veiklos – priešingai – siekėme ją išplėsti. Norėjome bendradarbiauti su daugiau žmonių, o nuosava studija tapo būdu tą atvirumą sustiprinti, o ne apriboti.
Felicia: Taip pat matėme galimybę kurti praktiką, kuri užkulisiuose veiktų kitaip. Mus visada traukė mąstymas, paremtas struktūromis ir moduliais, tyrinėjant, kaip dalys jungiasi, kinta ir auga laikui bėgant. Mūsų pirmoji kolekcija buvo sukurta iš nedidelio skaičiaus modulinių komponentų, kurie galėjo virsti įvairiais šviestuvais.
Toks požiūris leido sąmoningiau investuoti į detales, o ne galutinius produktus, ir augti nuosekliai bei tvariai – nuo 200 kvadratinių metrų studijos iki to, kas esame šiandien.
Šis darbo būdas taip pat natūraliai atvėrė kelią individualizmui. Galime perinterpretuoti dizainus, kuriuos tobulinome metų metus, naudodami naujas medžiagas ar bendradarbiaudami su tradicinių amatų meistrais.
Mums svarbu tradicinius gamybos būdus perkelti į šiuolaikinį kontekstą, pritaikyti juos ne masinei gamybai, bet išlaikyti prieinamumą.
Iš pradžių jūsų veikla buvo siejama su apšvietimu.
Nickas: Nors pradėjome nuo apšvietimo, mūsų veiklos esmė visada buvo svetingumas. Apšvietimas tapo atspirties tašku, nes tai vienas greičiausių būdų formuoti erdvės atmosferą – jis lemia, kaip įžengiame į erdvę, kiek laiko joje pasiliekame ir kaip patogiai jaučiamės.
Šis mąstymas natūraliai peraugo į vietą, kur dizainą galima patirti taip, kaip jis ir turėtų būti patiriamas. Čia susijungia produktas, erdvė, maistas ir pokalbiai, o pats dizainas tampa aplinka, kviečiančia žmones užeiti ir pasilikti.
Jūsų sukurta erdvė nėra tradicinis salonas – ji primena gyvenamą butą. Kodėl jums svarbu naikinti ribas?
Nickas: Mums ši riba niekada neatrodė dirbtina. Niekada neskyrėme dizaino nuo gyvenimo, o prekybos nuo svetingumo sektoriaus. Žmonės objektus supranta per naudojimą: atsisėsdami ant sofos, įsipildami taurę vyno, o ne žiūrėdami į izoliuotus daiktus.
Erdvė buvo kuriama kaip gyvenamoji, nes tokia ir yra mūsų darbų paskirtis. Kai objektai egzistuoja kasdienėje aplinkoje, žmonės gali pajusti, kaip jie tarpusavyje dera, ir įsivaizduoti juos savo pačių gyvenime.
Svetingumas čia itin svarbus. Kai pakvieti žmogų užeiti, pasiūlai gėrimą ir leidi jam pasilikti, santykis pasikeičia – erdvė tampa labiau asmeniška.
Lankytojai juda per biblioteką, virtuvę ir poilsio zonas. Kodėl dizainą norėjote pristatyti atsižvelgdami į kasdienius ritualus?
Nickas: Dizainas iš tiesų įgauna prasmę tik tada, kai tampa kasdienio gyvenimo dalimi. Svarbiausi momentai nėra dramatiški – tai maži, pasikartojantys ritualai: rytinė kava, knyga rankose, bendras valgymas ar taurė vyno.
Norėjome, kad erdvė atsiskleistų per šias pažįstamas patirtis, be papildomų paaiškinimų. Tokiose situacijose objektai nebevertinami – jie naudojami ir būtent tada tampa prasmingi.
Kasdieniai ritualai taip pat sulėtina laiką. Jie kviečia pasilikti, pastebėti detales ir įsivaizduoti, kaip šie kūriniai galėtų lydėti ilgą laiką. Būtent čia dizainas tampa asmeniškas.
Jei reikėtų šią patirtį apibūdinti trimis žodžiais, kokie jie būtų?
Felicia: Šilta, apgalvota, gyvenama.
Daugelis dizainą suvokia kaip vizualinį reiškinį. O jūs labiau kalbate apie atmosferą, jausmą, nuotaiką. Ar tai – dizaino ateitis?
Felicia: Nežinau, ar tai dizaino ateitis, veikiau – grįžimas prie esminių dalykų. Erdvę mes pirmiausia patiriame emociškai, dar prieš sąmoningai įvertindami jos išvaizdą.
Dizainas tampa prasmingesnis, kai kartu su forma atsižvelgiama ir į atmosferą. Šviesa kuria nuotaiką, medžiagos suteikia šilumos ar vėsos pojūtį, o erdvės gali arba kviesti arba atstumti. Šie pojūčiai žmonėms išlieka ilgiau nei bet kuris pavienis vizualinis sprendimas.
Mums tai nėra bandymas nuspėti ateitį – tai dėmesingas žvilgsnis į tai, kaip žmonės iš tikrųjų gyvena ir jaučiasi juos supančiose erdvėse.
