Nuomonės formuotoja, televizijos laidų vedėja ir buvusi krepšininkė Dalia Belickaitė motinystėje atranda didžiausią gyvenimo laimę. Nors pasikeitusi kasdienybė net ir šiai pozityviai asmenybei sukelia iššūkių, Dalią labiausiai stebina tai, kad vaikas gali atnešti į šeimą tiek meilės.
Prisiminus laiką, kai tik tapai mama, kas tau kėlė daugiausia iššūkių?
Tai buvo visai neseniai, bet, atrodo, tų iššūkių nebeprisimenu. Pasimiršta viskas, kas buvo sunku ar blogai, o atsimeni tik geriausius dalykus. Pirmomis savaitėmis buvau euforijoje, nors prisimenu, kad net nemiegojau naktimis. Pamenu, vieną naktį Atėnytė nemiegojo ir aš, būdama su ja, tiesiog visą naktį žiūrėjau serialus. Dabar nesuvokiu, kaip atlaikiau kitą dieną. Net neatsimenu to.
Tuo momentu atrodo, kad taip turi būti, susitaikai. Aišku, nuovargio momentų buvo, bet dabar atrodo, kad viskas buvo taip smagu ir faina. Kaip buvo gera, kaip pasiilgau to etapo, kai kūdikėlis toks mažas. Tas jo kvapas…
Kiekviena mama pradžioje susiduria su iššūkiais, bet su jais susitvarkai ir pamiršti. Atrodo, kad buvo taip, kaip turėjo būti.
Motinystė tau labai tinka. Kokį didžiausią savo pačios pokytį matai dabar, kai esi mama jau daugiau nei metus?
Ačiū, labai malonu! Motinystė man ir labai patinka. Aišku, visas gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis, bet prisitaikai prie naujo savo gyvenimo ritmo. Nežinau, ar aš pati pasikeičiau, nors yra, kas taip ir sako. Aš vis tiek tokia, kaip ir anksčiau, – visur lekianti, bėganti, nusiteikusi entuziastingai. Kartais nusistebiu – kokia Atėnė aktyvi, kaip visur lekia, o kiti man atšauna: „Pasižiūrėk į save.“
Supratau, kad visas mano gyvenimo džiaugsmas ir tikroji laimė yra Atėnytė. Tikrai nesitikėjau, kad vaikas gali atnešti į šeimą tiek meilės, o tu gali taip išsilydyti dėl vieno mažo žmogeliuko. Tas jausmas, kai myli žmogų ir galėtum viską dėl jo padaryti, – kažkoks kosminis.
Kokia yra Atėnė, o gal jau ir matai, kokia ji bus?
Juokiamės su vyru, kad ji eis visur kiaurai. Niekas jai nebus problema, ji pasieks viską, ko norės, – tai matyti jau dabar. Ji tikrai yra stipri, dominuojanti. Rytinės mankštos su manimi ir žaidimai su šuniuku ją daro stipriu augančiu žmogeliuku.
Jei ko norės, ji taip ir padarys. Pasiims, ko reikia, – ne išsireikalaus, bet ims ir padarys, kad pasiektų, ko nori.
Kaip tau pavyksta derinti motinystę ir darbą?
Buvo visko, ir visko būna iki dabar. Tikrai ne visada pavyksta tai suderinti. Didžiausią padėką turiu skirti savo vyrui – jis padeda, kiek gali, tačiau jo, krepšininko, režimas sudėtingas, jis būna su mumis tik kartą ar du per savaitę.
Tada pagalbą man suteikia sesės, mama, Edvino mama. Esu joms be galo dėkinga, nes visos turi darbus, antrąsias puses, savo veiklas, bet kai man reikia trumpam išvykti į darbą ar tiesiog pasidaryti manikiūrą, kurio vis tiek norisi, jos tikrai padės.
Esu dėkinga savo klientams ir agentūrai, kuri man atstovauja ir kuri man padeda šiais klausimais ir į daug ką pasižiūri labai supratingai.
Būna ir liūdna, ir pikta, kai neišeina suderinti ar pavyksta ne viskas, ką planavai. Bet tada tiesiog suvoki, kad dabar – toks etapas ir prioritetas yra Atėnė ir laikas su ja. Būna, daug kas dėl to nukenčia.
Daug kas sako, kad tik tapę tėvais pradėjo geriau suprasti ir savo pačių tėvus. Ar tau buvo, kad tapusi mama kažkaip kitaip pradėjai matyti ir savo pačios tėvus?
Taip, žinoma. Po kelių mėnesių jau sakiau mamai: „Tu mus užauginai keturias? Kaip?“ Dar iki dabar su sesėmis šnekame, kad mūsų mama – supermoteris. Tėtis dirbdavo daug ir jai tekdavo tikrai daug laiko būti vienai su mumis. O mes buvome tikros beždžionėlės – visur lipome, karstėmės…
Kiek mes turėjome lūžių, kiek ji visko turėjo atlaikyti. Mamos yra supermoterys, nes auginti vaikus jau yra ypač sunkus darbas, o kiek jos dar turi visokių papildomų veiklų, kiek sugeba visko suderinti. Visoms mamoms tikrai reikia duoti po medalį, o savo mamai skiriu pirmą supermamų vietą.
Koks tėtis yra Edvinas?
Pats geriausias, koks tik galėtų būti tėtis Atėnytei. Visąlaik paliūdime, kad mūsų gyvenimo ritmai tokie. Mes su Atėne gyvename Vilniuje, jis – Jonavoje. Laiko kartu trūksta. Bet kai esame kartu, jį išnaudojame iki maksimumo. Edvinas turi nuostabų ryšį su Atėne, jie turi daug ritualų, tik jiems žinomų dalykėlių. Jis beprotiškai ją myli, o ji – visiška tėčio mergaitė. Mums abiem pasisekė – tiek turint tokį tėtį, tiek turint tokį vyrą.
Kas tave labiausiai nustebino motinystėje?
Nustebino viskas! Turėjau draugių su vaikais, bet nemačiau visko iš taip arti. Mano sesėms bus jau paprasčiau, nes jos pas mane mato viską. Būna sunku, kai nežinai, net ko tikėtis iš motinystės. Pavyzdžiui, nebuvau pagalvojusi, kad reikės tiek daug gaminti maisto kiekvieną dieną. Anksčiau, būdavo, nepavalgei, pamiršai, užsisakei maisto.
O dabar jau negali pamiršti. Būdavau bėganti, lekianti ir pamirštanti. O dabar tokios prabangos nebeturiu. Reikia susiimti ir daryti taip, kaip reikia. Bet kartu ir daryti taip, kaip jauti, kad savęs neperspaustum.
Mūsų mamos visą laiką sako: „Mes jus užauginome be vadovėlių, paskaitų ir specialistų. Darėme viską iš nuojautos.“ Pritariu joms, reikia daug daryti iš nuojautos. Atsirenki informaciją pagal tai, kaip jauti. Su laiku ir tu geriau supranti vaiką, ir jis tave. Ir darai taip, kaip judviem geriausia.
O ar buvo dalykų, kur sakei „aš tai tikrai kitaip darysiu“, o realybė nuleido ant žemės?
Darbe televizijoje prieš gimstant mažylei sakiau, kad į darbą grįšiu gana greitai. Bet tik atsiradus vaikui supratau, kad niekur aš neskubėsiu ir mėgausiuosi tuo laikotarpiu. Pirmieji mėnesiai yra nepakartojami, jų tokių niekada nebebus. Darbas į tai pažiūrėjo supratingai ir leido pasiimti laisvų mėnesių tiek, kiek norėjau. Pavyko viską suderinti ir išbėgti iš namų nusifilmuoti reikėjo tik retkarčiais, galėdavau greitai grįžti pas mažylę.
Neturėjau didelių lūkesčių, norų ar planų, nes tikrai žinojau, kad viskas pasikeis gimus vaikui, – ir tik tuomet žinosiu, kaip viską suderinti.
Kaip pavyksta suderinti viešą gyvenimą ir šeimos lizdelio privatumą?
Net nežinau, ar man tai pavyksta. Tikriausiai pavyksta, nes jaučiuosi gerai, esu laiminga. Neturiu kriterijų, kuo dalytis, o kuo – ne. Daug akimirkų lieka šeimoje, kai tikrai netraukiu telefono ir nefilmuoju. Būna, kad filmuoju tik sau prisiminimui, bet kartais tuo pasidaliju ir socialiniuose tinkluose. Mes neturime jokių nusistatymų, kuo dalytis, darome tai iš pajautimo.
Pirmojo nėštumo netekote. Kokią tau pamoką atnešė ta patirtis?
Net nežinau, ar tai galima vadinti pamoka, tačiau tai atnešė tam tikrą suvokimą. Mano gyvenime atsitinka daug dalykų, kurie gerai pakrato ir tuo metu tai tikrai atrodo kaip pasaulio pabaiga. Tuo metu jauti, kad viskas vyksta visiškai ne taip, kaip norėtum, ir viskas yra blogai. Kad tik tau vienai taip nutinka.
Bet supratau, kad tikrai viskas įvyksta taip, kaip turi būti. Niekas nenutinka be priežasties. Tuo momentu taip neatrodo, bet skaudūs įvykiai padaro tave stipresnį. Nors tada ir būna beprotiškai sunku. Tačiau tuo metu verta pasidžiaugti mažais dalykais ir įvertinti tai, ką turi.
Kokį patarimą turėtum mamoms, kurios jaučiasi strigusios kasdienybėje, pametusios save?
Manau, labai blogai lygintis tarpusavyje. Nemeluosiu, pati irgi taip darau. Nepasakome to garsiai, bet bent mintyse kartais pagalvojame, kas ką turi ar daro, ko tu neturi ar nedarai. Socialiniai tinklai labai prie to prisideda. Gal pažiūrėjus mano keliamą turinį irgi gali pasirodyti – kaip pas ją viskas lengva, visur lekia, bėga, vaikas tik miega. Bet taip nėra! Motinystė kiekvienai yra amerikietiški kalneliai. Kiekvienai būna ir lūžio momentų.
Mano patarimas – nesilyginti, neturėti lūkesčių ir daryti taip, kaip jauti. Kaip yra geriausia tau, o ne kažkam kitam. Ir nebijoti prašyti pagalbos, kalbėtis, pripažinti, kad yra sunku. Kai pripažįsti – palengvėja.
Socialiniuose tinkluose stengiuosi parodyti ir sunkesnes akimirkas, kad mamos jaustųsi ne vienos ir suprastų, jog tikrai ne viskas rožėmis klota. Tą laikotarpį kartais reikia tiesiog išgyventi, išlaukti, o vėliau jis gali ir pasimiršti, kaip nutiko ir man. Kasdienybė bus visą laiką.
Visada bus taip, kad su vaiku bus monotonijos ir rutinos, bet tik nuo tavęs priklauso, kaip praleisi tą laiką, kaip nusiteiksi ir kaip priimsi tą dieną. Reikia daryti taip, kaip mums pačioms atrodo geriausiai, nes vieno recepto nėra.
