Iš šalies atrodo, kad Gabrielė Martirosian gimusi su marškinėliais, – grožio konkurso nugalėtoja, populiarių laidų ir didžiulių renginių vedėja, mylima vieno garsiausių Lietuvos lenktynininkų Vaidoto Žalos moteris. Bandant perbėgti kelią iki šios akimirkos, kai ji drąsiai sako, kad laimingiausia yra dabar, skleidžiasi, jog jame būta ir tebėra visokio aštrumo akmenėlių, plaukimo prieš srovę ir nelengvų savęs paieškų.
Sulaukusi „ELLE Lithuania“ skambučio, kad Vilnius dūzgia apie jos ir Vaidoto vestuves, Gabrielė prisipažino pirmąsyk tai išgirdusi, bet nesutriko. „Septyniolikos patekau į viešumą, tad kitąmet, kai sukaks 34-eri, joje būsiu jau pusę gyvenimo. Meluočiau, jei sakyčiau, kad nesu pratusi išgirsti vienokių ar kitokių dalykų apie save. Niekaip nesupratau, iš kur žmonės turi tiek fantazijos kurti ir iškraipyti faktus apie nepažįstamus. Jau esu išmokusi tiesiog pasijuokti. Tai – kaip treniruotė, išsitreniravau nebesukti galvos“, – paaiškina, kai susitinkame šaltos kavos ir pokalbio tvankią vasaros dieną.
Augai mažame Akademijos miestelyje šalia Kauno. Vaikystėje buvai mergaitė, kuriai viskas sekasi?
Buvau labai jautri, man rūpėjo tiesos paieškos, kaip žmonės elgiasi. Dar ką ryškiai prisimenu: visada buvau balta varna, vis siekiau pritapti, bet man nesisekė. Tėvai netikėtai ir gana valiūkiškai nusprendė į mokyklą išleisti anksčiau – šešerių. Nebuvau tam pasiruošusi, nemokėjau skaityti, nepažinojau raidžių, skaičių. Prieš tai darželyje vienai surengė išleistuvių šventę – sėdėjau ant kėdės salės viduryje, o kiti vaikai deklamavo, šoko, plojo. Buvo labai nejauku, nes norėjau likti su visais – savo grupe, draugais, o turėjau išeiti.
Mokykloje buvau nedrąsi, esu patyrusi daugybę patyčių dėl išvaizdos, lieknumo. Modelio karjera dar labiau mane atitolino nuo bendraamžių – šešiolikos išvykau dirbti į Aziją, pradėjau mokytis eksternu, grįžau. Tas atotrūkis dar labiau padidėjo, meilė nepaaugo. Vienuoliktoje klasėje Akademijoje mažai ir buvau.
Augau disciplinuotuose namuose, tėvai buvo iškėlę sąlygą, kad keliauti galiu tik tada, jei mokslai nenukentės. Grįžusi turėdavau atsiskaityti visus darbus, kursus, kurių bendraamžiai mokėsi tada, kai dirbau. Esu užsispyrusi, pažymiai buvo net geresni, nei gyvenant namuose, nes buvau dėkinga savo šeimai ir nenorėjau jos nuvilti.
Modelio darbas – sunkus, reikalaujantis disciplinos, išvykus atsakomybės jausmas tik patrigubėjo. Japonijoje greitai iš paauglės, kuri valgydavo mamos kotletus ir karbonadus, tapau suaugusiu žmogumi, atsakingu už save, savo veiksmus, pasirinkimus, darbą, atlygį, – viską.
Į Tokiją, Bankoką nelydėjo joks suaugusysis – tėvai, agentas?
Buvau visiškai viena ir gana menkai mokanti anglų kalbą. Pirmomis dienomis tiesiog verkiau, nes nesupratau, ką man sako, kur turiu būti, nežinodavau, kaip iki tos vietos nukakti. Mergaitei iš Akademijos miestelio su tuomet gal vienu šviesoforu patekti į patį milijoninio Tokijo centrą –ypač ekstremalu.
Dabar būtų kitaip – jau visi puikiai kalbame angliškai, esame išmanūs, turime telefonus, kurie rodo ne tik kryptį, bet gali išversti, ką kur pasakyti. Aš išvykau be telefono, turėdama tik elektroninį paštą. Skamba taip, lyg kalbėčiau apie visišką senovę (šypteli). Grįžau, buvo vasara, laimėjau konkursą…
Primink, kaip patekai į konkursą „Mis Lietuva“?
Tais laikais šeštadieniais žmonės skaitydavo popierinius laikraščius (juokiasi). Tėtis jame pamatė skelbimą, kviečiantį dalyvauti atrankose į konkursą. Nusijuokiau ir pasakiau „ne“, bet jis manęs paprašė, o aš iš pagarbos jam sutikau.
Pagalvojau, užpildysiu anketą ir tiek. Išties turėjau planą toliau mokytis eksternu, išsilaikyti egzaminus ir negyventi Lietuvoje. Jei viskas būtų įvykę taip, kaip tada norėjau, šiuo metu būčiau Japonijoje. Dar ir dabar kartais atrodo, kad Japonija pulsuoja manyje.
Galbūt taip yra, nes ta šalis susijusi su labai stipriais vidiniais išgyvenimais, transformacija, kuri įvyko žaibiškai. Ten mane kvietė, man gerai sekėsi. Tačiau po to, kai sutikau su tėčio pasiūlymu, gyvenimas apvirto aukštyn kojomis.
Vilniaus universitete pasirinkai studijuoti lietuvių filologiją. Kodėl ne kokią nors populiaresnę, madingesnę specialybę?
Juk jau sakiau – balta varna (juokiasi). Nesižvalgiau nei į kairę, nei į dešinę, nesiklausiau artimųjų – nieko. Esu dėkinga tėvams, kad nebraižė jokių gairių, kaip man reikia gyventi. Komunikuoju jiems aiškiai ir garsiai, kad turime gerbti vieni kitus. Bet tai įmanoma tik tada, kai vieni su kitais elgiamės teisingai.
Pagarba juk nėra savaime suprantama, mūsų elgesys ją arba didina, arba mažina ir nunulina. Kadangi laimėjusi konkursą metus turėjau likti Lietuvoje ir čia atlikti tam tikras pareigas, nebegalėjau išvykti į Aziją, iškart stojau į universitetą.
Norėjau rašyti, tai man labai patiko, tad studijos, man atrodo, pačios mane pasirinko. Mokykloje man didžiulis autoritetas buvo lietuvių kalbos mokytojas Kęstutis Juška. Jo žinios, gebėjimas bendrauti, atsidavimas kalbai ir literatūrai padarė įtaką ir renkantis specialybę.
Atvykusi į Vilnių, pradėjusi studijuoti jau tikriausiai nebesijautei balta varna kaip mažoje Akademijoje? Ten gal ir „misės“ karūna niekam nedarė įspūdžio?
Niekas nepasikeitė, čia irgi buvo ir atmetimo, ir patyčių. Stengdavausi į paskaitas ateiti ir išeiti nesidairydama į šalis – kaip arklys su akidangčiais. Bandydavau sufantazuoti, kad ir aš šiuos akių gaubtus turiu, o kurso draugų, net ir kai kurių dėstytojų komentarai, šnabždesiai manęs neveikia. Prieš auditoriją apsimesdavau, kad nieko nenutiko, bet grįžusi namo, į tylą, suvokdavau, kaip tai skaudina. Kita vertus, pasisekė, kad mane mokė nuostabūs savo sričių profesionalai, kuriais iki dabar žaviuosi, seku jų darbus.
Tad, manau, pasirinkau teisingai, nes studijos padovanojo ne profesiją, amatą, o išsilavinimą. Smagu, kad galiu pasikviesti dėstytojus į radiją – Kristupas Sabolius, Jonas Dagys jau svečiavosi mano laidose, o filosofijos dėstytojas Jonas Čiurlionis eteryje juokais sakė: „Matai, koks gyvenimas netikėtas, kažkada aš uždavinėjau tau klausimus, apsikeitėme vaidmenimis.“ Džiaugiuosi, kad darbas suteikia galimybę pasisemti žinių, pasaulėžiūros iš didelių autoritetų.
Kartą su mama kalbėjome apie mano profesinį kelią. Norą kalbėti žmonėms jutau visada. Pamenu, kaip dar mažutė išpūstomis akimis stebėdavau vyresnius moksleivius, vedančius rugsėjo 1-osios šventę, išleistuves. Galvodavau: kaip norėčiau būti jų vietoje! Tiksliai atsimenu, kad tuo metu per LRT televiziją buvo transliuojamas pirmasis „Šokių dešimtukas“, žiūrėjau į jį vedusią Jurgitą Česnavičiūtę ir svajojau tai daryti pati.
Šokti nenorėjau. Norėjau vesti laidą, kalbėti. Nuo mažens šnekėjau sklandžiai, ilgais sakiniais. Nežinau, ar galima taip sakyti, bet manau, kad čia – pašaukimas. Visi jį turime, bet dažnai neišgirstame ir nueiname kitais keliais. Arba, užtilus aplinkos chaosui – tėvų lūkesčiams, draugų įtakai, visuomenės normoms, – išgirstame, ko norime iš tiesų. Jau daug metų mano pagrindinė užduotis – tą chaosą nutildyti.
Po studijų nėrei į radiją?
Taip, rudenį sukako dešimt metų, kaip aš radijuje. Pirmiausia komercinėje stotyje kiekvieną dieną po keturias valandas dirbdavau tiesioginiame eteryje. Tai – nemažas krūvis ir labai gera profesinė mokykla. Augau, treniravausi, buvau patekusi į įvairiausias situacijas, kurios ugdo gebėjimą greitai reaguoti, pajuokauti, būti saviironiškai.
Spėju, pasiklausęs, kaip dirbu eteryje, prodiuseris Laurynas Šeškus mane pakvietė vesti pirmojo televizijos projekto „Delfinai ir žvaigždės“. Labai pasisekė, kad televizijos karjerą pradėjau su tokiu partneriu kaip Marijus Žiedas. Tai – didelė dovana, nežinau, ar ją užsitarnavau, ar tiesiog pasisekė. Džiaugiuosi, kad iki dabar mane lydi nuostabūs televizijos projektai, visus juos savaip myliu. Darbas radijuje ir televizijoje labai skiriasi, net juose gaunamas adrenalinas kitoks.
Ir tada prasidėjo renginių vedimas?..
Mano balsas radijuje ir darbas televizijoje nuvedė iki renginių – valstybinių ir privačių, lietuvių ir anglų kalbomis. Net pulsas pagreitėja, kai pradedu kalbėti apie renginius, nes ši veikla – visiškai nerutininė. Kai pakvietė vesti „Trijų jūrų iniciatyvos verslo forumo“, kuriame dalyvavo aukščiausi viso pasaulio valstybių pareigūnai – prezidentai, ministrai, man buvo didžiulė garbė. Išvakarėse garsiai skaičiau scenarijų Vaidotui ir treniravausi (juokiasi).
Teko vesti renginį NATO viršūnių susitikime, dirbau ir prezidentūroje. Renginiai suteikia plačią veiklos amplitudę, vieną dieną galiu vilkėdama kostiumėlį stovėti tarptautinio forumo scenoje, sakyti politinius tekstus anglų kalba, kitą – lakstyti su sportbačiais ir džinsais pievomis, vesdama smagią vasaros šventę.
Arba – pilnutėlėje arenoje ir prieš TV kameras stoviu atrankos į „Euroviziją“ finale. „Eurovizija“ apskritai yra mano širdies projektas. Gal dėl to, kad dirbdama radijuje ypač pamėgau muziką. Radijas nuo jos neatsiejamas, nuo lietuviškos – taip pat. „Eurovizijoje“ susipina mano meilė lietuvių kūrėjams ir vedėjos darbui.
Radijas, televizija ir renginiai – visiška mano savirealizacija. Jau kelerius metus esu kviečiama vesti Vilniaus miesto gimtadienį, o tai – galimybė patirti didžiausią gyvą auditoriją. Pastarojoje šventėje, jei tikėtume statistika, buvo 70 tūkstančių žmonių. Kai atsistoju prieš tokią minią, atrodo, visos kūno dalys, visos mintys kartoja, kad tai yra vieta, kurioje aš noriu būti. Čia yra TAI.
Mano gyvenimo partneris po tokių renginių klausia: „Kaip tu nebijai?“ Nesuprantu šito klausimo, juk tai – mano savirealizacija, mano meilė. Žinoma, ateinu pasiruošusi, dedu pastangas iki renginio, bet nuo pirmo sakinio noriu, kad tai nesibaigtų. Jaudulį, adrenaliną prieš kiekvieną renginį ar eterį vadinu įsimylėjimo drugeliais pilve – jie taip smarkiai sparnais plazdena.
Tavo darbe svarbi išvaizda. Dedi daug pastangų?
Po konkurso buvau gavusi nemenką traumą, kai interneto komentatoriai mane sumaišė su žemėmis – visiems neįtikau. Žinoma, kompleksai pamažėję, bet uodegos dar velkasi. Aš tiesiog stengiuosi viską daryti sąmoningai, nes noriu gyventi visavertį gyvenimą. Noriu būti ir judri, ir vikri, kad neimtų snaudulys, tingulys, lengvai užlipčiau laiptais, vadinasi, turiu sportuoti, judėti, valgyti sveikai ir subalansuotai.
Kad visą dieną dirbčiau renginiuose, turiu būti ir išsimiegojusi. Tad ši veikla reikalauja disciplinos. Šiandien patiriame daug streso, iššūkių, spaudimo. Kad viską atlaikytume, turėtume tvirtą fizinį ir emocinį kūną, reikia savimi tinkamai rūpintis. Į mano kokybišką gyvenimą įeina ir sportas, mityba, ir terapija, nes mintys taip pat turi būti švarios.
Kokia tai terapija?
Tam tikrais gyvenimo momentais, vienas jų buvo visai neseniai, lankausi pas psichologą. Tai man padeda palaikyti minčių higieną. Kuo toliau, tuo labiau mano širdis ir protas kviečia kalbėti apie moterų padėtį visuomenėje. Kodėl visiems normalu moters klausti apie išvaizdą, lūpdažį, suknelę, o vyro – apie karjerą, pasiekimus?
Mano esybė nebepriima su „grožio paslaptimis“ susijusių klausimų. Norisi garsiai ištarti, kad moteris yra ne apie celiulitą, strijas ar spuogą ant kaktos. Ji pirmiausia – asmenybė, o ne lytis. Ir ne priedas šalia vyro.
Taip pat pajutau, kad galiu pasakyti „ne“, nors anksčiau atsisakyti vengdavau, kai kalba sukdavosi apie darbus, interviu, kvietimus į laidas. Aš turiu teisę rinktis. Kiekvienas ją turime.
Jei jau pradėjai apie drugelius – niekada anksčiau viešumoje nesirodydavai su jokiu vyru, o dabar, matau, mielai pozuoji su Vaidotu. Kas šįkart kitaip?
Ne patys pasiviešinome, o mus paviešino (juokiasi). Kažkas nufotografavo mudu oro uoste, perdavė nuotrauką žiniasklaidai. Mūsų santykiai buvo pradinės stadijos, iki tol nė vienam net nekilo mintis kažkuo dalytis socialiniuose tinkluose, – tiesiog buvome dviese, mokėmės būti kartu.
Susitikome jau turėdami savo profesijas, gyvenimo istorijas, mums vienam iš kito nieko daugiau nereikia, tik draugystės, pagarbos, augimo kartu ir saugių, juoko sklidinų namų, kuriuose jauku ir gera. Abiem svarbi veikla, savirealizacija, užtat be išlygų palaikome vienas kitą kaip mažytė komanda. Tiesiog kartais reikia žmogaus, į kurio petį būtų galima atsiremti, nes abu savo profesijose išgyvename ir pakilimų, ir nuopuolių. Meluočiau, jei sakyčiau, kad pas mus tik smagumai ir fejerverkai, konfeti ir cukraus vata.
Kaip judu susipažinote?
Prieš šešerius metus vedžiau renginį, kurio dalis buvo Vaidotas. Žinojau, kad jis turi įriedėti į patalpą Dakaro automobiliu, o mano užduotis – pristatyti, pakviesti publiką jam paploti, jis pasako porą žodžių ir išvažiuoja. Viskas tuo ir baigėsi, o po kelerių metų susipažinome socialiniuose tinkluose.
Susitikome ir jau treji metai esame kartu. Per tą laiką susipažinau su lenktynininko darbu, jis – su mano veikla. Vienas kitam turime daug klausimų, po darbų dalijamės skirtingais įspūdžiais, žiniomis – tai įdomu, nes mūsų sritys visiškai nepersipynusios. Ar man baisu, kad lenktynės – pavojingas užsiėmimas? Tiesiog stengiuosi apie tai negalvoti. Toks jo pašaukimas ir kelias.
Tai kada gi tos vestuvės?..
Gal jūs žinote geriau? Vis laukiame kvietimo (juokiasi). Jei abu sutarsime, kad tai mums svarbu, tai ir įvyks. Jei nuspręsime, kad tai jokios įtakos mums nedaro, ir toliau mokysimės gyventi kartu.
Kuris gyvenimo etapas tau – laimingiausias?
Dabar! Kai turiu tvirtesnį savo žodį, žinojimą, kur aš esu, su kuo esu. Ir supratimą, kad ne daug kam galiu padaryti įtaką – tik savo mintims ir pasaulio matymui. Taip, kaip renkuosi, ir yra. Kalbėdamos mudvi galime padidinti teigiamus arba neigiamus aspektus – tai mūsų pasirinkimas. Mokausi rinktis optimistiškesnį kelią. Vaidotas labai padeda, vis primindamas: kam eikvoti jėgas dėl dalykų, kuriems negali daryti įtakos?
Kam raudoti dėl kitų žmonių sprendimų? Vaidotas yra mano mokytojas, sugrąžinantis į šią akimirką. Juk išties galiu rinktis džiaugtis, kad šiandien esu gyva, sveika, mano šeimai viskas gerai. Ir dar esu apdovanota neįtikėtina galimybe save realizuoti. Dabartinė būsena – dėkingumas už tai, ką turiu.
