Tai, ką dėvime kiekvieną dieną, atlieka ne tik savo praktinę funkciją, bet ir atspindi mūsų vidinę būseną. Net ir stengiantis užmaskuoti savyje verdančias emocines audras, išnirusios į paviršių jos nugula ant mūsų kūno.
Gyvendami visuomenėje, diriguojamoje ekranų, neretai pasimetame tarp norimo savęs pateikimo būdo ir socialinės erdvės iškeltų lūkesčių, todėl apranga tampa šios vidinės suirutės atspindžiu.
Ką apie mus išduoda mūsų apranga?
Skirtingais gyvenimo etapais žmogus natūraliai linksta prie konkrečių aprangos detalių. Tai gali pasireikšti per siluetus, medžiagos pasirinkimus ar atspalvių paletę. Neretai tai darome instinktyviai, net nesusimąstydami apie galutinį įvaizdžio rezultatą, tačiau viskam egzistuoja paaiškinimas.
Psichologė Silvija Petkevičiūtė sako, kad dėmesys pojūčiams labai stipriai grąžina mus į „čia ir dabar“ momentą – kai vietoj „kaip aš atrodau?“ mes klausiame „kaip aš jaučiuosi“?
Pavyzdžiui, kai siekiame ramybės ir gyvename taikioje, ritmiškoje aplinkoje, renkamės minkštus, laisvus ir šviesius drabužius. Švelnūs audiniai ir natūralios spalvos simbolizuoja saugumą ir padeda pasiekti emocinę pusiausvyrą. „Kai žmogus sąmoningai pajunta švelnią medžiagą, šilumą, lengvumą ar patogų prigludimą, nervų sistema dažnai nusiramina, mažėja įtampa, atsiranda daugiau stabilumo. Tai ypač svarbu nerimo metu, nes nerimas gyvena galvoje ir ateityje, o pojūčiai gyvena kūne ir dabartyje“, – aiškina psichologė.
Pereinamuosiuose gyvenimo etapuose, kai patiriame daug streso ir jaučiamės pažeidžiami, gręžiamės į apsaugą simbolizuojančią aprangą. Tai gali būti pilnai kūną dengiantys ir kiek didoki drabužiai, jų sluoksniavimas ir blankios spalvos, padedančios neišsiskirti iš minios.
Struktūrą, aiškius siluetus ir juodus tonus renkamės kontrolės etapais, dažnai susijusiais su karjera, atsakomybėmis ir autoriteto siekiu. Tokie drabužiai, kaip švarkai, kostiuminės kelnės ar tvirtai surišti plaukai padeda skleisti disciplinos ir galios emociją.
Panašus, tačiau kiek lengvesnis, yra ir minimalistinis stilius, išsiskiriantis neutraliais, žemiškais atspalviais, paprastomis formomis ir aukšta kokybe. Pastarasis nusako aiškumą, racionalumą ir vidinį balansą.
Saviraiška ar pripažinimo paieškos?
Kas geriau apibūdina dėmesį sau, nei galimybė išreikšti save taip, kaip norisi tau pačiam. S. Petkevičiūtės teigimu, per drabužius mes labai aiškiai parodome, ar save priimame, ar su savimi kovojame – kai renkamės tai, kas mums tinka pagal nuotaiką, dienos ritmą ar poreikius, mes tarsi renkamės patys save.
Puošimasis dėl savęs gali veikti kaip tam tikras asmeninis ritualas, leidžiantis užmegzti gilesnį ryšį su vidiniu „aš“ ir skatinantis užtikrintumo jausmą. „Kūno patirtis yra tiesiogiai susijusi su emocine būsena, tai yra, apranga, kvapas, tvarkymasis gali tapti nuotaikos inkaru, padedančiu pereiti iš pasyvumo į aktyvesnę būseną, iš išsiblaškymo į susitelkimą, iš „man niekas nesigauna“ į „aš vis tiek galiu savimi pasirūpinti“, – aiškina psichologė.
Kartais savo išvaizda mes stengiamės įtikti įsivaizduojamai auditorijai – gražinamės, norėdami pasirodyti prieš savo simpatiją, renkamės specifinę ir gal mums visai nebūdingą stiliaus atributiką, norėdami įsilieti į mums autoritetingų žmonių gretas. Tačiau toks nuolatinis bandymas pritapti ilgainiui gali tapti ne tik sekinančiu siužetu, bet ir mus išduodančia kauke.
„Drabužis tampa ne tiek apie komfortą ar saviraišką, kiek apie saugumą socialinėje erdvėje: ar būsiu priimtas, ar atrodysiu pakankamai, ar nebus gėda. Tada sprendimai apie aprangą dažniau kyla iš įtampos ir kontrolės, o ne iš džiaugsmo“ – apie pastangas įtikti aplinkiniams pasakoja psichologė.
Po padidinamuoju socialinių tinklų stiklu
Itin svarbų vaidmenį saviraiškos procesuose šiandien užima matomumas socialinėje erdvėje. S. Petkevičiūtės nuomone, mes save pradedame matyti iš šalies, tarsi būtume nuolat fiksuojami ar sekami ir tada svarbiau tampa ne pojūtis kūne, o vaizdas, kurį mato kiti.
Žinojimas, kad esame stebimi sekėjų internete, neišvengiamai prisideda formuojant mūsų stiliaus pasirinkimus. Deja, šie ne visada atspindi stipriąsias mūsų savybes. Siekis atkartoti ekrane matomų žmonių įvaizdį neretai priverčia sukurti naują ir mūsų visai svetimą identitetą.
Noras įtilpti į skaitmeninės realybės rėmus gali varžyti ir mūsų sprendimus. Bijodami pernelyg išsiskirti ar pasirodyti keistai, pozuodami renkamės saugesnius, patvirtintus ar priimtinus drabužių derinius, tokiu būdu užgniaužiant laisvę eksperimentuoti. Trokšdami socialinio pripažinimo, jaučiame spaudimą atvaizduoti tik pačią geriausią savęs versiją.
