Nauji metai – naujas filmas, kurio tempą ar žanrą turėtum išsirinkti be aplinkos spaudimo. Leisk sau vilkėti patogius laisvalaikio drabužius ar net pižamą, nebruk savęs į jokius lūkesčių rėmus, išmesk iš galvos visus tuos neveikiančius „nuo sausio 1“ ar „nuo pirmadienio“. Tiesiog pabandyk daryti tai, apie ką seniai svajojai, iš lėto pasikurdama ir viltingai žvelgdama į priekį.
Mes juk jau žinome, kad visos garsios manifestacijos ir deklaracijos „nauji metai – naujas aš!“ yra muilo burbulas. Tas (ne)rašytas pasižadėjimas naujaisiais metais iš esmės keistis, augti, „ieškoti geresnės savo versijos“ (veukt) yra smėlio pilis, kurią nuplauna jūra, kortų namelis, kurį nupučia vėjas, brangūs saviugdos kursai, kurie yra apgaulė ar gražus scenarijus, kurio realizavimui nesiseka rasti rėmėjų, kad ir kaip karštligiškai ieškotum.
O gal pabandykime į 2026-uosius įžengti be isterikos, be priesaikų ir be spaudimo „bėk ir daryk DABAR!“? Gal tas „naujas aš“ gali ateiti ramiai, iš lėto, be dūdų orkestro, be animatorių, be fejerverkų?
Nauji metai su visu „nauju manimi“ gali ateiti ir be naujos užrašinės, naujos šukuosenos ar naujo partnerio. Tiems ateinantiems visiškai nereikia pakloti po kojomis rožių ar raudonojo kilimo ar jogos kilimėlio.
Jų nereikia sutikti karališkai.
Pamenu, kai Lietuvoje viešėjo šviesaus atminimo monarchė Elžbieta II, kažkas pasakė genealią frazę: „Gaila, kad karalienė pasmerkta visą savo gyvenimą uostyti šviežių dažų kvapą.“ Juk iš tiesų – kad ir kur ji vyktų, viską visuomet buvo stengiamasi maksimaliai pagražinti, atnaujinti, išlaižyti, supurenti, padažyti. Buvo remontuojami keliai, keičiamos grindinio trinkelės, restauruojami fasadai ir rūmų salės. Šlovinkime karalienę! Neleiskime jai nusivilti! Ir viskas tarsi teisinga, juk karaliai taip sutinkami nuo amžių amžinųjų.
Tačiau atmetus visą šį butaforinį patosą verta prisiminti, kad iš tiesų Elžbieta II juk buvo moteris, kuri per vakarienes be svečių valgė iš paprastų indų, nemėgo išlaidauti ir daug šauniau jautėsi ne dėvėdama ištaigingą suknelę ir pasipuošusi tiara, o apsiavusi „wellingtonus“ ir pasirišusi skarelę – tai buvo jos ikoninis laisvalaikio kaime stilius.
Žinoma, skarelių buvo ir iš „Hermès“, tačiau karalienė kur nors Balmoralyje ar Sandringame jas ryšėdavo paprastai, buitiškai, kartu su tvido paltu ir atrodė labiau kaip ūkininkė nei kaip valdovė.
Verta prisiminti šį monarchės įvaizdį, sutinkant naujuosius. Kitaip sakant, nebūtina blizginti sidabro, perdažyti virtuvę, puošti namų pagal madingiausias tendencijas ir rėkti visa gerkle balkone: „Jie atvyksta! Atvyksta!“
Naujos pradžios sutikimas neturėtų būti tarškus, rėksmingas. Verčiau – estetiškas, kokybiškas ir svarbiausia – be kaltės jausmo, kad kažko nepadarei, esi „nepakankama“, „neišsipildžiusi“, karštais klijais nesusiklijavusi savo laurų vainiko.
Naujai pradžiai tikrai nereikia senų dramų, moralinių užknisinėtojų iš vakar, nereikia šauktukų – visų tų „aš galiu!“ – geriau rinktis ramesnį, bet tiek pat užtikrintą variantą – „tikiu, man pavyks“.
Įsivaizduokime, kad ta nauja pradžia yra tik kita, tiesiog smalsiai laukiama serialo dalis, naujas sezonas. Galbūt pasirodys nauji aktoriai, be abejo, bus naujų posūkių, gali būti ir sekso, ir kraujo. Bet kol kas – ramiai – mes dar tik pasispraginome kukurūzų, o kūrėjai neužvers mūsų aštriais potyriais nuo pat pirmų sekundžių. Juk ir siaubo trileriai prasideda ne nuo ryklio, kuris ekrane nukanda pusę herojaus, o nuo mielos iškylos, draugų kompanijos vakarėlio.
Kino teatrai yra vieta, kurioje natūraliai įprantame laukti. Jie mums kaskart primena, kad yra įmanoma ir visiškai normalu praleisti 2–3 valandas be telefonų, pasineriant į vizualųjį pasakojimą, nuotykį, siaubą, dramą, romantišką meilę ar humorą. Kinas paima už rankos ir vedasi į nežinią – ar lengvai nuspėjamą, ar visiškai neprognozuojamą: nelygu, ką pasirinksi.
Taip ir nauji metai gali iš lėto pripratinti prie naujų kasdienybės ritualų – lėto skaitymo, lėto valgymo, lėtų pokalbių, kaip ir šaukšto aliejaus prieš pusryčius, stiklinės šilto vandens prie lovos.
Mes nemėgstame žodžio „rutina“, nes tai – lyg nuobodžiavimo sinonimas, tačiau iš tiesų rutina turi labai tvirtą koncepciją: ji moko priprasti prie… gyvenimo. Pasidaryti tvarką savo galvos ir dienos stalčiukuose.
Tai nereiškia, kad siūlau nusikirpti sparnus ir nuleisti į klozetą visus spalvotus popierėlius su paskatinimais „dream big“, „ask for more“ ir panašiai. Anaiptol. Tiesiog svarstau, kad tas gazas dugnas, tas „nežinau-kur-mano-raktai-katė-apsivėmė-ir-aš-tuoj-nuo-visko-apsivemsiu“ yra gyvenimas, kurį jau gyvenome ir ne visai laimingai. Todėl dabar, sveikindami naują save, galime išbandyti ką nors kita, pavyzdžiui, nusiraminimą, pristabdymą, rato siaurinimą, įsipareigojimų ir reikalų mažinimą.
Gerai, mus veikia socialiniai tinklai – ten visi atrodo ne tik gražesni, turtingesni, sėkmingesni, bet ir veiklesni. Susidaro įspūdis, kad negali leisti sau nė vienos liūdnesnės dienos lovoje, nes tavo herojė X šiandien jau buvo žuvies turguje, surengė fotosesiją su balionais, išbandė naują kaukių ir serumų seriją, degustavo su draugėmis populiaraus šefo virtuvę ir dabar karpo snaiges vaiko darželio šventei. O tu, blemba, guli!
Bet – ir vėl – žinome, kad herojai kitapus ekrano moka kurti iliuziją, pakoreguoti spalvas ir šypsotis net tada, kai išgyvena skyrybas, nes verkti mes patys jiems neleidžiame.
Visas tas vitamininių spalvų dangus nebūtinai yra tikras. Kaip ir ne visos braškės saldžios – kai kurios gali būti pagamintos iš dažyto vandens, užšaldyto kiniškose formelėse.
Man patinka sena Jameso Browno daina „I Got You“ (I Feel Good)“ – galiu šokti pagal ją su siurbliu ir pritariamai dainuoti į kotą: „I feel nice, like sugar and spice“. Brownas tai plėšdavo, sakytum, iš visos širdies, nes negalėtų žmogus taip jausmingai transliuoti emocijos, jos nepatirdamas, tiesa? Jei visa tai būtų netikra, argi jis būtų įkvėpęs kitus superherojus, tokius kaip Mickas Jaggeris ar Michaelas Jacksonas?
Iš tiesų soulo krikštatėvio J. Browno gyvenime buvo ne tik „sugar ir spice“ (cukrus ir prieskoniai), bet net labai daug kartumo ir nuodų. Jis buvo perfekcionistas, vadintas „sunkiausiai dirbančiu žmogumi šou versle“. Vaikystė prabėgo lūšnose, skurde, paauglystės vagystės nuvedė iki kalėjimo, areštų būta ir vėliau. Ilgainiui susiformavo tironiškas charakteris ir „sudėtingo žmogaus“ reputacija – Brownas bausdavo ir savo muzikantus, ir mylimas moteris, jos viešai kalbėjo apie patirtą smurtą.
Klausytojai alpo nuo jo aistringų pasirodymų, scenos dievuko charizmos, bet emocinis laukas, į kurį patekdavo artimi žmonės, toli gražu nepriminė Veneros kriauklės: tai buvo sujauktas kambarys, kuriame nestigo narkotikų, kuriame skambėjo reikalavimai, rėkimas ir buvo kumščiu daužoma į stalą.
Taip, ąžuolai šiltnamiuose neauga. Taip, maksimalizmas niekuomet nepasens ir neišeis iš mados. Taip – reikia siekti tobulumo, judėti pirmyn, viena ar kita pavara. Taip, kartais reikia ištraukti save iš naktinių marškinių ir įsispyrus į sėdimąją liepti padaryti viską, ką pasakei, kad padarysi. Bet vėl atsargiai pasiūlysiu pabandyti minimalizmą, nes iki laimės galima nueiti ir mažais žingsneliais, ir nebūtinai apsiavus naujus batus. Pabandykime – o gal patiks?
