Juvelyrikos pasaulyje – ypatinga diena. Po beveik penkerių metų pertraukos dizainerė, tyrėja ir „CELSIUS 273“ prekės ženklo kūrėja Gerda Liudvinavičiūtė pristato naują, konceptualią juvelyrikos kolekciją – „ARCHIV°“. Tai ne tik naujas kūrybinis puslapis, bet ir jautrus, brutaliai nuoširdus dizaino pareiškimas apie grožį po daikto „mirties“.
Iš kūrybinės tylos – į tylų maištą
Pastaruosius šešerius metus Gerda atsidavė akademinei veiklai – dizaino doktorantūros studijoms, dėstymui. Kaip pati dizainerė teigia, juvelyrika, nors ir trumpam pasitraukusi į gyvenimo paraštes, niekur nedingo – tik laukė. Išgyvenusi savotišką kūrybinę transformaciją, menininkė ir vėl kviečia kartu klajoti paviršiais, tekstūromis ir formomis.
„Klausiant savęs, kokia dizainerio vieta šiuolaikiniame pasaulyje, objekto prasmė, ieškojau formų – nuo didelių skulptūrų iki nematerialaus dizaino objektų, išgyvenau tikrus eutanazijos kalnelius – objektų vertės mirtį, kūrybos beprasmybę, spaudimą nekurti ir kurti tuo pačiu metu. Kol galiausiai, su nauju žinojimu ir patirtimi, prieš metus studijoje ėmiau ir vėl klajoti metalo paviršiais“.
Antiglamūriška atsitiktinumo estetika ir kūryba po visko
Kolekcija „ARCHIV°“ gimė be planų, be eskizų, tik sekant metalo paviršius. Šioje kolekcijoje žmogaus ranka – tik tarpininkė. Papuošalų formos – natūralios, atsitiktinės, tarsi iškilusios iš to, kas jau nereikalinga, nepatrauklu, ką norisi išmesti, atsikratyti, perdirbti. Kūriniuose vyrauja dekonstruktyvumas, brutalizmas, estetika po tobulumo.
„Intuityviai, sekdama vidinę būtybę savyje, be lūkesčių, paleidau formą ir procesą atsitiktinumo dėsniui. Norėdama atsikratyti, išsivalyti, ant degimo paviršiaus padrikai dėliojau metalo nuolaužas, nutrūkusias grandinėlės, nuopjovas bei visas studijoje sukauptas kūrybines sidabro šiukšles. Leidau dalykams nutikti. O nutiko „ARCHIV°“ – eksperimentinė juvelyrikos kolekcija iš sidabro laužo.
Forma, padiktuota ugnies ir metalo nuolaužų. Su minimaliu savo, kaip dizainerės įsikišimu, suteikiau formoms laisvę gyventi – vienas jų tik sulenkiau ir šios virto žiedais, kitos – kaklo vėriniais ar auskarais. Tokia dekonstruktyvi, antiglamūriška, brutali kolekcija, kalbanti apie vertę po daikto mirties, estetiką po tobulybės.“
Apie prekės ženklą CELSIUS 273
„CELSIUS 273“ – tai juvelyrikos ženklas, gimęs 2016 m. betono dulkių ir garažo kvapo apsuptyje. Gerdos darbai ilgus metus kalbėjo apie miestus, architektūrą ir brutalizmą, o kolekcijos pristatytos ne tik Lietuvoje, bet ir Japonijoje, Italijoje, Nepale, Prancūzijoje.
„CELSIUS 273“ darbais prekiauja „MO“ muziejus, „Guggenheimo“ muziejus, o vienas jų nuo Lietuvos padovanotas net popiežiui Pranciškui jo vizito šalyje metu. Šis prekės ženklas pelnė tarptautinius apdovanojimus, tokius kaip „A’ Design Award“ sidabrą, „GIT’s“ pasaulio juvelyrikos ir ne vieną nacionalinį „Geras Dizainas“ apdovanojimą. Gerdos kūryba yra įtraukta į Lietuvos dizaino dokumentikos ciklą, kuriuo siekiama pasakoti istorijas apie išskirtinį Lietuvos dizainą.
Šiandien dizainerė grįžta – sukaupta patirtis, naujas žinojimas ir ilgametės estetikos paieškos, atvedė čia – „ARCHIV°“.
Kolekcija gimė kūrybos celėje, tarp istorijos ir tylos
„ARCHIV°“ kolekcija gimė Bernardinų vienuolyno celėje, Užupio širdyje – čia, tarp senamiesčio stogų, istorinių sienų ir tekančios Vilnelės. Metalo paviršiais, ir vėl ėmė klajoti ugnis. Kaip teigia pati kūrėja: „Kuriu nedidelėje kūrybos celėje – studijoje, įsikūrusioje istoriniame pastate, kur kadaise sienos buvo pripildytos maldomis, o šiandien – tyliu kūrybiniu maištu, kur pro langus vis dar matyti Šv. Onos bažnyčia.“
Komanda, pavertusi tylų maištą matomu
„Ačiū kūrybinei komandai ir ypatingai fotografei Monikai Penkutei. Neįtikėtinai talentingų, kūrybiškų ir laisvų žmonių komanda prisidėjo prie to, kad „ARCHIV°“ taptų matomas“.
„ARCHIV°“ kolekcijoje sunku nuspręsti, ar dizaino autorius žmogus, ar vis dėlto dizaineris čia tik tarpininkas tarp ugnies ir metalo, o viską – nuo formos iki estetikos, diktuoja nežemiškos, nežmogiškos stichijos ir objektai. Taigi tą ploną ribą tarp žmogaus ir ne žmogaus, kaip teigia autorė, ir norėjosi atskleisti fotosesijoje.
„Atskleisti santykį tarp žmogaus ir ne žmogaus – toks buvo mano prašymas ir Monika labai subtiliai, iki detalių suprato, kokio rezultato sieksime. Fotosesijos įkvėpimas – uncanny estetika, dažnai naudojama siurrealistų, kurioje vaizdas atrodo pažįstamas ir suprantamas tik iš pirmo žvilgsnio.
Modelio įvaizdis atliepia more than human koncepciją, o skirtingi paviršiai – žemę. Galvojome apie tai, kai rinkomės paviršius – pavyzdžiui, makabrišką foną iš džiovintų vabalų coccus Cacti, iš kurių išgaunamas raudonas pigmentas karminas, šlapią asfaltą, lavą, juodą vandenį, primenantį smalą. Paviršiams skyrėme tikrai daug dėmesio. Man įdomu keisti paviršiai, mėgstu XX a. rašytojo Howardo Phillipso Lovecrafto apsakymus, kuriuose jis aprašo žemės paviršius ir besiveržiančius tamsius sluoksnius, kurie tampa formomis ir gyvybėmis. Šiuolaikinio meno kūrėja Agata Orlovska kruopščiai nuskaitė idėją ir padėjo tuos paviršius sukurti.“
