Kaip geriau – leisti vaikui tiesiog žaisti ar nuo mažų dienų pradėti jį ugdyti? Ar galima atrasti balansą ir kokią įtaką turi pasirinkta vaiko ugdymo filosofija, kalbamės su švietimo eksperte, edukologe dr. Austėja Landsbergiene, kuri prieš 15 metų įkūrė „Vaikystės sodą“ – didžiausią inovatyvaus ankstyvojo ugdymo darželių tinklą Lietuvoje.
Kas jus paskatino prieš 15 metų įkurti „Vaikystės sodo“ darželį?
Visų pirma, mačiau, kad nėra sisteminio požiūrio, mat Lietuvoje tuo metu dažniausiai buvo akcentuojama vaikų priežiūra, o ne jų ugdymas. Pastarasis priklausė nuo konkrečių mokytojų iniciatyvos – jei mokytoja norėdavo ugdyti vaikus, ji tai darydavo, jei ne – ugdymas būdavo minimalus.
Be to, ankstyvojo ugdymo svarba dažnai buvo nuvertinama, nes kiekvienas supranta gimnazijos ar universiteto svarbą, bet darželiams tekdavo antrarūšis vaidmuo – vaikai ten, neva, tiesiog praleidžia dieną. Tačiau jau prieš 20–30 metų pasipylė tyrimai apie pirmųjų vaiko gyvenimo metų reikšmę – tai, kaip bendraujame su vaiku, kaip su juo užsiimame, daro milžinišką įtaką visam jo gyvenimui.
Motyvavo ir vieni mokymai pedagogams, kuriuos vesdavau, mat po jų išgirdau, kaip dalyviai tarpusavyje apie mane kalbėjo: „Gyvena užsienyje, pati nedirba mokytoja, tai ką ji gali mums papasakoti?“ Tuo metu jau 12 metų dirbau mokytoja, vadovavau šeštadieninei mokyklai Briuselyje ir turėjau daug patirties, tad tai mane dar labiau paskatino įrodyti, kad Lietuvoje galima sukurti aukšto lygio ankstyvojo ugdymo įstaigą.
Šiandien galite didžiuotis didžiausiu darželių tinklu Lietuvoje, kaip manote, kodėl tai pavyko?
Dėl dviejų dalykų. Dėl to, kad vieni pirmųjų pradėjome garsiai kalbėti apie ankstyvojo ugdymo svarbą ir pirmieji šioje srityje įdiegėme sisteminį požiūrį – sukūrėme nuoseklią ir sisteminę ugdymo programą, įkūrėme vidinę mokytojų akademiją bei turime kokybės užtikrinimo sistemą. Be to, stebime vaikų pažangą ir su tėvais dukart per metus individualiai aptariame išsamius jų vaiko progreso aprašus bei organizuojame reguliarius ugdomuosius seminarus tėvams, tad drauge su vaiku auga ir visa šeima.
Kalbant apie ankstyvąjį ugdymą, vis dar yra žmonių, kurie teigia, kad iš vaikų negalima atimti vaikystės ir reikia leisti jiems tiesiog žaisti. Noriu pabrėžti, kad žaidimas yra neatsiejama vaiko prigimties dalis – būtent taip jis pažįsta pasaulį, mokosi ir ugdosi svarbiausius įgūdžius, tačiau man visada kelia nuostabą, kai bandoma supriešinti ugdymą ir žaidimą, tarsi jie būtų du nesuderinami dalykai. Tai – klaidingas požiūris, nes žaidimas savaime yra ugdymas, o gerai organizuotas ugdymas ikimokykliniame amžiuje remiasi žaidimu.
Seniau mūsų tėvai ir seneliai vaikus ugdė natūraliai – per kasdienius pokalbius, knygų skaitymą, bendras veiklas ir pasakojimus apie pasaulį. Jie instinktyviai suvokė ugdymo – mokymo, lavinimo ir auklėjimo – svarbą, o šiandien tai patvirtina ir moksliniai tyrimai. Leisti vaikui savarankiškai tyrinėti aplinką yra vertinga patirtis, tačiau be suaugusiųjų įsitraukimo ir tinkamos ugdymo krypties jo potencialas liks neišnaudotas – toks vaikas augs ir žinodamas, ir gebėdamas mažiau nei tas, kuris augo lydimas suaugusiųjų, besirūpinusių jo ugdymu. Tikslingai skatinamos veiklos leidžia vaikui atskleisti visas savo galimybes.
Antra priežastis, kodėl mums pavyko, – Lietuvoje buvome kontekstinio ugdymo, kai vaikai pažįsta pasaulį per sąsajas ir ryšius, pradininkai ir sėkmingai tai tęsiame iki šiol. Praktikoje tai reiškia, kad ta pati tema vaikams yra pristatoma įvairiais aspektais. Pavyzdžiui, kai su vaikais mokomės apie kalnus, darome eksperimentą, kurio metu „išsiveržia ugnikalnis“, skaitome pasaką apie skruzdėles, kopiančias į Everestą, mokomės raidę K, tapome kalnus pagal Paulio Cézanne’o paveikslą „Šv. Viktorijos kalnas“, patys keliaujame į Gedimino kalną, skaičiuojame žingsnius ir medžius, augančius šalia, kviečiame į svečius alpinistus ir kalbame apie savybes, kurias turi turėti keliautojai – ištvermę, drąsą, atsakomybę ir pan.
Visa tai – neatsiejama vienos temos dalis, kuri leidžia vaikams lengviau įsisavinti informaciją, nes jie mato, kaip įvairūs dalykai yra tarpusavyje susiję. Be to, atsižvelgiame į klasės ir kiekvieno „Vaikystės sodo“ padalinio kontekstą – teminis ugdymas Lietuvoje buvo žinomas ir anksčiau, tačiau mes atnešėme būtent kontekstinį, kuo labai didžiuojamės.
Negimstame vakuume – savo žiniomis stovime ant prieš tai buvusių milžinų pečių, todėl verta pasiimti iš jų tai, kas geriausia, tačiau būtina judėti pirmyn. Dalis ugdymo įstaigų aklai kartoja, pavyzdžiui, Marios Montessori metodikos principus ir netobulina jų pagal šių dienų realijas, o kontekstinis ugdymas išsaugo laiko patikrintus principus, tačiau vadovaujasi ir naujausiais moksliniais tyrimais.
Svarbu ir tai, kad mūsų ugdymo sistema yra visapusiška, vaikai turi galimybę ir laisvai žaisti, ir struktūruotai mokytis (mes net turime terminą – „mokomės žaisdami“), be to, vadovaujamės filosofija, kad aplinka yra trečiasis pedagogas.
Papasakokite plačiau apie aplinką, kaip trečiąjį pedagogą – ar ji gali skatinti vaikų ugdymą?
Kurdami erdvę, stengiamės, kad ji būtų ne tik graži, bet ir remiamės mokslininkų rekomendacijomis. Kalbu ne tik apie architektus, kurie dažnai kuria aplinką, patrauklią suaugusiesiems. Mes atsižvelgiame į edukologų ir psichologų pasiūlymus, kurie gilinasi į tai, kokia aplinka naudingiausia tokio amžiaus vaikams.
Aplinka gali skatinti arba slopinti vaikų mokymąsi, kūrybiškumą, savarankiškumą, todėl „Vaikystės sode“ turime klasės standartą – klasėse yra ne tik akademinį ir socioemocinį ugdymą skatinančių priemonių, bet ir raminančių žemės spalvų, augalų, knygų, įvairių natūralių ir gamtinių priemonių, meno kūrinių. Apsupame vaikus tokia aplinka, kuri yra jauki ir žaisminga, skatina jų smalsumą, ugdo vaizduotę, leidžia jiems saugiai tyrinėti pasaulį ir kasdien sužinoti bei patirti naujų dalykų.
Be to, kadangi moksliniai tyrimai rodo, kad vaikų raidai svarbus ne tik ugdymas klasėse, bet ir lauke, nes turi teigiamą poveikį vaikų pažintinei, socialinei ir fizinei raidai, visur įrengiame aktyviam vaikų ugdymuisi lauke pritaikytas erdves, kuriose jie gali smagiai ir kokybiškai leisti laiką gryname ore.
Pavyzdžiui, transporto zonoje vaikai gali važinėtis paspirtukais, purvo zonoje – žaisti purvo virtuvėlėje, judriojoje – laipioti įvairiose karstynėse, ramybės zonoje – žaisti ramius žaidimus, skaityti knygeles, o žaliojoje „miesto sodo“ („urban garden“) zonoje – auginti įvairias daržo gėrybes.
Kartais tėvams atrodo, kad spalvingi žaislai ar įmantrios karstynės lemia ugdymo kokybę, tačiau tikrasis vaikų įsitraukimas priklauso visai ne nuo to. Kai aplinka pritaikyta tyrinėti, kai mokytojas įkvepia ir paskatina įsitraukti į veiklas, net paprasta medžio šaka ar kibirėlis smėlio virsta neišsemiamų atradimų šaltiniu.
Kaip atpažinti, kokie gabumai jau atsiskleidė vaikystėje, o kurie atsiskleis tik vėliau?
Kada pasireiškia vaiko gabumai, labai priklauso nuo individualių jo savybių – kai kurie vaikai savo talentus atskleidžia ankstyvame, o kiti savo stipriųjų savybių gali nežinoti net ir vyresniame amžiuje. Visgi tyrimai rodo, kad pirmieji gabumų požymiai dažniausiai pastebimi pradinėje mokykloje, ypač jos pabaigoje, todėl ikimokyklinis ugdymas turėtų būti įvairiapusiškas, kad vaikai galėtų išbandyti skirtingas veiklas ir taip greičiau atrastų savo gebėjimus.
„Vaikystės sode“ ugdymas vyksta įvairiapusiškai, veikla veiklą veja: vaikai ne tik mokosi pažinti raides, skaityti ir rašyti, bet ir klauso bei nagrinėja įvairiausią literatūrą – pasakas, eilėraščius, enciklopedijas ir pan. Mokytojos su vaikais aptaria tai, ką skaito, ir skatina vaikus smalsauti, kelti klausimus, ieškoti atsakymų – taip vaikai mokosi kritiškai mąstyti.
Matematikos ir mąstymo gebėjimus vaikai lavina ne tik įprastu būdu, bet ir per įtraukiančias veiklas, pavyzdžiui, kurdami matematines istorijas arba gamindami įvairius patiekalus pagal receptus – jie sveria, matuoja, skaičiuoja ingredientus. Konstruodami įvairius statinius, vaikai sužino apie daiktų savybes – jų dydį, spalvą, svorį, medžiagiškumą.
Daug dėmesio skiriame vaikų emocinių ir socialinių gebėjimų ugdymui, todėl jau patys mažiausi mokosi atpažinti ir įvardyti savo emocijas, bendrauti, spręsti konfliktus bei ugdo charakterį per žaidimus, jogą ir sąmoningąjį kvėpavimą, kurie padeda nusiraminti, atsipalaiduoti, sutelkti dėmesį.
Vaikai drąsiai tyrinėja juos supantį pasaulį, atlikdami eksperimentus, mokosi kelti hipotezes bei daryti išvadas, o besirūpindami kiekvienoje klasėje esančiais „žaliosios palangės“ augalais ne tik mokosi pažinti gamtą, bet ir ugdosi atsakomybę, augina pasitikėjimą savimi.
Mūsų organizuojamos kūrybinės veiklos leidžia vaikams pažinti meno pasaulį: jie piešia, lipdo, muzikuoja, sužino apie žymiausius dailininkus ir kompozitorius, taip pat klausosi klasikinės, gamtos garsų, etninės ar džiazo muzikos ir analizuoja garsius meno kūrinius. Šios veiklos padeda lavinti smulkiąją motoriką, saviraišką ir meninį skonį.
„Vaikystės sode“ ugdome ir sveikus gyvenimo įpročius, tad kiekvieną dieną su vaikais užsiimame aktyvia veikla: atliekame įvairias temines ir karatė mankštas, kurių metu vaikai lavina savikontrolę, mokosi taisyklingai atlikti pratimus, sužino, kokią naudą judėjimas suteikia kūnui, ir tampa fiziškai stipresni.
Vaikai su mokytojomis nuolat keliauja – leidžiasi į žygius, lankosi muziejuose, miesto renginiuose, bibliotekose, vyksta į tolimesnes temines išvykas. Kiekviena kelionė taip pat yra kontekstinio ugdymo dalis. Ji suteikia ne tik naujų žinių ir patirčių, bet ir padeda vaikams natūraliai, patiriant įspūdžių dar geriau suprasti dalykus, apie kuriuos jie kalba klasėje.
Tokia visapusiška ir įvairiapusiška ugdymo sistema leidžia vaikams ne tik įgyti svarbiausius žinių ir gebėjimų pagrindus, išlaiko jų smalsumą ir džiaugsmą mokymosi procesu, bet ir padeda augti visapusiškai brandžiomis asmenybėmis.
Tad ką geba „Vaikystės sodo“ vaikai, kai ateina laikas žengti į mokyklą?
Aš mėgstu klausyti, ką apie savo vaikus sako mūsų bendruomenės tėvai, ir du žodžiai, kuriuos aš nuolat girdžiu, yra „laisvi“ ir „drąsūs“. Tai – vaikai, kurie turi savo nuomonę, moka užduoti klausimus ir geba įvardyti savo jausmus. Šeimos vertina mūsų sisteminį požiūrį, visapusį vaikų ugdymą, aukštą kokybę, profesionalius mokytojus, dėmesį kiekvienam vaikui ir glaudų bendradarbiavimą.
Tėvai vertina ir tai, kad nuolat stebime savo darbo kokybę ir fiksuojame rezultatus, ką geba „Vaikystės sodą“ lankantys vaikai. Skaičiai kalba patys už save: 75 proc. 3–6 metų vaikų pasiekia aukščiausią arba gerą matematinio mąstymo lygį, 85 proc. 5–6 metų vaikų moka skaityti, o 96 proc. vaikų atpažįsta savo ir kitų emocijas. Praėjus metams po to, kai sąmoningąjį kvėpavimą įtraukėme į ugdymo programą, paklausėme tėvų, ar jie tai pastebi, net 58 proc. apklaustų tėvų patvirtino, jog jų ikimokyklinio amžiaus vaikai pasirenka sąmoningąjį kvėpavimą kaip būdą nusiraminti namuose.
Jeigu galėtumėte atsukti laiką atgal ir duoti vieną patarimą sau, jaunai mamai ir jaunai edukologei, koks jis būtų?
Patarčiau labiau pasitikėti savo žiniomis bei intuicija ir nekreipti dėmesio į aplinkinių abejones ar kritiką – laikas parodė, kad tai, kuo tikėjau ir kur gilinau savo žinias, buvo teisinga. Žinote, būna tokių situacijų, kai žmonės, kurie nesigilina, klausia „o tai kuo jūs ypatingesni?“ ir tada galima sudvejoti, pagalvoti, gal iš tiesų ir kiti yra tokie patys puikūs, tačiau nuolat skaitydama pranešimus įvairiose konferencijose, pati jose dalyvaudama, siųsdama savo komandą į geriausias konferencijas įsitikinu, kad esame priekyje ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje – iš mūsų daug kas mokosi, dabar jau atvažiuodami ir į „Vaikystės sodą“ semtis patirties.
Tiesiog ateina laikas, kai supranti, kad daugybė metų skaitant, analizuojant, stebint ugdymo procesus ir pritaikant naujausias žinias negalėjo neduoti rezultatų, todėl svarbiausia nebijoti priimti drąsių sprendimų ir nesiblaškyti klausantis „sofos ekspertų“. Kai žinai, ką darai, svarbu pasitikėti savimi ir, jei kyla klausimų, ieškoti atsakymų bendraujant su tikrais savo srities profesionalais, kurių pasaulinės bendruomenės dalimi esame jau 15 metų!
