Drabužių kūrėja Eglė Ruškytė-Hülkenberg jau kurį laiką gyvena pasikeitusiu ritmu. Kartu su vyru F1 lenktynininku Nico Hülkenbergu ji augina dukrą Noemi Sky ir laimę mezga Prancūzijos Rivjeroje.
Vis dėlto kelias į šeimos idilę Eglei buvo vingiuotas kaip lenktynių trasa. Moteris užaugo Šiaurės Lietuvoje esančiame Sedos miestelyje, matavosi gyvenimą Jungtinėje Karalystėje, Kanuose, Monake. Viduržemio jūros pakrantėje užsimezgė ir jos bei vokiečių lenktynininko N.Hülkenbergo draugystė – pirmąją vasarą jai dirbant Šventosios Margaritos saloje įsikūrusiame butike, Nico draugė paprašė jos vizitinės kortelės. Vėliau jiedu susitiko ir, kaip pasakojo Eglė, labai greitai įsimylėjo.
Pastarąjį kartą su Egle susitikome prieš trejus metus. Tuomet ji laukė Ispanijoje įvyksiančių vestuvių ir po širdimi jau nešiojosi pirmagimę. Sostinės gatves bučiavo prabundančios saulės spinduliai, tada kartu pasidžiaugėme, kad į Lietuvą pagaliau atkeliavo vasara.
„Iš tiesų, laikas prabėgo labai greitai. Iš esmės nelabai kas pasikeitė, tik gyvenimo ritmas paintensyvėjo. Dabar dukrelė jau sėdi šalia, žaidžia“, – pokalbį pradėjo nertų drabužių kūrėja.
Egle, anksčiau kalbėjote apie fizinės parduotuvės atidarymą. Ar pavyko įgyvendinti šį planą?
Šiandien tuos žodžius turbūt atsiimčiau. Galėčiau tai sau leisti, bet nežinau, ar tai neštų didelį pelną. Iki šiol kuriu vasarinius, labiau paplūdimio klubams Prancūzijoje, Karibuose tinkančius rūbus, kurie žiemą nebūtų tokie paklausūs. Mano parduotuvė visuomet turi keliauti aplink pasaulį, paskui vasarą.
Kadangi Europoje prasideda vasaros sezonas, mano gaminių galima įsigyti Prancūzijoje, Maljorkoje, Monake. Taip pat bendradarbiauju su Sen Bartelmi (pranc. Saint-Barthelemy) saloje Karibuose veikiančiomis parduotuvėmis. Lietuvoje, Vilniuje mano draugei priklauso „Vintage Boutique“ parduotuvėlė, kur taip pat galima rasti keletą pagrindinių mano kurtų modelių.
Dabar turiu daugiau laisvės, laiko, kurį galiu skirti šeimai. Jeigu turėčiau fizinę parduotuvę, to laiko daug neliktų. Be to, vyras grįžo lenktyniauti, tad tenka dažnai keliauti aplink pasaulį. Visai neseniai grįžome iš Majamio. Šešių valandų skirtumas tikrai jaučiasi, tenka grįžti į ritmą. O tokių kelionių būna visai nemažai ir keliaujame po skirtingas laiko zonas turinčias valstybes, žemynus. Grįžtame iš Azijos, keliaujame į Ameriką, tada – į Europą. Kūnui tenka nemažai prisitaikyti, kelionėms išeikvojame daug energijos.
Kokių prekių dažniau nori lietuvės? Ar jų norai stipriai skiriasi nuo, pavyzdžiui, prancūzių?
Norai tikrai skiriasi. Lietuvos orų negalima palyginti su šiltųjų kraštų orais, tad lietuvės dažniau renkasi sijonus, tinkamus ne tik paplūdimiui, bet ir miestui. Pietų Prancūzijoje mano rūbai parduodami paplūdimio klubuose. Moterys nori lengvų apdarų, tinkamų užsidėti ant maudymosi kostiumėlių. Prancūzės mėgsta labai permatomus apdarus, o lietuvaitėms norisi ilgesnių, uždaresnių drabužių.
Galbūt kyla minčių kurti drabužius ir vaikams? Socialiniuose tinkluose gausu nuotraukų, kuriose matoma įvairiais nėriniais pasipuošusi jūsų dukra.
Gimus dukrai, vaikiškų rūbų nėrimas tapo mano antruoju hobiu. Mano mergaitė labai mėgsta sijonukus, kuriuos dovanojame ir jos draugėms. Vis dėlto visos parduotuvės, su kuriomis dirbu, daugiausia prekiauja tik moteriškais drabužiais, vaikų rūbų asortimentas nėra labai populiarus. Taip pat esu pastebėjusi, kad užsienyje mamos vaikų drabužiams nėra linkusios išleisti daug pinigų. Manau, kad tai yra visiškai normalu. Juk vaikai auga labai greitai.
Jūsų kurtais apdarais puošiasi Victoria Swarowski, dainininkės Rihanna, Beyonce, modelis Heidi Klum. Juk sąrašas tuo tikrai nesibaigia?
Dabar lauksime su mūsų kurtais drabužiais pasirodančios Shakiros, bet kol kas dar negaliu šito garantuoti (šypsosi). Pasitaikė galimybė jai asmeniškai padovanoti suknelių, pažiūrėsime, ar ji jas užsidės. Vasara Prancūzijoje prasideda, garsenybės čia labai mėgsta praleisti atostogas. Laikau sukryžiavusi pirštus, tikiuosi, kad ji jomis pasipuoš. Nes sakė, kad patiko.
Galima pastebėti, kad dabar tapo gana populiaru kurti nertus drabužius, kai tik pradėjote savo verslą, tai buvo kone retenybė…
Rankdarbiai tikrai populiarėja, tai rodo didėjantys pardavimo rodikliai, „Instagram“ taip pat pastebiu vis daugiau tuo užsiimančių mano pačios sekėjų, kitų kūrėjų. Iš pradžių tai truputėlį erzindavo, žinau, kad keletas naujų prekių ženklų mane mėgo pakopijuoti. Vis dėlto manau, kad turiu ryškų savo braižą. Nuolatinės klientės išliko, parduotuvės, su kuriomis dirbau, manęs irgi neatsisakė, tad konkurencijos kartėlis dingo.
Jūsų vyras yra puikus lenktynininkas. Tačiau koks jis būna namuose, kai grįžta iš lenktynių trasos?
Labai mylintis, nuoširdus, besirūpinantis. Jis yra paprastas žmogus – visur išlieka savimi. Apie jį, kaip apie tėtį, tikrai negaliu pasakyti nė vieno blogo žodžio. Jis – tobulas tėtis. Nico mėgsta praleisti laiką su dukryte, kartais paaukoja net savo sportą tam, kad galėtų pabūti su mumis.
Kartais vaikai labai pakeičia santykius šeimoje. Galbūt ne visi nori keisti sauskelnes, migdyti vaikus. Na, o mus vaikas dar labiau suartino.
Anksčiau sakėte, kad draugystės su būsimu vyru pradžioje jums buvo baisu dėl jo profesijos, darbas atrodė itin rizikingas. Kaip yra dabar? Ar prie to įmanoma priprasti?
Pačioje mūsų draugystės pradžioje lenktynių sporto nesupratau, nežinojau, kaip viskas vyksta, neįvertindavau automobilių patvarumo, kitų saugumo faktorių. Dabar, kai lenktynių trasoje įvyksta avarija, dažniausiai pagalvojame: o ne! Visa komanda ir mechanikai turės tiek daug darbo. Reikės viską sutvarkyti, nes kitą dieną teks vėl važiuoti (juokiasi).
Žinoma, būna visokiausių situacijų, gali nutikti ir retkarčiais nutinka baisių dalykų, bet manau, kad yra didesnė galimybė patekti į avariją važiuojant gatvėje nei lenktynių trasoje.
Gimus vaikams, jų tėvai dažnai ima kitaip vertinti rizikas, pradeda labiau saugoti save. Jūsų vyras, atvirkščiai – grįžo lenktyniauti.
Mano vyrui tai neturi jokios įtakos, nes, jeigu jis taip jaustųsi arba mažiau lenktyniautų, tai kištų koją jo sėkmei. Jis sau to tiesiog negali leisti.
Visgi iki dukrytės gimimo mudu mėgdavome greičiau pasivažinėti. Gimus Noemi Sky, aš to nebegaliu daryti. Yra atsakomybės jausmas, kartais aplanko mintys „O jeigu?“ Šito vyrui daryti nebeleidžiu.
„ELLE Lithuania“ birželio numeris skirtas sportui. Ar jūs kaip žmogus, dažnai būnantis lenktynių užkulisiuose, galite išskirti tam tikras lenktynininkų aprangos tendencijas?
Lenktynininkų aprangos yra labai specifinės. Jos turi būti ir atsparios ugniai, ir leisti kūnui kvėpuoti. Mano vyras kartą yra manęs paklausęs: „Ar gali man iškirpti keletą sluoksnių?“ Paklausiau jo, ar jis juokauja (juokiasi).
Nico yra labai paprastas, tada jis teigė, kad jam tiesiog per karšta, norisi lengvesnės aprangos. Lenktynininkų kombinezonai iš tiesų yra ganėtinai stori. Be to, jiems reikia juos vilkėti itin nedidelėje erdvėje, bolide. Singapūro, Kataro lenktynėse oro temperatūra kartais siekia daugiau nei 40 laipsnių, tad galite įsivaizduoti, kaip karšta bolido viduje.
Pastebiu, kad pastaruosius keletą metų lenktynininkai sulaukia daugiau paramos iš didelių prekės ženklų. Vis daugiau mados namų pradeda remti F1 arba lenktynininkus asmeniškai. Dėl to prieš lenktynes sportininkai vis dažniau įsiamžina apsirengę įdomesniais arba rėmėjų prekės ženklus akivaizdžiai atvaizduojančiais drabužiais.
Tarkime, Nico vairuoja „Haas“ komandoje, kurią remia „Palm Angels“. Dėl to, prieš apsivildamas kombinezoną, Nico dažniausiai privalo dėvėti būtent šio prekės ženklo drabužius.
Prieš koronaviruso pandemiją to nebūdavo. F1 tapo populiaresnė, vis daugiau žvaigždžių nori atvykti stebėti lenktynes. Šis sportas mados atžvilgiu panašėja į futbolą – futbolininkai irgi mėgsta renginiuose pasirodyti pasipuošę specifiniais, jų rėmėjų dovanotais apdarais.
O kaip keičiasi lenktynininkų šalmų stiliaus tendencijos?
Lenktynininkai pagrindinius šalmus dažniausiai keičia sezonais – kasmet jie turi naują šalmą. Sezono metu taip pat įprasta turėti keletą šalmų, skirtų tik tam tikroms lenktynėms. Pavyzdžiui, galbūt lenktynininkui tai yra 100-osios lenktynės ir jis jas nori pažymėti arba lenktynių vieta yra susijusi su tam tikru jubiliejumi.
Pastarosios Nico lenktynės vyko Majamyje. Šiame mieste vykstančios lenktynės yra išskirtinės, jos pradėtos rengti visai neseniai. Palmės, Florida taip pat suteikia savito žavesio, tad ir ten dalyvaujantys lenktynininkai turi specifinio dizaino šalmus. Singapūre, Las Vegase vyksta naktinės lenktynės. Dauguma komandų per šias lenktynes pasipuošia blizgiais, naktį geriau atrodančiais šalmais.
Lenktynininkų draugės ir žmonos taip pat turi įtakos šalmų dizainui. Lenktynėse Abu Dabyje Nico turėjo šalmą, kurį puošė visos mūsų šeimos pastarųjų metų nuotraukos.
Kiek lenktyninių kostiumų ir šalmų turi jūsų vyras?
Oi, nė nebežinau, kur juos dėti (juokiasi). Reikia atskiro sandėliuko. Būna, kartais šiuos daiktus padovanojame draugams, šeimos nariams, bet dažniausiai įsimintinesni daiktai keliauja į mūsų prisiminimų kambarį. Taip pat turime pagal spalvas, komandas įrėmintus kiekvienų metų lenktynių kombinezonus. Kai kurie kombinezonai guli sulankstyti, neįrėminti. Galite įsivaizduoti, kiek jų yra daug.
Tam tikrų sporto šakų varžybose vyrauja specifinis aprangos kodas. Kaip automobilių lenktynėse įprasta puoštis žiūrovams?
Aprangoje vyrauja daug laisvės, nėra jokių įpareigojimų. Tiesa, žiūrovų aprangai įtakos turi lenktynių vieta. Majamyje, Las Vegase tikrai galima pamatyti crazy outfits (liet. pašėlusių įvaizdžių). Amerikiečiai labai mėgsta apsirengti išskirtiniais, tiesa, ne visuomet skoningai atrodančiais drabužiais (kikena). Lenktynėse jie gali sulaukti tikrai didelio žurnalistų, fotografų, socialinių tinklų sekėjų dėmesio ir tuo jie naudojasi.
Apskritai tai yra sportas. Stebint lenktynes reikia daug vaikščioti, 10–12 valandų praleisti ant kojų. Aš pati per lenktynes stengiuosi rengtis patogiai.
Pakalbėkime ir apie Lietuvą. Kada pastarąjį kartą lankėtės gimtinėje?
Visai neseniai, sausį. Stengiuosi palaikyti ryšį su šeima, dukrytei irgi svarbu susitikti su giminaičiais, pusbroliais ir pusseserėmis. Kitą savaitę susitiksime su seserimi, bet ne Lietuvoje.
Ar aplanko minčių grįžti į Lietuvą? Na, po dešimties, penkiolikos metų.
Tokios mintys į mano galvą ateina labai retai. Gal labiausiai dėl oro. Pietų Prancūzijoje vyrauja nuostabus klimatas, saulė čia šviečia 10 mėnesių per metus. Lietuvoje, ko gero, atvirkščiai. Nežinau, ar galėčiau prie šito vėl priprasti.
