Apatiniai drabužiai yra pati intymiausia mūsų garderobo dalis – nematoma aplinkinių, tačiau gebanti formuoti asmeninį santykį su kūnu. Tai, ką renkamės dėvėti arčiausiai odos, atspindi mūsų nuotaiką, planus dienai ir nulemia, kaip jausimės jos eigoje.
Drabužis, dažnai siejamas su seksualumu ir siekiu jį dėvint pasirodyti prieš kitą, iš tikro turi žymiai daugiau galios veikti kaip emocinės saviraiškos, o ne paskirties atlikimo įrankis.
Dialogas tarp audinio ir odos
Rinkdamiesi drabužį, neretai pagrindinį dėmesį skiriame jo išvaizdai, dizainui, atspalviams ir bendrai tam, kaip rūbas atrodys ant mūsų kūno. Tačiau tai, iš ko jis pagamintas, leidžiame sau praleisti pro akis.
Šį vartotojų elgesį skatina plačiai išvystytos masinės gamybos subtilybės, leidžiančios produktus už prieinamą kainą, deja, ne pačią aukščiausią kokybę, įsigyti bet kurioje prekybos centro drabužių parduotuvėje. Ir nors ant prekystalio gulintis megztinis traukia akį savo švelnumu ir pažadu sušildyti, didelė tikimybė, kad po kelių apsirengimų šis nusipūkuos ar nesugebės pateisinti funkcinių lūkesčių. Norint išvengti tokių nepraktiškų pirkinių, vertėtų rinktis produktus, sukurtus iš patikimų medžiagų, tačiau tai, kas kokybiška, dažnai yra ir brangu.
Audinio savybės yra itin svarbios renkantis apatinio trikotažo gaminius – juk būtent šie saugo jautriausias mūsų kūno dalis ir visą dieną glaudžiasi arčiausiai odos. Medžiagai prie jos prisilietus, kūnas pastarąją nuskenuoja ir leidžia mums nuspręsti, ar šis dirgiklis mus erzina ar ramina.
Pavyzdžiui, vilna, kone plačiausiai naudojama apatinių gamyboje, pasižymi minkštumu, laidumu orui ir gebėjimu sugerti drėgmę, leidžiančiu laikyti ją tobulu pasirinkimu trikotažui. Arba šilkas, kurio lengvas ir prabanga dvelkiantis prisilietimas ne tik natūraliai apgaubia odą, bet ir geba optimizuoti jos temperatūrą.
Abu pluoštai natūraliai prisitaiko prie kūno formų, tokiu būdu leisdami jam laisvai judėti ir nevaržyti judesių. Kitą vertus, sintetinių audinių, kaip poliesterio ar akrilo, reikėtų privengti, kadangi šie sulaiko prakaitą, gali dirginti odą ir užkerta kelią komfortui.
Apatiniai kaip vidinė emocinė išraiška
Ar tai, kas slypi po sluoksniais aprangos, gali padėti vystyti asmeninį santykį su savimi? Apatinio trikotažo prekės ženklo „Abbracio“ įkūrėja ir dizainerė Karina Kasatkina-Vaitiekienė sako, kad taip. „Tai labai asmeniškas jausmas. Kartais užtenka pamatyti save veidrodyje ir pajusti, kad viskas savo vietoje. Apatinis trikotažas gali tapti tuo slaptu pasitikėjimo savimi šaltiniu, kuris nebūtinai matomas iš išorės, bet keičia laikyseną ir savijautą“ – tęsia dizainerė.
Ir iš tiesų, emocinis poveikis, kurį sukelia apatinių drabužių pasirinkimas, gali įgauti meilės sau išraiškos pavidalą. Tai, kaip trikotažas prisiglaudžia prie kūno linijų, kokį pojūtį jo pluoštas perteikia odai ar net sąmoningas šių drabužių atsisakymas nusako, kaip leisime sau jaustis dienos metu.
K. Kasatkina-Vaitekienė pastebi žmonių polinkį rinktis specifinius apatinio trikotažo variantus skirtingais jų gyvenimo etapais. Dizainerė teigia, kad jaunesniame amžiuje dažnai svarbesnis yra vizualumas ir eksperimentavimas, o didesnis dėmesys pojūčiui ir kokybei atsiranda tik vėliau – moterys pradeda rinktis natūralius audinius, šilką, medžiagas, kurios yra malonios odai ir leidžia kūnui jaustis laisvai.
Saviintymumas > seksualumas
Daugelis apatinį trikotažą yra įpratę matyti vien tik kaip seksualumo instrumentą. Neabejoju, kad galime nesunkiai įsivaizduoti kliše tapusį raudonos spalvos nėriniais siuvinėtą dviejų dalių kostiumėlį ir jam priskirtą misiją gundyti. Natūraliai kyla klausimas, ar apatiniai įgauna reikšmę tik tuomet, kai yra matomi kitų?
Auditorijos nebuvimas arba rengimasis dėl savęs drįsta šiam vertinimui nepaklusti ir jį atmesti. K. Kasatkina-Vaitekienės nuomone, puošimasis sau yra kasdienis ritualas, galintis turėti įtakos žmogaus nuotaikai: „Tai sukelia jausmą, kad pasirūpinai savimi“.
Žinojimas, kad dėvi ką nors gražaus ir net truputį įžūloko po sluoksniais, kurių niekas nenuvilks, skatina užtikrintumą ir savivertę. Ši būsena leidžia pilnai perimti savikontrolės vadžias į savo rankas, kai pasitikėjimą savimi įprasmina veidrodžio atspindys, o ne kito žvilgsnis.
Juk tam, kad gerai jaustumėmės savo kūne, liudytojų nereikia – tai patvirtina emocijos, sklindančios iš vidaus, o ne aplinkinių reakcijos.
