Kaip ir kiekvieną rugsėjį, jau 16 metų vėžiu sergančius vaikus globojantis paramos ir labdaros fondas „Mamų unija“ mini auksinio kaspino mėnesį. Jo metu ypatingas dėmesys skiriamas šiai ligai, raginant ne tik dalyvauti fondo renginiuose, bet ir skiriant paramą.
Už fondo vairo stovinčios mama ir dukra – Eglė Mėlinauskienė ir Justina Žukauskienė – pasakoja apie tarpusavio ryšį, ambicingus planus ir vertybes, kurios padėjo joms sukurti projektą, tapusį užuovėja šimtams su vėžio diagnoze susidūrusių šeimų.
Justina, esate tas žmogus, kuris savo mamą, fondo „Mamų unija“ įkūrėją, pažįsta bene geriausiai. Kokie Jūsų prisiminimai, pradedant nuo pačios vaikystės?
Justina: Prisiminimų turiu išties daug. Labai gražių. Prisimenu mamą, kaip labai kruopštų ir pareigingą žmogų, kuris visada labai daug mokėsi ir keldavo sau pačius aukščiausius tikslus. Ko tik imdavosi, viską darydavo su didžiausia meile ir atsakomybe. Mama įdiegė man pačias svarbiausias vertybes.
Mama yra tas žmogus, kuris mane supažindino ir išmokė mylėti gamtą. Vienas ryškiausių mano vaikystės prisiminimų – vasaros pas senelį, mamos tėtį, sode. Dažnai vaikščiodavome po mišką, dienas leisdavome prie tvenkinio, aš globojau sode gyvenančius sutvėrimus – drugelius, sraiges ir netgi varles. Tai buvo svarbus man pasaulio pažinimo etapas, ir mama mane kantriai per jį vedė.
Paauglystės prisiminimai ne tokie džiugūs. Kai susirgo mama, mano pasaulis taip pat ėmė byrėti… Iš buvusios pirmūnės liko tik prisiminimai – mamos liga stipriai paveikė mano mokslo rezultatus…
Egle, o Justina buvo lengvas ir paklusnus vaikas, ar atvirkščiai – toks, kuris neleisdavo atsipalaiduoti nė akimirkai?
Eglė: Žinote, kaip būna – augini vieną, o atrodo, kad penkis. Tokio judrumo vaikas, kokia buvo Justina, meta tėvams iššūkius jį auginant. Nubrozdinti keliai, karstymasis medžiais, miegojimas naktį po atviru dangumi, absoliutus baimės nejautimas – tokia buvo ankstyvoji Justinos vaikystė. Dukra visada laikydavo mane ant aukščiausios adrenalino kartelės. Paauglystė – nuolatinis ribų peržengimas, taisyklių laužymas ir savo identiteto paieškos…
Egle, savo ligos istorija dalinotės ne kartą. Būtų įdomu sužinoti, o kaip liga palietė Jūsų šeimą – tarpusavio santykius, atsakomybes, vertybes. Justinai tuo metu tebuvo 10 metų…
Eglė: Tuo metu nebuvo jokios viešai prieinamos informacijos apie onkologinę ligą. Buvo žinoma tik tiek – tai mirtina liga. Garsiai kalbėti apie ją būdavo nepriimtina, gėda. Natūralu, kad aš susiorientavau į save, informacijos paieškas ir apleidau visas kitas sritis – ir santykius, ir bendravimą su dukra… Kai pats patiri šoką, nežinai, ką pasakyti vaikui. Net neturi suvokimo, kas yra teisinga – kalbėtis su juo ar nuslėpti, bandant apsaugoti. Tuo metu man net nekilo minčių, kad nekalbėjimas apie savo ligą gali taip stipriai paveikti vaiką, jo elgesį, mokslo rezultatus.
Justina: Tarp mamos ir vaiko yra stiprus energetinis ryšys. Vaikui gali nieko nesakyti, bet jis bet kuriuo atveju jaučia – kažkas šeimoje yra blogai. O kai niekas nieko nepaaiškina, vaikas pasijaučia nuo šeimos atskirtas. Aš užsidariau savyje. Pradėjau stipriai maištauti. Kažkur juk turėjau padėti savo susikaupusias emocijas.
Eglė: Ši patirtis mums leido suvokti, kas nutinka šeimose, kuriose suserga vienas narys, nesvarbu – vaikas ar suaugęs, ir kaip tai paveikia kitus. Dabar pagalbai šeimoms, susidūrusioms su vaiko onkologine liga, jau turime ir įrankius ir žinias, kaip šias būsenas valdyti. Suprantame, kaip svarbu, kad visi šeimos nariai žinotų tiesą apie ligą, perteiktą jiems priimtinu ir suvokiamu būdu.
Justina, onkologinių ligų skyriuje pradėjote lankytis dar paauglystėje. O kada ir kokiomis aplinkybėmis kilo mintis, kad su mama galite dirbti kartu – koja kojon?
Justina: Kelias buvo vingiuotas. Kai tik susikūrė fondas, man tebuvo šešiolika metų, bet nuo pirmų dienų pradėjau jame savanoriauti. Labai gerai čia jaučiausi, veikla buvo artima širdžiai, ypač daug prisidėjau prie renginių organizavimo, vykdavau į ligonines lankyti ten esančių šeimų. Baigusi mokyklą, išvykau į Kauną studijuoti. Po studijų pradėjau dirbti versle, bet labai greit supratau – tai ne man, nes tame nematau gilesnės prasmės. Natūraliai taip susklostė, kad į fondą „Mamų unija“ grįžau kaip savanorė ir netrukus įsidarbinau. Labai greit pajutau, jog esu teisingame kelyje – čia yra labai daug laisvės, kūrybos ir prasmės. Tai yra trys kertiniai dalykai, kuriuose save visiškai išpildau.
Fondui Jūs vadovaujate jau šešerius metus. Su kokiais iššūkiais teko susidurti? Kaip pareigomis ir atsakomybėmis pasiskirstėte su mama?
Justina: Vadovauti fondui pradėjau bene sunkiausiais jo gyvenimo metais. Šeimos namų statybos buvo vos įpusėjusios, kai fonde likome tik dviese, padėję žmonės pasitraukė, nes jiems atsiradę iššūkiai pasirodė per sunkūs. Likau tik aš ir mama, galėjome pasikliauti tik viena kita. Mama tuo metu buvo nualinta daugybės jai mestų išbandymų, tad aš sau neuždavinėjau klausimo, noriu ar nenoriu tapti fondo vadove.
Tiesiog reikėjo tvirtai stotis ant kojų, prisiimti atsakomybę ir tęsti pradėtus darbus. Ir mes kartu, su tuo metu ranką ištiesusių žmonių pagalba, pastatėme Šeimos namus, kuriuose prieglobstį ir paramą randa šimtai vėžiu sergančių vaikų šeimų, bei reabilitacijos centrą, kuriame visos būtiniausios paslaugos mūsų globojamiems vaikams teikiamos nemokamai.
Aš esu atsakinga už fondo administracinę dalį, strategiją, viziją, tikslus, kūrybą bei plėtrą.
Eglė: Puikiai prisimenu, koks beprotiškai didelis krūvis buvo tuomet, kai Justina prisijungė prie mūsų komandos. Atsakomybių buvo begalė, darbuotojų mažai. Palaipsniui komanda plėtėsi ir aš galėjau bent šiek tiek lengviau atsikvėpti, dalijantis atsakomybėmis su naujais komandos nariais. Prireikė nemažai vidinių pastangų pasitikėti ir perduoti dalį atsakomybių kitiems. Tik negalvokite, kad tai lengva – panašiai kaip pagimdžius vaiką paleisti į gyvenimą.
Šiai dienai aš jau galėčiau ramiai uždaryti duris, nes žinau, kad kūryba vyksta. Tačiau man visada rūpi ir rūpės fondo veikla, be to, jaučiuosi atsakinga, kad pirminė jo idėja niekada neišsikreiptų. Man svarbiausia, kad jis gyvuotų ir klestėtų vardan ko buvo kuriamas, kad neštų naudą žmonėms. Be galo pasitikiu savo kolektyvu, bet visada noriu žinoti, kas vyksta, ir norėčiau, kad visi fondo projektai turėtų mano pritarimą bei palaikymą.
Mano pagrindinis darbas šiuo metu – bendrauti su mūsų sergančių vaikų šeimomis, lankyti jas ir visapusiškai padėti. Būnu ten, kur tuo metu esu labiausiai reikalinga ir naudinga.
Neįtikėtina – esate gimusios tą pačią dieną! Net norėdamas neužsisakysi sau tokios gimtadienio dovanos. Ar esate panašios?
Justina: Esame dvi vieno obuolio puselės, tačiau skirtingos. Mūsų charakteriai absoliučiai nepanašūs. Aš esu visada kupina energijos, tiesi, atvira ir dažnai nepatogi.
Eglė: O štai aš esu pakankamai minkštas žmogus. Esu švelni asmenybė, kuri visiškai netoleruoja grubumo, kovos. Justina yra strategė, o aš esu širdies žmogus. Visi mano sprendimai visada būdavo pasverti intuicija ir širdimi, tačiau kai fondas užauga iki tokios svarbos, privalo šalia būti žmogus, kuris strateguoja ir veda į priekį. Energijos, manau, netrūksta abiems, tiesiog šiuo metu aš jau sąmoningai einu į lėtesnį procesą, nes noriu vis daugiau ir daugiau mėgautis kūryba ir tuo, kas jau sukurta. Beje, atrandu vis dar naujų pagalbos žmonėms sričių, į kurias šiuo metu gilinuosi.
O didžiausias mūsų panašumas – abi neskaitome paraidžiui, viską analizuojame ir atsakymų ieškome tiek savo viduje, tiek ir aplinkoje. Gerbiame kitus žmones ir jų nuomonę, bet nesame žmonių minčių ir nuomonių įkaitėmis. Nei viena, nei kita nesekame paskui minią, esame introvertės. Abi turime aiškias savo žemiškos kelionės ir patirčių kryptis.
Justina: Mama, kaip tu gražiai pasakei apie norą mėgautis. Mes tuo labai panašios. Yra žmonių, kurie mėgsta kaltinti kitus dėl to, ko jie nepadarė. O aš sau stengiuosi nuolat užduoti klausimą: „O ką aš padariau, kad būtų kitaip?“. O tuomet atsistoti, eiti į gyvenimą, mėgautis juo ir siekti aukščiausios gyvenimo teikiamos kokybės.
Eglė: Man taip pat beprotiškai svarbi kokybė. Aš noriu ją išjausti, išragauti. Gyvenimas taip veda, kad ilgą laiką esu šalia mirties, todėl labai gerai suvokiu ir jaučiu gyvenimo laikinumą, laiko prasmę. Mūsų visų – ir jaunų, ir pagyvenusių – žmonių laikas žemėje turi pradžią ir pabaigą, nuo kurios dažniausiai gręžiamės ir atmetame, tarsi jos nebūtų. Dažnai nesusimąstome apie didžiausią dovaną – gyvenimą ir padėką už jį.
Net neabejoju, kad ir laisvalaikį neretai leidžiate kartu. Ką su malonumu veikiate drauge?
Eglė: Mes labai mėgstame laiką leisti gamtoje. Skaitome panašias knygas ir jomis dalinamės. Turime daug bendrų draugų. Kartu esame pasirinkę atviros širdies ir sąmoningumo kelią.
Justina: Labai daug ir atvirai kalbamės. Apie viską.
Kaip Jums pavyko sukurti tokį glaudų ir pavydėtinai artimą tarpusavio ryšį?
Justina: Manau, kad labiausiai suartėjome pačiais sudėtingiausiais gyvenimo etapais. Kartu kritome, įveikėme gyvenimo mums mestus iššūkius, išgyvenome stiprias patirtis.
Eglė: Sąmoningumas atveda prie aiškaus suvokimo, kodėl esu atsiradusi šioje žemėje ir kokį ryšį su aplinka turiu sukurti. Mamos ir vaiko santykis yra labai svarbus visai giminės tąsai. Esant pažeistam ryšiui, vaiko kelias tampa duobėtu. Tai suvokus, abi dėjome pastangas, kad mūsų tarpusavio ryšys būtų tvirtas. Ši atsakomybė visada yra abipusė.
Būtinai pakalbėkime ir apie ateities planus. Tiek asmeninius, tiek ir profesinius.
Justina: Jau nebe paslaptis, kad turime planų vėl suburti Lietuvos žmones, verslus ir pasaulio lietuvių bendruomenes ir kartu sukurti dar vieną Šeimos namų kompleksą Kaune, kad ten besigydantys vaikai ir jų šeimos taip pat galėtų gauti tokią reikalingą kompleksinę pagalbą kaip ir Vilniuje, nes šis projektas parodė, kaip stipriai to reikia.
Šį kartą noriu tai padaryti su lengvumu ir kitoje kokybėje. O mano asmeninės ambicijos – patirti gyvenimo skonį, mėgautis juo ir su didžiausiu malonumu pasitikti kiekvieną dieną, juk šioje žemėje esame taip trumpai.
Auksinio kaspino mėnesį minėti kartu ir prisidėti prie paramos gali kiekvienas, siųsdamas žinutę su tekstu VAIKAMS arba skambindamas 1344 (5 Eur), nuoroda aukojimui: https://bit.ly/3T6ND6K
