Paryžiuje gyvenanti dizainerė Eglė Čekanavičiūtė – viena iš nedaugelio lietuvių, pelniusių prestižinio mados pasaulio pripažinimą. Prie vieno stalo drabužius ji kūrė su pačia mados ikona Phoebe Philo, o jos klientų sąraše puikuojasi tokios garsenybės kaip Beyonce, Rihanna, Bella ir Gigi Hadid… Tačiau, kad ir kokiais pasiekimais ir talentu didžiuotųsi, ji blaiviai žiūri į sėkmę ir prisipažįsta svajojanti apie aukštosios mados perversmo siekį.
Egle, kuo šiuo metu gyvenate? Kur sutelktas jūsų dėmesys?
Gyvenu laviruodama tarp įvairių profesinių veiklų ir šeimos su dviem mažais berniukais. Pastaruosius keletą metų vystau savo prekės ženklą „Gowns for Sport“ – tiriu rinką, tobulinu savo profesines žinias, šlifuoju estetiką, produktą. Taip pat dėstau mados dizainą Paryžiuje ir jau beveik metus esu vyriausioji dizainerė „Schiaparelli“ mados namuose, atsakinga už „ready-to-wear“ („pret-a-porter“) liniją. Neslėpsiu – etapas nelengvas, bet energizuojantis sielą ir ugdantis kantrybę…
Ar visada svajojote užkariauti mados pasaulį?
Iš tiesų vaikystėje labiau svajojau užkariauti mamos spintą (juokiasi). Mano mama – taip pat drabužių dizainerė ir konstruktorė, todėl augau apsupta audinių. Nerasdama parduotuvėse ko nors įdomesnio, o kartais tiesiog norėdama realizuoti kilusią idėją, ji siuvo rūbus sau ir visai mūsų šeimai.
Mados pasaulis mane traukė visada, bet tada dar neįsivaizdavau, kad taip aktyviai į jį įsitrauksiu. Viskas, kas susiję su šiuo amatu, man itin artima, nepavargstu tyrinėti šios industrijos. Man įdomu viskas – nuo techninės dalies iki įvaizdžio, socialinės įtakos…
Eglė Čekanavičiūtė. Gretos Slivskytės nuotr.
Koks buvo jūsų pirmas karjeros žingsnis, nulėmęs dabartinę profesiją?
Stažuotė „Burberry“ mados namuose Londone. Ten įsidarbinau nusiuntusi savo CV ir motyvacinį laišką, dar studijų metu iš pažįstamų gavusi kontaktą. Nors darbas buvo ne dizaino studijoje, o produkto vystymo skyriuje, tai buvo labai gera karjeros pradžia, kurioje susidūriau su realia industrijos virtuve, techniniais aspektais. Gal todėl visada ir jaučiausi arti tos realybės…
Vėliau dirbote dizainere „Dior“, „Celine“, „Nina Ricci“ mados namuose… Ko jus, kaip asmenybę, išmokė darbas su tokiais pasaulio mados lyderiais?
Iš pradžių buvau asistentė, o vėliau – dizainerė. Kiekviename naujame darbe dėl ankstesnės patirties vis pakildavau viena pakopa aukščiau. Tiesa, su aukštesnėmis pareigomis didėjo ir atsakomybė, iššūkiai, o darbo ritmas sparčiai greitėjo… Darbas su „Celine“ mados namų meno direktore Phoebe Philo, ko gero, buvo pats įdomiausias, užauginęs mane kaip asmenybę ir dizainerę. Iki šiol jaučiu, kad tai, ką tuo metu kūrėme, aktualu ir šiandien. P. Philo yra tikra mados ikona. Nestebina, kad jos stilius lėmė šio mados dešimtmečio estetiką ir vertybes.
Mados namuose „Nina Ricci“ ėjau vyriausiosios dizainerės pareigas, dirbau kartu su meno direktoriumi Guillaume’u Henry. Buvo įdomi patirtis, kurioje galėjau pritaikyti jau anksčiau įgytas žinias. Turėjome savo ateljė trečiame aukšte, o aš buvau tarsi tiltas tarp meno direktoriaus ir siuvyklos, kurioje kūrėme kiekvieną drabužį ir ruošėme kolekcijas. Galbūt įvaizdžio prasme kalnų nenuvertėme, bet mylėjau savo komandą ir, manau, mums puikiai sekėsi, teko rengti ne vieną pasaulinę įžymybę.
Jūsų kurta suknele puošėsi ir pati Victoria Beckham…
Su mados namais „Nina Ricci“ rengėme Beyonce, Bellą ir Gigi Hadid, Chloe Sevigny, Cate Blanchett ir Rihanną ELLE viršeliui. Mano kurta suknele „Celine“ mados namams viename „Vogue“ numeryje buvo apsirengusi V. Beckham, o su „Schiaparelli“ jau teko rengti Kendall ir Kylie Jenner, Natalie Portman, Zendayą, Rosalią, Adele… Nors savo darbo sėkmę vertinu ne visai pagal tai, kiek įžymybių rengiau, žinoma, rezultatas tikrai džiugina.
Ar buvo momentų, kai norėjosi tarsi įsignybti? O gal, atvirkščiai – neatlaikius darbo krūvio ir atsakomybių – minčių viską mesti?
Tempas ir streso lygis buvo tikrai intensyvus. Pavyzdžiui, P. Philo turėdavome pristatyti be galo daug idėjų ir net visiškai išvystytų prototipų, iš kurių ji rinkdavosi, juos modifikuodavo, užduodavo vis naujų… Tokiu ritmu dirbti nebenorėčiau, bet tuo gyvenimo etapu tai atrodė įmanoma ir emociškai bei fiziškai pakeliama. Esu dėkinga už šią neįtikėtiną patirtį, kuri ne tik atvėrė akis, bet ir leido išbandyti jėgas netikėčiausiose situacijose, tai ypač užgrūdino.
Jūsų nueitas karjeros kelias ir žinių bagažas pavydėtinas – ne kiekvienam pasiseka atsidurti tokioje įtakingoje mados pasaulio pusėje. Regis, drąsos, ryžto ir pasitikėjimo savimi tikrai nestokojate, bet, kalbant atvirai, kas slepiasi už uždarų durų?
Pirmiausia, esu dėkinga tėvams. Jie visada palaikė ir skatino mano meninę saviraišką, neprieštaravo pasirinktoms meno studijoms. Įstoti į Šv. Martino meno ir dizaino koledžą buvo lemtingas žingsnis, išmokęs mane atkakliai dirbti ir siekti savo svajonių. Tiesa, nežinojau, kur gyvenimas mane nuves, bet mylėdama savo amatą ir smalsumo vedama vis bandydavau savo jėgas, įdėjau daug darbo ir pastangų, o tuomet jau viskas klostėsi savaime.
Į naujus projektus visada leisdavausi per daug nieko nesitikėdama, galbūt tai ir suteikdavo man lengvumo, o tada jau kažkaip „pasisekdavo“. Galbūt yra tiesos tame jaunimo pamėgtame posakyje „neapsikrauti“, o prancūzai, nors dirba daug ir sklandžiai, tai tikrai sugeba. Užverti darbo duris namuose sunku, bet stengiuosi to mokytis.
Šiuo metu esate „Schiaparelli“ mados namų dizainerė. Šie mados namai turi vienas seniausių tradicijų mados istorijoje…
„Schiaparelli“ dirbu kartu su direktoriumi Danieliu Roseberry. Tai visai kitokia patirtis, nes šie mados namai yra tokie ilgamečiai kaip „Chanel“, turintys stiprų meninį paveldą. Pati Elsa Schiaparelli buvo ypatinga asmenybė. Ji buvo amerikietė, užkariavusi Paryžiaus mados ir meno sceną, draugavo ir bendradarbiavo su siurrealistais, ypač su Salvadoru Dalí.
Danielis taip pat amerikietis, gyvenantis Paryžiuje. Per penkerius darbo „Schiaparelli“ metus jo įtaka šiuolaikinei madai tapo milžiniška, o šiuolaikiška „haute couture“ versija sužavėjo būrį garsenybių. Raudonojo kilimo renginiuose „Schiaparelli“ „haute couture“ linijos kūrinius vilki ne viena žvaigždė.
„Ready-to-wear“ linija, nuvilnijusi iš „haute couture“ kolekcijų, skirta labiau vartoti kasdien, už kurios meninę plėtrą ir esu atsakinga.
Kilus iš mažos šalies dažnai tenka labiau pasistengti siekiant įrodyti savo talentą, išsikovoti vietą po saulę. Kaip buvo jums?
Deja, taip. Ir šiandien kartais savęs paklausiu, ar esu verta tokios pozicijos – gal nesu tokio lygio kaip mano bendradarbiai, gal man tik pasisekė… Vis privalau sau priminti, kad turiu labai neįprastą ir solidų žinių bagažą, o į tuos pačius dalykus moku pažvelgti kiek kitokiu kampu nei kiti. Manau, tuo ir išsiskiriu iš čionykščių kolegų ir neretai tai nulemia sėkmę.
Pakalbėkime apie kitą medalio pusę. Daugelis mados entuziastų svajoja apsimainyti su jumis vietomis, bet juk ne viskas yra tarsi rožėmis klota, juolab kad mados industrija apipinta įvairiausiais mitais ir paslapties šydu… Kaip atrodo toji ne glamūrinė darbo pusė? Ar jums teko su ja susidurti?
Jokia paslaptis, kad kopiant karjeros laiptais darosi vis sunkiau. Darbo tempas intensyvėja, uždaviniai sudėtingėja, nežinomybių vis daugėja, kasdien prireikia ir diplomatijos. Reikia ugdyti save be perstojo, kad nepalūžtum ar nenuspręstum visko mesti. Ne visi gali pakelti tiek streso ir besikeičiančių aplinkybių, kurių rinka tikrai nestokoja. Šis darbas tikrai ne visiems ir kaip tame posakyje – išlieka tik stipriausi.
Nenoriu gąsdinti, bet jei kas tikrai nori atsidurti mano vietoje, parodykite nuoširdų norą, talentą, užsispyrimą, darbštumą ir aš jums padėsiu (šypsosi).
Sukatės tarp tiek daug įvairių veiklų, kaip viską suspėjate?
Man atrodo, kad nespėju (šypsosi). Tiesą sakant, kai užgriūna pernelyg daug reikalų ir nežinau, nuo ko pradėti, vadovaujuosi taisykle – „one thing at a time“ (liet. „po vieną reikalą vienu metu“). Kai viena nebesusitvarkau, ieškau pagalbos, o sunkiu momentu savęs paklausiu – o kaip su darbų kiekiu tvarkosi pats Emmanuelis Macronas (šypsosi)?
Koks jūsų požiūris į šiuolaikinę madą ir vartotojiškumą? Ar tikite tvarumo idėja, o galbūt tai tik skambi, bet dar sunkiai įgyvendinama misija? Ko reikia imtis, kad tai taptų realybe?
Deja, masinio vartojimo žala buvo pastebėta ir įvardyta kiek per vėlai… Visuomenė jau buvo pripratusi prie „prieinamų kainų“ ir greito rezultato, todėl perdėtas vartotojiškumas ilgainiui tapo gero gyvenimo ženklu. Dabar retas kuris nori matyti tikrąsias pasekmes ir realybę, net jei ir sako, kad yra kitaip.
Nenoriu gąsdinti, bet jei kas tikrai nori atsidurti mano vietoje, parodykite nuoširdų norą, talentą, užsispyrimą, darbštumą ir aš jums padėsiu
Tvarus vartojimas – madinga pastarojo dešimtmečio frazė, bet ne visi ją tariantys supranta, ką tai iš tiesų reiškia, o paklausęs dešimties žmonių išgirsi dešimt skirtingų atsakymų. Ir kaip žinoti, kuris atsakymas yra teisingiausias? Gyvūninės kilmės produktų atsisakymas ir jų pakeitimas augaliniais? O gal sintetiniais? Reguliarus skraidymas lėktuvu per visą pasaulį gelbėti koralų rifų? Galiausiai, kelių daiktų turėjimas?
Vieno atsakymo nėra, todėl įvertinti, kuris sprendimas yra tvaresnis, kol kas labai sudėtinga. Mano manymu, problema yra vartojamas kiekis, o ne vienas pasirinktas vartojimo būdas. Pirkti greitąją madą nebūtų didelė problema, jei pirktume tik tiek, kiek mums iš tiesų reikia. Tačiau, kai taip pigu, norisi turėti daugiau, turėti pasirinkimą, galimybę lengvai pakeisti daiktus naujais. Iš to kyla klausimas – kas slypi už drabužio kainos ir kaip pakeisti nusistovėjusius žmonių vartojimo įpročius, kurie dažnai susiję su mūsų pačių vertės jausmu? Diskusija, neturinti pabaigos…
Gyvename amžiuje, kuriame vis intensyviau kuriamos išmaniosios ir skaitmeninės inovatyvios technologijos, tiesiogiai paliečiančios ir madą. Ką manote apie šias perspektyvas? Ar tai kada nors pakeis tradicinį amatą? Galbūt pačiai jau teko prie jų prisiliesti?
Inovacija, iš principo, turėtų palengvinti žmogaus kasdienybę. Pasitelkus technologijas galima išgauti geresnių rezultatų, pagreitinti procesus, sutaupyti, galiausiai, pasilinksminti… Bet, kai technologijų įdiegimas vyksta per dideliu greičiu, visuomenė nespėja išlavinti atitinkamos vartojimo higienos ir dažnai būna padaroma nemažai žalos. Atsiradus internetui ir išpopuliarėjus socialiniams tinklams žmonės neįsivaizdavo, kad į juos bus taip lengva įsitraukti ir tapti priklausomiems, nebejausti saiko ir realybės po kojomis, o gal net susirgti depresija. Arba susigadinti akis ir laikyseną, neskaičiuojant laiko, praleisto prie ekrano. Vėlgi, kaip ir sakiau, dėmesys į padarinius atkreipiamas per vėlai, kai įpročiai jau per giliai įsišakniję.
VR filtrais smagu pažaisti, bet dažniausiai naudojami socialiniuose tinkluose jie neretai mums diktuoja neįmanomo grožio standartus, apgauna, ir mes dar labiau tolstame nuo realybės ir to, ką joje įmanoma pasiekti. NFT yra buvę teisinių problemų, nes buvo pasinaudota situacijos naujumu ir spragomis taisyklėse.
Manau, visur reikia saiko ir disciplinos, kitu atveju, inovacijos mums gali padaryti meškos paslaugą. Viena inovacija, kuria ypač domiuosi pati, yra virtualus 3D skenavimas, nes jį įdiegus į el. parduotuvę galima klientui pasiūlyti „online“ rūbo pasimatavimą. Tai gali padėti tikslingiau apsipirkti internetu ir taip mažiau vartoti, nes šiandien didelė dalis internetu pirktų daiktų dėl netinkamo dydžio yra grąžinami atgal, ir tam, žinoma, yra sudarytos palankios sąlygos – siuntimas nieko nekainuoja, laukti ilgai nereikia…
Nors virtualioji mada įgavo milžinišką pagreitį, vis atsigręžiame į praeitį, juntame nostalgiją viskam, kas sena, turi tam tikrą išliekamąją vertę. Viename interviu sakėte, kad esate didelė vintažo mylėtoja. Koks jūsų požiūris į stilių?
Visuomet mieliau renkuosi vintažinius ir dėvėtus drabužius nei naujus. Nors dirbu garsiuose mados namuose, mano spintoje vintažas užima daugiausia vietos.
Su drabužių kainų mažėjimu ir tempo greitėjimu buvo paaukota ne tik etiška gamyba, bet ir kokybė, išdirbimas. Tai ypač juntama audiniuose, pasiuvime. Dabar pasaulyje pagaminta nemažai „šlamšto“, o tikrai gerų naujų daiktų kainos yra didelės, nes juos pagaminti yra brangu, o gerą reputaciją pelniusi įmonė dar užsideda ir nemažą maržą. Vienas mėgstamiausių mano darbo aspektų – įdomių detalių ar siluetų ieškojimas vintažo parduotuvėse ir idėjos, kaip juos interpretuoti šiandienėje madoje.
Ar pritariate, kad dėl socialinių tinklų įtakos mada ypač supanašėjo, o unikalumo lieka vis mažiau? Kaip pavyksta išlaikyti balansą tarp kūrybos ir prisitaikymo prie rinkos pokyčių?
Aš manau priešingai – niekada nebuvo tiek skirtingų stilių madingų vienu metu, kaip yra dabar. Žiūrint atgal, kiekvienas dešimtmetis turėjo savo siluetą, kirpimą, kelnių ar sijono ilgį, liemens ir pečių liniją, spalvas… Dabar madinga gali būti viskas ir kartu niekas. Per dideli paltai, bet ir per maži, platėjančios kelnės, bet ir aptemptų dar neatsisakome… Priklauso tik nuo to, prie kokios socialinės grupės save priskiriame, kas yra mūsų autoritetai, į ką lygiuojamės, koks mūsų gyvenimo stilius.
Dabar madinga gali būti viskas ir kartu niekas.
Kurdama drabužius negalvoju apie tai, kokios linijos dabar madingos, o daugiau apie meistrišką rūbo išdirbimą, man patinkančias proporcijas, galvoju apie tai, kaip jis tarnaus dėvėtojui ir ar atliks reikiamą funkciją, ilgaamžiškumą, tvarumą. Man gražiausias drabužis yra tas, kuris nepavaldus laikui, yra universalus ir tarnauja ilgai. Žinoma, mėgstu save nustebinti ir funkcinį garderobą paįvairinti netikėtais raštais ar detalėmis. Kitaip tikriausiai kurti būtų kiek nuobodu…
Vystote savo asmeninį prekės ženklą „Gowns for Sport“. Ką šiuo projektu siekiate atskleisti, apie ką jis? Kokia yra jūsų kūrybos misija?
„Gowns for Sport“ yra mano darbo mados pasaulyje rezultatas, vainikuojantis viską, ką jame išmokau, gimęs ieškant sprendimų į dažniausiai išgyventas šios srities dilemas.
Pavadinime žaismingai vartoju žodį „sport“, turėdama omenyje, kad viskas, ką daro šiandienė moteris, yra sportas. Drabužio misija – prie jo prisitaikyti, pabrėžti individualų grožį ir palengvinti kasdienybę.
Manęs labiausiai netenkinusi industrijos tiesa – tai diktuojamų grožio standartų neatitikimas realybės, žmonių brukimas į rėmus, skatinantis dažno žmogaus savęs nuvertinimą. Taip pat neatsakinga gamyba, netvarūs ir neracionalūs veiklos modeliai. Norėjau pabandyti alternatyviai šią spragą išspręsti ir kurti drabužius realioms, įvairaus kūno sudėjimo moterims, atrasdama tai, kas kiekvienam tinka geriausiai, gerbdama skirtumus, o ne juos suvienodindama.
Ilgainiui atradau išmanųjį audinį, kuris, mano manymu, puikiai atitinka mūsų aktyvaus gyvenimo poreikius. Jis elastingas, prisitaikantis prie kūno, bet ir palaikantis formą, atrodo prabangiai, bet nereikalauja ypatingos priežiūros, nesiglamžo. Ši audinį naudoju ir suknelėms, ir kelnėms bei švarkams, mat jis itin universalus ir viskas, kas pagaminta iš jo, atrodo išvaizdžiai. Mano dizaino konstrukcijos yra apgalvotos taip, kad kuo mažiau audinio būtų išmesta, o likučiai panaudojami vienetiniams siuvinėtiems kūriniams.
Šiuo metu mano prekės ženklas – antroje vystymo stadijoje. Po pirmojo „pop-up“ praeitų metų kovą sulaukiau nemažai susidomėjimo produktu, subūriau ištikimų klientų ratą. Dabar reikia pabaigti vystyti veiklos strategiją, todėl ieškau komandos ir tuo pačiu metu tobulinu produktą bei pasiūlą.
Nuoširdžiai tikiu, kad mados industrijai reikia pokyčių, ir jie įvyks ne didžiųjų kompanijų iniciatyva, o iškilus ir susivienijus būriui alternatyvių bendruomenių. Toks ir yra mano tikslas.
