Lietuvos paralimpinio komiteto generalinė sekretorė, Lietuvos paralimpinių misijų Tokijo ir Paryžiaus žaidynėse vadovė Asta Narmontė, – viena ryškiausių paralimpinio sporto vystytojų Lietuvoje. Į šį darbą ji atėjo neturėdama patirties sporte, tačiau jos aistra padėti paraatletams nulėmė, kad ji užsiima šia misija jau penkerius metus. Anot Astos, jos darbas – ne tik prasmingas, bet ir labai įdomus.
Papasakokite plačiau apie savo darbą, kokia yra jūsų veikla?
Paralimpinis judėjimas – tai žmonių su negalia sportas, o mes esame Lietuvos paralimpinis komitetas, pagrindinė organizacija šalyje, kuri koordinuoja šią sritį. Mūsų misija ir vizija yra „įtrauki visuomenė per sportą“.
Sportas yra kaip įrankis, kad visi žmonės būtų lygūs, visi galėtų siekti savo svajonių, kad laužytume stereotipus apie negalią. Ir tai, ką darome, ką aš darau, veikia dviem kryptimis. Viena yra aukšto meistriškumo sportininkai, pavyzdžiui, paralimpinių žaidynių atletai. Mes siekiame aukščiausio meistriškumo profesionaliems sportininkams padėti siekti aukščiausių rezultatų, suteikti jiems galimybę garsinti Lietuvos vardą.
Kita mūsų tokia pat svarbi kryptis yra švietimas, komunikacija ir požiūrio į sportuojančius žmones su negalia keitimas. Užtikrinimas galimybių sportuoti kiekvienam, įtraukios fizinio lavinimo pamokos, vaikų su negalia sportas. Visuomenėje vis dar turime dėl to daug problemų.
Kas jus atvedė į paralimpinį komitetą? Tai buvo sąmoningas karjeros žingsnis ar tiesiog taip susiklostė gyvenimas?
Susiklostė gyvenimas (juokiasi). Esu baigusi žurnalistiką. Anksčiau dirbau žurnaliste, o vėliau perėjau į komunikacijos sritį, bet man gyvenime labai sekėsi, nes visada dirbau labai įdomius darbus – tiek versle, tiek žiniasklaidoje, tiek nevyriausybinėse organizacijose. Lietuvos paralimpinio komiteto prezidentas Mindaugas Bilius kreipėsi į mane su prašymu ateiti padirbėti savanore su švietimo projektų komunikacija. Tiesiog tikėjau įtraukios visuomenės idėja, ir taip susiklostė, kad po truputį pradėjau dirbti kaip plėtros vadovė, o dabar esu generalinė sekretorė.
Neturėjau jokios patirties, susijusios su sportu, tad atėjusi į paralimpinį komitetą turėjau greitai mokytis.
Kokios buvo jūsų pirmos emocijos, pirmi įspūdžiai prisijungus prie šios organizacijos?
Šitas darbas visiškai pakeitė mano požiūrį: pirmiausia į pačią negalią, į asmenis su negalia ir į tai, kaip mes į juos neteisingai žiūrime. Susipažinau su paralimpiečiais, greitai supratau, kad negalia visiškai neapibrėžia žmogaus. Kiekvienas turime tam tikrų išskirtinių savybių: vienas stambesnis, kitas galbūt žioplesnis, trečias – dar koks nors, o kai kurie žmonės neturi rankos, nemato ar negirdi. Bet tai yra tik viena iš žmogaus savybių, kuri neparodo, koks jis yra.
Labai greitai pasikeitė mano nuomonė apie tai, ką gali ar ko negali žmonės, gyvenantys su negalia. Kiekvienas mes skirtingai save įveikiame, skirtingus kalnus turime perlipti. Tai tiesiog mane sužavėjo – žmonių stiprybė, jų sugebėjimas siekti tikslo.
O kalbant apie patį komitetą ir koks jis buvo, kai atėjau, – na, žinote, prieš aštuonerius ar dešimt metų Lietuvoje tikrai niekas nežinojo apie paralimpinį sportą. Kai atėjau čia dirbti, situacija buvo pradėjusi pamažu keistis, tačiau ji pasikeitė ne su mano atėjimu, o prezidento pasikeitimu. Juo tapo M. Bilius, pats paralimpinis čempionas. Jis buvo labai aiškiai nusibrėžęs kryptį, kokia linkme turime eiti, kad pakeistume visuomenės požiūrį.
Per tuos metus daug kas pasikeitė: paralimpines žaidynes transliuoja nacionalinė televizija, paralimpinį judėjimą remia tokios didelės ir žinomos Lietuvos įmonės kaip „Bitė Lietuva“, TV3, „Girteka“ ir kitas verslas. Vis daugiau žmonių su negalia sportuoja, vis mažiau kyla klausimų, kai sporto salėje matome kartu sportuojančius kitokius žmonės. Mes turime įtraukius čempionatus, kas reiškia, kad olimpiečiai sportuoja kartu su paralimpiečiais. Taigi, situacija labai keičiasi. Žinomumas didėja, su tuo keičiasi ir požiūris, bet, aišku, nuveikti dar yra labai daug.
Pavyzdžiui, vienas svarbiausių uždavinių, kurį šiemet esame išsikėlę, yra įtraukusis ugdymas. Matome, kad įtraukios fizinio ugdymo pamokos vis dar nėra kasdienybė, vaikas nuo šios pamokos dažnai tiesiog atleidžiamas. Nejaugi tai įtraukusis ugdymas? Mes labai norime padėti ir mokytojams, ir mokykloms, kad nebūtų vadinamojo atsarginio suolelio, skirto vaikams su negalia, o kad visi galėtų sportuoti. Taigi, problemų yra, bet situacija tikrai gerėja.
Apie jus labai gražiai atsiliepia – vadina jus „paraatletų mama“. Ką jums pačiai reiškia šis apibūdinimas?
Nežinau, gal turiu tokį „vaibą“ ir gyvenime (juokiasi). Bet ne, tikrai nemanau, kad esu paralimpiečių mama.
Labai tikiuosi, kad paralimpiečiai jaučia palaikymą, kurį tiek aš, tiek mano kolegos stengiamės jiems rodyti. Aišku, tokio darbo kasdienybėje situacijų būna visokių. Nėra ko slėpti – ir konfliktų pasitaiko. Bet tiesa tokia, kad mes, visi keturi, kurie dirbame paralimpiniame komitete, labai norime padėti. Ir kaip galima padėti? Galima paremti finansiškai, morališkai padėti ir palaikyti, padėti kiekvienam siekti savo svajonių. Čia turbūt ir yra tai, ką jie turėjo omenyje, kai pavadino mane mama. Bet labiau norėčiau būti draugė.
Buvau misijos vadovė Paryžiuje ir Tokijuje vykusiose paralimpinėse žaidynėse. Tai buvo turbūt įsimintiniausios, bet ir sunkiausios savaitės mano gyvenime.
Kodėl?
Sunku nesusitapatinti su atletais, matyt, turėtum būti labai nejautrus, kad tai neįvyktų. Kai esi su jais, sergi už juos, jaudiniesi. Jautiesi taip, tarsi pats kovotum. Norisi verkti, kai sportininkui nepasiseka, o euforija, kai pasiseka, irgi yra milžiniška.
Kokie yra didžiausi iššūkiai rūpinantis sportininkais ir dirbant su paralimpinio sporto renginiais?
Pagrindinė problema – finansavimas, jo daugėja, bet lėšų visada trūksta. Vis dar nepakankamai greitai besikeičiantis visuomenės požiūris. Vis dar pasitaikanti diskriminacija dėl negalios, noras nematyti. Pačių žmonių su negalia turimos baimės, palaikymo iš aplinkos trūkumas. Tai yra problemos, su kuriomis kasdien kovojame, bet situacija gerėja. Pavyzdžiui, jau dabar yra sulygintos paralimpiečių ir olimpiečių stipendijos.
Asmeniniai iššūkiai? Visko pasitaiko, kaip ir kiekviename darbe. Turbūt didžiausi iššūkiai ir kyla tada, kai pritrūksta finansavimo, kai turi paaiškinti atletui, kad jis negalės išvykti į turnyrą. Ir vis tiek šis darbas yra vienas geriausių dalykų, nutikusių mano gyvenime. Aš neįsivaizduoju įdomesnio ir prasmingesnio darbo.
Ar buvo kokių nors ypatingų, įsimintinų akimirkų iš paralimpinių žaidynių, kurios jus ypač palietė?
Visiems pasakoju istoriją, kaip Paryžiuje, dziudo rungtyje, iškovojome bronzos medalį. Osvaldas Bareikis kovojo su prancūzu, arena buvo pilna žmonių, kurie rėkė prancūzo vardą, o mūsų atletui švilpė. Atmosfera buvo žiauri. Osvaldo treniruočių partneris sakė, kad prireiks stebuklo. Rėkėme jį palaikydami, ir jis… laimėjo – iškovojo Lietuvai medalį. Mus apėmė neįtikėtina euforija, o dar didesnė – tada, kai Osvaldas po kovos duodamas interviu pasakė, jog jam laimėti padėjo tai, kad baubiančių žmonių minioje jis išgirdo rėkiant: „Osvaldai!“ Įsivaizduojate, toje minioje jis mus, dešimt žmonių, išgirdo. Tokie momentai ir įstringa atmintyje labiausiai. Įsimintini, aišku, ir tie momentai, kai kažkam nepasiseka. Jie emociškai yra labai sunkūs.
Ko, jūsų manymu, vis dar trūksta, kalbant apie visuomenės pažiūrį į paralimpinį sportą? Ko žmonės vis dar nesupranta?
Didelė dalis žmonių nesupranta, kokio aukšto meistriškumo yra mūsų atletai, kokį aukštą lygį jie yra pasiekę. Tai yra profesionalūs sportininkai, kurie atiduoda save kasdien, kad pasiektų aukščiausių rezultatų, kad patektų į paralimpines žaidynes. Pernai pateko devyni sportininkai – patys geriausi. Privalai nugalėti daugybę varžovų, kad patektum į žaidynes. Turi būti geriausias.
Kitas dalykas, kurio žmonės dar dažnai nesupranta, yra susijęs ne tik su sportu, bet su galimybe 100 procentų dalyvauti visose mūsų gyvenimo srityse. Žmonės su negalia turėtų galėti ateiti į sporto klubą, į parduotuvę ar restoraną, ir ten turėtų būti jiems pritaikyta infrastruktūra, rampos vežimėliams ir panašiai. Šių dalykų dar daug kur trūksta.
Jei šį straipsnį skaitys žmogus su negalia, kuris norėtų pradėti sportuoti, bet nedrįsta ar dvejoja, kaip jį padrąsintumėte?
Kviečiu. Tiesiog kviečiu.
Dabar mes kaip tik turime vieną kampaniją su savo partneriais „Bitė Lietuva“ ir TV3, kurios šūkis yra labai teisingas: „Reikia tik išdrįsti.“ Taigi, reikia tiesiog pabandyti. Kiekvienas tai gali.
