Nauja meilė įžymybės gyvenime šįkart turi visai kitą reikšmę, laidų vedėjos Dijoros Petrikonytės gyvenime tai – meilės pliūpsnis dar metų neturinčiai dukrai Eilai. Dijora – moteris, visada turinti ką pasakyti, dėl ko nusišypsoti ir dėl ko gyventi šią dieną. O dabar tam turi ir dar vieną priežastį.
Šis interviu buvo publikuotas „ELLE Lithuania“ vasario numeryje.
Tave ilgą laiką Lietuva žinojo kaip vienokią Dijorą: modelį, laidų vedėją, grožio etaloną. Per praėjusius metus tavo gyvenime įvyko vienas didelis pokytis – tapai mama. Ar su tuo pasikeitė tavo požiūris į karjerą, darbus, galiausiai – į išvaizdą?
Prieš tapdama mama į karjerą ir darbus žiūrėjau lengvabūdiškai – gyvenau šia diena ir per daug nieko nesureikšminau, nes likimas man visada viską sudėliodavo taip, kaip turi būti. Tapus mama manyje tartum atsirado stimulas siekti ir imtis naujų veiklų – juk atsakinga tapau ne tik už save, bet ir už metukų neturinčią dukrytę, kuriai visas gyvenimas prieš akis. Su tuo atėjo nematoma galia, motyvacija dirbti, kad galėčiau jai suteikti kuo geresnį rytojų.
Dėl požiūrio į išvaizdą niekas nepakito, jos nesureikšmindavau nei anksčiau, nei tapusi mama. Netgi priešingai – leidau sau neskubėti, nespaudžiau savęs, nesilyginau su kitomis mamomis, buvau dėkinga savo kūnui, kad perėjo tokį sunkų kelią, ir leidau jam sava tėkme grįžti į ritmą.
Kaip sekasi priimti save kaip mamą, o mylimąjį Andrių – kaip tėtį?
Nors mama esu dar tik 10 mėnesių, kartais atrodo, kad ja buvau visą gyvenimą. Viskas, kas buvo iki gimstant Eilai, tiesiog išsitrynė iš atminties. Žvelgdama atgal dažnai pagalvoju, ką aš apskritai tiek laiko veikiau ir kaip galėjau egzistuoti be dukros? Įdomus tas gyvenimas: vaikystėje norėjau būti jauna mama, nes mačiau savo šeimos pavyzdį, o subrendusi ėmiau žegnotis ir sakyti, kad mama tikrai nebūsiu, nes nemėgstu svetimų vaikų. O ir būti jauna mama tapo kiek kontraversiška, smerktina ir visai nemadinga.
Dabar gailiuosi, kad ja netapau ankščiau, ir sunkiai renku žodžius, kurie nupasakotų ar nors truputį leistų suvokti, koks pakylėjimo jausmas, džiaugsmas ir pilnatvė aplanko gimus vaikui. Tad turbūt taip, kaip skyrybos turi skirtingas fazes, ir kiekviena moteris išgyvena skirtingus etapus tapdama mama, aš šį etapą pavadinčiau rožiniais akiniais (juokiasi).
Maža to, matau, kad Andriui irgi reikėjo šio pokyčio gyvenime. Dar draugaujant Andrius man vis sakydavo, kaip jo draugai nepadeda žmonoms keisti sauskelnių ar kad keltis naktimis yra moters pareiga, tad jis irgi taip darytų. Žinoma, mano feministiškos akys iššokdavo ant kaktos ir tiesiog atsakydavau, kad jam vaikų tikrai negimdysiu. Dabar juokas ima, nes tenka ir pasipešti, kas tas sauskelnes pakeis ar išmaudys Eilą, tad džiaugiuosi, kad neišsipildė blogasis scenarijus.
Ko nesitikėjai iš motinystės? Ir atvirkščiai – kas tavęs visai nenustebino ir neišgąsdino?
Nesitikėjau, kad moters kūnas taip prisitaiko prie miego stokos. Anksčiau miegodavau kone iki pietų, o dabar galiu egzistuoti pamiegojusi vos porą valandų. Kai laukiausi, to dar nežinojau ir su baime Andriui sakiau, kad nežinau, kaip man reikės atsikelti 7-ą, jeigu aš miegu iki 11-os. O dabar būna dienų, kai išvis nesuprantu, ar miegojau, ir kuo puikiausiai funkcionuoju.
Taip pat buvo netikėta vadinamoji smegenų migla (angl. „mom brain fog“). Moksliškai įrodyta, kad gimus vaikui mamos smegenys persiorientuoja ir pakinta, mat pradeda stipriau dirbti smegenų sritis, atsakinga už vaiko išgyvenimą, suaštrėja klausa, kad naktį girdėtų, kada vaikas prabunda, jaučia, kada jis nori valgyti. Dėl šių pojūčių nukenčia kitos sritys, tokios kaip įvairūs planai, žmonių vardai. Būna, kad sakau sakinį ir suveliu jį su skirtingais linksniais, tuomet viduje pasidaro juokinga, nes suprantu, kokia iš tiesų esu pavargusi.
O kas manęs nenustebino ir neišgąsdino, tai „mamiški“ sunkumai. Tikėjausi, kad bus daug bemiegių naktų, kad turėsiu valgyti ,,prabėgom“, kad bus ne kartą išpeštas kuokštas plaukų ar įkąsta iki saldumo.
Ar meilė sau kažkaip pasikeitė tapus mama?
Tiesą pasakius, savęs dabar aš visai nematau, nesijaučiu dėl to blogai ir visai nepasiilgau ankstesnio gyvenimo. Mamos dažnai pasakoja, kad prarado save. Bet man tai yra nauja manęs forma. Nors ne iki galo ją suprantu, ji man – natūrali.
Kaip galvoji, ar moteris, tapusi mama, ypač įžymi, turėtų kažkaip pakeisti ir tai, kaip ji pateikia viešumui savo kūną? Ar nuogumas ir motinystė tau tinka?
Dabar pirkdama rūbus pagalvoju: „Pala, pala, tu – mama.“ Bet ne dėl visuomenės metamų fikcijų, o dėl drabužių funkcionalumo. Žiūriu, ar bus patogu pamaitinti, kiek sagučių reikės atsisegti, ar nebus lengvai nuplėšta petnešėlė, ar galėsiu susilenkusi bėgioti paskui Eilą. Mada, tendencijos yra puiku, jos leidžia žmogui atsiskleisti kaip asmenybei, tačiau nepamirškime, kad gimėme nuogi, tad cenzūruoti savo pačių prigimtį man atrodo keista. Manau, mamos gali rengtis kaip tik jos pačios nori ir kaip geriausiai jaučiasi. Jei vieną dieną atsikelsi ir pagalvosi, kad šiandien puiki diena nusimesti rūbus, – kodėl gi ne.
Savyje visada turėjai tokį gražų, unikalų kontrastą – labai graži ir labai tikra, niekuo neapsimetanti. Tau tai pavyksta tiesiog natūraliai ar stengiesi save tikrą rodyti specialiai – dėl kitų moterų?
Man sunku atsakyti, kodėl esu tokia, kokia esu, nes pati nepastebiu, kaip atrodau iš šalies. Specialiai nekuriu strategijų, kaip turėčiau elgtis viešumoje. Dažnai dirbtiname pasaulyje aš pasirinkau būti savimi, tad man niekada nereikia sukti galvos, kaip ir ką darau.
Papasakok, kas tau leidžia taip savimi pasitikėti? Turi nuo vaikystės ar teko to mokytis?
Toli gražu ne visada švyčiu pasitikėjimu, turiu kompleksų, bet turbūt juos pamirštu tada, kai to reikia (juokiasi). Manyje gyvena daug įvairių personažų. Visi „aš“, bet visi skirtingi – moku persikūnyti lyg mygtuko paspaudimu. Pamenu, vaikystėje seneliai turėjo patalynės dėžę, užlipusi ant jos rengdavau jiems spektaklius, koncertus. Manau, ta spontaniška, „velnių prišveitusi“ ugnelė su metais niekur nedingo ir dabar man padeda tiesiog į viską pažiūrėti paprasčiau.
Apskritai, ar turi kokių nors kompleksų?
Nuo paauglystės kovojau su spuogais, tad pamenu, kaip dirbdama modeliu atsisakydavau makiažo fotosesijų, nes gėdijausi nelygios veido odos. Keturiolikos ant kūno atsirado strijų. Išaugau šią „gėdą“ ir man jos tapo gražios. Be to, man mano blauzdos atrodo neproporcingos kojai, bet gyvenimas dėl to lyg nesustoja (juokiasi). Tai tik dar vienas įrodymas, kaip sau prisigalvojame kompleksų.
Pakalbėkime apie karjerą. Į tinklalaidę „Sofos lyga“ grįžai greitai, o kaip kiti darbai? Ar po įvykių su „Gero vakaro šou“, kai prodiuseris pasakė, kad tavęs ir Mindaugo Stasiulio laidoje nebeliks ir jūsų niekas nepakeis (o buvote pakeisti), nesinori dėti taško televizijoje?
Dėl „Gero vakaro šou“ – juk nieko labai baisaus neįvyko, tiesiog garsiai nuaidėjo. Tiesa, sulaukiau pasiūlymų vesti laidas televizijoje, bet šį kartą jų atsisakiau, nenorėjau priimti skuboto sprendimo ar dirbti ten, kur savęs nematau.
Ar tavo santykis su bičiulėmis Greta Mikalauskyte ir Milda Stasiule tinklalaidėje nepasikeitė po nesusipratimo su laidos prodiuseriais?
Gal tik palengvėjo, kad nebedirbu su jų vyrais (juokiasi). Žinoma, juokauju. Santykis nepasikeitė nei su jomis, nei su Mindaugu ar Justinu. Mes, visų pirma, esame draugai, o tik tada kolegos. Televizija – toks jau organizmas: vieną dieną tavęs reikia, kita – nebe. Tai žinodama į ją atėjau, tą patį žinodama ir išėjau.
Kokių pamokų išmokai po tiek metų buvimo žinoma ir darbo pramogų pasaulyje?
Išmokau nebijoti visur eiti drąsiai ir, svarbiausia, – būti savimi. Prisimenu, kaip baugu atrodė užkalbinti Andrių Mamontovą, Marijoną Mikutavičių ar kitas žvaigždes, o būdamas tame puode pamatai, kad visi šie žmonės yra be proto malonūs ir paprasti. Ir, žinoma, išmokau auksinę taisyklę: jei neturi ko paklausti pašnekovo ar jis nešnekus, pakartok jo paties paskutinius žodžius – taip lengvai pratęsi pokalbį (juokiasi). Štai jums pavyzdys:
- Buvome išvykę į kelionę.
- O! Buvot išvykę į kelionę?!
Ar turi minčių, norų, kur norėtum keliauti toliau? O gal visgi nori atsiduoti motinystei ir darbus nukelti kiek įmanoma toliau?
Visada mėgau avantiūras, naujus iššūkius, bet, manau, viskas visada įvyksta savo laiku. Dabar mano pagrindinis prioritetas yra dukra. Ji auga taip greitai, kad nenoriu nieko pražiopsoti.
Kokį santykį turi su žinomumu? Ar įsivaizduoji, kad vieną dieną galėtum tiesiog dingti iš ekranų?
Man žinomumas visada atrodė laužtas iš piršto. Lietuva yra tokia maža, kad visi žinome visus. O apie dingimo scenarijų tikrai pagalvoju ir taip padaryti tikrai galėčiau (juokiasi).
Kokia esi namuose?
Užsimiegojusi mama, visą dieną vaikščiojanti su tuo pačiu kavos puodeliu. Taip pat mama, kurios kriauklėje – nesuplauti indai ir ne visada sulankstyti išdžiaustyti rūbai. Mama, kuri gali visą dieną nenusivilkti pižamos, nes taip patogiausia. O paprasčiau – tiesiog tokia, kaip visi (šypsosi).
Vasaris – meilės mėnuo, tad pakalbėkime ir apie meilę. Sako, kad poros supanašėja, judu su Andriumi esate panašūs ar skirtingi?
Andrius sako, kad esame panašūs, aš – skirtingi, tad tiesa turbūt slypi kažkur per viduriuką. Manau, neišvengiama, kad laikui bėgant žmonės vienas prie kito prisitaiko, supanašėja. Mūsų moraliniai pamatai ir tai, kaip matome pasaulį, kaip suvokiame sąvoką „šeima“, – sutampa. Galime vienas kitą suprasti iš žvilgsnio ar pusės žodžio. Tačiau turime ir skirtumų, kurie padaro šią draugystę įdomesnę.
Kaip su Andriumi randate balansą tarp buvimo tėvais ir buvimo pora? Ir ar jo apskritai ieškote?
Kai nieko nepametėme, ir ieškoti nereikia. Tiesą sakant, apie tai iki šiol nė nesusimąsčiau. Mūsų poroje viskas vyksta natūraliai – esame naujai „iškepti“ tėveliai, priešaky laukia dar daug iššūkių, abiem tai nauja patirtis, abu mokomės ir esame supratingi vienas kitam.
Ko sau palinkėtum 2025-iesiems?
Nesipykti su savimi, juk didžiausias priešas yra mūsų pačių galvoje. Palinkėsiu sau būti atlaidesnei, tiek savęs nekritikuoti ir negadinti sau nuotaikos.
