Neišgalvota antraštė naujienų portale: „Vilniečių vestuvės savo prabanga nušluostė nosis net įžymybėms.“ Priekabūs komentatoriai iškart ima klausinėti, kada nutiko taip, kad svarbiausiu elementu bendro gyvenimo pradžioje tapo padaryti įspūdį svetimiems?
Ar gražios nuotraukos, prabangus dekoras ir garsūs vedybų planuotojai yra būtini, kad būtų „ilgai ir laimingai“? Tikra pasaulio pabaiga! Atsipalaiduokite, giliai įkvėpkite, palikite savo emocijas anapus socialinės medijos ir pamąstykite – o ar kada nors iš viso buvo kitaip?!
Pinigai pinigėliai
Jei kas nežinote, pranešu, kad susituokti šiais laikais gali tekainuoti vos trisdešimt eurų (na, ir dar keli už santuokos liudijimą), jei apsiribosite tik formalia civiline metrikacija, nesamdysite fotografo, gėlyčių pasiskabysite sode, specialiai nepirksite jokių drabužių šiai progai, o žiedus išsikirpsite iš kartono. Vis dėlto daugelis šią ypatingą dieną yra linkęs paversti įspūdinga ir prabangia patirtimi – šį pasirinkimą dažniausiai nulemia vidinės projekcijos, vaikystės svajonės, socialinis statusas, ego didumas, tradicijos, auklėjimas, socialinis aplinkos spaudimas ir dar bet kas, ką susigalvosite.
Visais šiuolaikiniais laikais, kiek menu, santuokos šventė buvo laikoma vienu svarbiausių įvykių suaugusio žmogaus gyvenime, žyminčiu ypatingą pradžią, tad ir minėti ją buvo privalu… ypatingai. Kartais ypatingai tiek, kad jaunųjų tėvams tekdavo parduoti ar užstatyti butus, o močiutėms – paaukoti savo brangintus sidabro servizus bei vertybinius popierius. Mat nusileisti kaimynui ar giminaičiui, puotą iškėlusiam Kauno „Versalyje“, – ne, ne, ne, šiukštu!
Keičiantis laikams, pasikeitė tik forma, ne turinys. Vis dar imamos paskolos šventėms, vis dar matuojamasi paršeliais ant stalo – tik nebe kaimo atlaiduose, o „Instagram“. O kad įspūdžiai ir videografijos pribloškiamai atrodytų socialinėje medijoje, dažniausiai reikia papurtyti avinėlį.
Dirbtinis intelektas sugeneruoja atsakymą, kad Europoje vidutiniškai santuokos šventei išleidžiama nuo 4 iki 33 tūkst. eurų. Įvardijama, kad tuoktis Italijoje ar Prancūzijoje yra brangiau, o štai Čekijoje ar Portugalijoje gali pakakti ir 5 tūkst. eurų. Žinoma, viskas tėra tik noro bei galimybių klausimas!
Su JAV yra kitaip – ten santuokos verslas dar brangesnis, na, nebent tuoksitės Las Vegaso koplytėlėje be jokių papildomų priedų ir kaštų, kur pigiausias santuokos paketas prasideda nuo 89 JAV dolerių, bet iki ten dar reikia ir nukakti. Apskaičiuota, kad 2024 metais pasaulinė vestuvių rinka siekė beveik 900 mlrd. JAV dolerių.
Nuprognozuota, kad iki 2030 metų vedybų verslo sekcija gali pasiekti daugiau nei 1,8 trilijono JAV dolerių. Panašu, kad vestuvių rinka plečiasi labiausiai dėl didėjančių išlaidų suasmenintoms ir prabangioms vestuvėms: didėjant technologijų ir meninių sprendimų galimybėms, labiausiai išbrango fotografijos ir videografijos bei dekoro paslaugos.
Pernelyg didelės šiuolaikinių vestuvių išlaidos priklauso nuo daugelio veiksnių, tarp kurių – ir romantiškos meilės pasakaitė, ir socialinių klasių egzistavimas, o bene labiausiai – internetas. Noras bent vieną dieną pabūti princu ir princese (arba Bezosu su Sanchez) daugeliui taip susuka protą, kad nuomojamos pilys, karietos, o iš gėlių mergaičių vaidmens išbraukiamos ne itin fotogeniškos mažosios giminaitės.
Santuoka virsta vidurinės klasės ir pasiturinčiųjų dalyku, o neturtingi ir jauni žmonės, kurie galėtų sau leisti tik kuklias vestuves, vis dažniau renkasi tiesiog gyvenimą kartu arba vienatvę.
Balta it gulbė
Didžiąją katalikų bažnyčios istorijos dalį žmonės galėjo ir tuokdavosi tiesiog tai pasakydami garsiai visiems. Nebuvo jokios konkrečios formulės ar ritualo, jiems nereikėjo kunigo palaiminimo ar tėvų leidimo, nors praktiškai, ypač aukštesniosiose klasėse, šeimos dažnai organizuodavo santuoką kaip įvykį arba bent jau viešai pritardavo pasirinktam partneriui. Kai kurie žmonės tuokdavosi prie bažnyčios durų, kartais su parapijos kunigo palaiminimu, – iš čia ir atsirado išpuošti bažnyčių puošnūs prieangiai. Tačiau daugelis susituokdavo ant kalvos, uolos, pievoje ar kitoje gražioje vietoje, užeigoje, namuose, kryžkelėje ar beveik bet kur, kur norėjo.
Tik 1184 metais Veronos susirinkimas paskelbė santuoką sakramentu kartu su krikštu, sutvirtinimu, eucharistija, atgaila, ligonių patepimu ir šventimais. 1215 metais popiežius Inocentas III įpareigojo poras skelbti apie savo ketinimą tuoktis, kad būtų galima pagarsinti bet kokias kliūtis jų santuokai. Vėliau Tameci dekretas pareikalavo parapijos kunigo arba jo delegato dalyvavimo kartu su bent dviem liudytojais tokioje žmonių santuokoje, tačiau daugelis regionų nesekė Tameci pavyzdžiu.
Ir tik popiežiaus Pijaus X 1907 metais išleistas dekretas tapo visuotiniu reikalavimu kanoninei santuokos formai su bažnyčios dvasininku ir dviem liudytojais. Vėliau šias funkcijas lygiagrečiai perėmė miestų burmistrai, teisėjai ir kiti vietiniai administratoriai.
Su balta suknele reikalai irgi nebuvo iškart geri.
Šią tradiciją pradėjo didikai – iki karalienės Viktorijos, kuri 1840-aisiais ištekėjo už princo Alberto, niekas nesipuošė baltai. Tradiciškai nuotakos tiesiog vilkėdavo savo gražiausius drabužius, o baltos suknelės, kurių nebuvo įmanoma išvalyti, daugumai buvo neįperkamos. Šiaip ar taip, tais laikais tyrumo spalva buvo net ne balta, o mėlyna – kaip Mergelės Marijos skraistė. Šiais laikais nuotakos suknelę galite rasti ir dėvėtų drabužių parduotuvėje, parsisiųsti iš „Asos“ arba siūdintis individualiai.
Viena brangiausių dėvėti skirtų suknelių per visą nuotakų istoriją priklauso gražiajai Grace Kelly. 1956 metais jos kilmingoms vestuvėms MGM kostiumų dailininkė Helen Rose sukūrė drabužį, tuomet įvertintą apie 60 tūkst. JAV dolerių (anų laikų kursas, šiandien būtų daug daugiau). Hercogienė Kate Middleton nenusileido – jos karališkoms vestuvėms suknelę sukūrė Sarah Burton iš „Alexander McQueen“. Suknelės vertė – apie 400 tūkst. JAV dolerių.
Panašios vertės Oscaro de la Rentos suknele vilkėjo ir teisininkė Amal Clooney. O visus rekordus pagerino kristalų imperijos paveldėtoja Victoria Swarovski, kurios suknelę su 500 tūkst. „Swarovski“ kristalų sukūrė Michael Cinco. Nepatikėsite, bet suknelės vertė – apie 1 mln. JAV dolerių!
Štai tradicija rengti pamerges vienodomis suknelėmis siekia Romos laikus, nes tai neva padėdavo suklaidinti piktąsias dvasias, grasinančias prakeikti nuotaką. Romos nuotakas nuo piktųjų dvasių taip pat saugojo nuotakos šydas, kuris taip pat simbolizavo jaunosios nekaltybę ir kuklumą. Bet jei suknelė už milijoną, gal nelabai ir likę to kuklumo?
Istoriškai nuotakos laikoma puokštė buvo sudaryta iš žolelių, tokių kaip česnakai ir rozmarinai, kad atbaidytų piktąsias dvasias. Vietoj puokštelių, gėlių merginos ar jų atitikmenys nešiojo kviečių pėdus, simbolizuojančius vaisingumą.
Ne paslaptis, kad Baroko laikotarpiu maudytis buvo labai prastas užsiėmimas, mat manyta, jog prausimasis gali sukelti ligas. Nuotakos paprastai nelabai kvepėdavo, tad gyvos gėlės kiek pamaskuodavo natūralius aromatus.
Turėti vestuvinės suknelės dalį reiškė sėkmę, todėl vestuvių svečiai, vesdami jaunavedžius į jų miegamuosius, suplėšydavo nuotakos suknelę į skutelius. Taip išsivystė tradicija, kai jaunikis nuimdavo keliaraištį nuo nuotakos ir mesdavo jį į būrį rėkiančių jaunikių, kad juos atbaidytų bei perduotų sėkmę kitam.
Vestuvinio žiedo istorija siekia bent jau senovės Egiptą, kur apskritimas buvo amžinybės simbolis. Jis maunamas ant ketvirtojo piršto, nes egiptiečiai tikėjo, kad pagrindinė šio piršto vena, meilės vena, eina tiesiai į širdį. 1549 metais Anglijos karalius Edvardas VI įsakė, kad žiedas turėtų būti nešiojamas ant kairiosios rankos, ir ten jis ir liko iki šiol.
Per jų sužadėtuves 1477 metais Austrijos Maksimilijonas padovanojo Marijai Burgundietei deimantinį žiedą, išpopuliarindamas deimantinį žiedą tarp aukštesniųjų klasių – gerokai prieš itin sėkmingą „De Beers“ rinkodaros kampaniją „Deimantas yra amžinas“, kuri prasidėjo 1948 metais. Ilgą laiką vestuvinius žiedus nešiojo tik moterys, o Anglijoje aukštesniosios klasės vyrai, tokie kaip princas Williamas, vis dar to nedaro.
Egiptiečiai vestuvėse mėtydavo ryžius arba grūdus, kad užtikrintų poros vaisingumą, tačiau pats vestuvinis tortas pas mus atkeliavo iš Romos laikų, kai vaisingumo labui svečiai plėšydavo kepalą duonos ant nuotakos galvos. Viduramžių Anglijos vestuvių svečiai atsinešdavo mažų pyragėlių, kuriuos sudėdavo jaunavedžiams, kad šie galėtų juos pabučiuoti – ši praktika įkvėpė prancūzišką „croque-en-bouche“ tortą.
Karalienės Viktorijos 300 svarų sveriantis vestuvinis tortas buvo aplietas grynu baltuoju cukrumi, kuris buvo labai brangus ir, kaip ir balta vestuvinė suknelė, tapo priemone demonstruoti savo turtus bei statusą.
Priartėti prie „selebričių“
Tad kokia visų tų „posh“ ir „social media“ vestuvių esmė? Dėmesys. Kuris vienaip ar kitaip generuoja pinigus ir galią. O pinigai ir galia – kam nepatinka pinigai ir galia?! Aišku, vienos žiūrimiausių vestuvių pasaulio istorijoje priklauso princesei Dianai ir dabar jau karaliui Karoliui III. Manoma, kad ceremoniją stebėjo apie 750 milijonų žmonių. Vienomis brangesnių ir labai aktyviai žiniasklaidoje nušviestų vestuvių priklausė ir Kanye’ui Westui su Kim Kardashian 2014-aisiais. Teigiama, kad iš reklamos, publikacijų ir vaizdo turinio pora uždirbo daugiau, nei išleido. Tik meilė baigėsi, aišku, spėjusi gerai monetizuoti.
Remiantis neseniai atliktu tyrimu, didelės vestuvės su daug svečių yra tiesiogiai teigiamai susijusios su santuokos trukme, kaip ir medaus mėnuo, nepaisant jo kainos. Tyrimas taip pat nustatė, kad santuokos trukmė yra atvirkščiai proporcinga išlaidoms sužadėtuvių žiedui ir vestuvių ceremonijai. Visų pirma, nuotakos, kurios savo vestuvėms išleidžia 20 000 JAV dolerių ar daugiau, 3,5 karto dažniau skiriasi nei tos, kurios išleidžia pusę šios sumos.
Taigi, taip, turėtume rengti dideles vestuves, bet ne brangias, jeigu tai tik įmanoma (paralelinėje visatoje).
Bet ką aš apie pinigus, juk kiekvienas svajoja apie įspūdžius, amžiną meilę ir visada išskalbtas kojines. Ketinate paišlaidauti ir daug „postinti“ „Instagram“? Pagalvokite: kad ir kokios brangios būtų vestuvės, skyrybos visada vis tiek bus brangesnės…
