„TikTok“ platformoje išgarsėjusiai Godai Problemai karjera klostosi kaip per sviestą. Labai greitai ji tapo ne tik socialinių tinklų žvaigžde, bet ir „Delfi“ TV laidos „Nauja karta by Nepatogūs klausimai su Goda Problema“ vedėja. Laidoje jaunus, jau pasižymėti spėjusius lietuvius kalbinanti mergina ir pati yra įdomi pašnekovė.
Egzotiškos išvaizdos ir uolaus charakterio Goda sako, kad ši tvirtybė – tėvų meilės pasekmė. Iš artimiausių šeimos narių ji išmoko svarbiausias gyvenimo pamokas, kurios vos 26-erių merginai kloja tvirtus pamatus. Jauna moteris jau šiandien gali pasidžiaugti nuosavu būstu, kurį įsigijo be paskolos ir finansinio tėvų indėlio. Tvirtas būdas jai pasitarnavo ir mokykloje, kai dėl tamsesnio gymio tekdavo sulaukti patyčių.
Ar pradėdama veiklą „TikTok“ platformoje tikėjotės atsidurti didesniame ekrane?
Taip negalvojau, tačiau pasąmonėje noras buvo. Ne tik išlikti „TikTok“, kur rengiu trumpus įrašus, bet išbandyti save ir platesniuose vandenyse. Gal ir nebuvau tiksliai susiformulavusi, kuo noriu būti, tiksliai žinojau, kad noriu būti kažkuo daugiau. Ne specifiškai TV laidų vedėja ar aktorė, o tiesiog paaugti.
Regis, turite viską, ko reikia: iškalbą, puikią išvaizdą. Pasitikėjimas savimi prisidėjo prie noro būti matomai?
Aš turiu išvaizdą ir iškalbą? Baikit. Mano išvaizda – nestandartinė. Niekada nebuvau tiesiog graži mergina. Vieniems atrodau baisi, kitiems – visai nieko. O iškalbos aš tikrai neturiu. Prieš pradedant dirbti eteryje mano žargonas buvo košmariškas. Tikrai daug keikdavausi. Ačiū Dievui, man pavyko su tuo susitvarkyti. Visada galvojau, kad esu labiau draugė socialiniuose tinkluose nei profesionalė. Dabar tenka keistis.
Užsiminėte apie išvaizdą, kuri, leiskite pastebėti, atrodo gana egzotiškai. Ar visada tai buvo pliusas jūsų gyvenime? Kaip mokykloje reaguodavo bendraamžiai?
Mokykloje sulaukdavau patyčių, su kuriomis susiduria turbūt kiekvienas vaikas, kuris yra šiek tiek kitoks. Vaikystėje visi vaikai natūraliai yra šviesios odos, o aš buvau tamsesnio gymio. Todėl patyčių sulaukdavau dažnai. Paradoksalu, kad užaugame ir kažkodėl vis dėlto norime tapti tamsesnės, vaikštome į soliariumus. Mano išvaizdą lemia šaknys – tėtis yra žydų kilmės. Ir aš visada tuo džiaugiausi. Man šiaip visuomet patiko tamsesnio gymio vaikinai ir apskritai – žmonės. Tad ir pati sau patikau. Pažiūrėjusi į veidrodį tikrai nesinervindavau. Kad ir ką kiti sakydavo – graži ar ne – man buvo nė motais.
O kaip pasireikšdavo patyčios?
Mano charakteris toks, kad patyčios trukdavo maždaug dvi minutes. Puikiai moku apsiginti. Tikrai nesėdėdavau ir neverkdavau, kai iš manęs tyčiodavosi. Man visada buvo svarbu save ginti, saugoti, padėti. Lygiai taip pat ir dabar. Nekreipiu dėmesio į blogus komentarus, bet jeigu jau mane kažkaip užkabins, padėsiu tą žmogų į vietą.
Iš kur atėjo ta vidinė stiprybė?
Iš tėvų meilės. Mano tėtis visada stengėsi mane girti, puoselėti mano gabumus. Aišku, nedalydavo pagyrų kiekvienoje srityje. Tačiau, kai pastebėjo, kur man sekasi geriau, vis pasakydavo, kokia aš šaunuolė. Mėgindavo įtikinti, kad sugebėsiu, man pavyks. Jeigu mano tėtis, vyresnis žmogus, sako, kad galiu, tai kodėl negaliu? Visą vaikystę jaučiau tėvų tikėjimą manimi ir iki šiol tai jaučiu.
Kokias gerąsias savybes išskirdavo tėtis?
Kūrybiškumą. Sakydavo, kad būsiu puiki aktorė ar modelis. Kurdavau eilėraščius, rašydavau knygas. Darydavau viską, kas susiję su kūryba. Ypač girdavo humoro jausmą. Jis įskiepijo man šiuos dalykus, o visa tai dabar naudoju.
Jis įskiepijo man šiuos dalykus, o visa tai dabar naudoju.
Baigėte studijas Olandijoje. Ar jos buvo susijusios su savybėmis, kurias jums įskiepijo tėtis?
Mokiausi Tarptautinės laisvalaikio ir renginių vadybos. Kiekvienos studijos duoda kažką, ką gali panaudoti savo srityje. Pavyzdžiui, rinkodaros paskaitos man šiandien puikiai pasitarnauja.
Jeigu gimtinėje dėl tamsaus gymio sulaukdavote komentarų, Olandijoje galbūt galėjote kiek atsikvėpti?
Olandijoje viskas buvo kitaip. Lietuvoje dažniau būdavau pastebima, bet nebūtinai iš gerosios pusės. Vieni dėl išskirtinumo mėgdavo, kiti – ne. O nuvykus mokytis niekam nerūpėjo, kokios spalvos mano plaukai ar kokios mano manieros. Visi ten galvoja apie save, o tu toje kultūrų maišalynėje tiesiog pradingsti. Smagu, nes turėjau galimybę susipažinti su įvairiomis kultūromis. Ir tik dar labiau pradėjau vertinti savo išskirtinumą. Nenorėčiau būti vadinama pilka mase.
Jūsų savivertė, aplinka – tik į viršų. Ar dabar, kai išpopuliarėjote, jaučiate, tarsi viskas tapo lengviau prieinama ir kasdienybėje kariauti tenka mažiau?
Kai esi mažas, prireikia daug jėgų, kad apsigintum. Paauglystėje – panašiai, bet kiek mažiau. Bręstant auga ir asmenybė. Tad neįsivaizduoju, kokia būsiu, kai man sukaks 40 metų. Man išvis į viską bus nusispjauti. Kažkas pasakys, kad aš negraži ar netalentinga? Niekas man gyvenime nuo to nepasikeis. Gyvenime pagaliau atradau ramybę. Kitų žmonių nuomonė manęs nepaveiks. Man ir mama anksčiau tai sakydavo. Ir labai teisingai – kuo toliau, tuo mažiau apsikrauni kitų žmonių nuomonėmis.
Gyvenime pagaliau atradau ramybę.
Kalbant apie jaunąją kartą, kokias dabartines problemas įžvelgiate juos kalbindama „Delfi“ TV laidoje „Nauja karta by Nepatogūs klausimai su Goda Problema“?
Man atrodo, kad jaunimas dabar sujautrėjęs, kartais – nepagarbus. Technologijos irgi kiša koją, nes daug kas galvoja, kad visą informaciją galima gauti suvedus užklausą „ChatGPT“. Taip pat paūmėjo ir psichologinės problemos. Manau todėl, kad dabar labiau prieinama pagalba. Jeigu maža būčiau paprašiusi mane ištirti dėl dėmesio sutrikimo, medikams būtų atrodę, kad tai visiškai normalu – juk aš vaikas, išaugsiu. Dabar vaikas gaus krūvą testų, kuriuose žymėdamas varneles dažniausiu atveju atras tam tikras problemas: ar tai bus dėmesio sutrikimas, ar šizofrenija, ar ADHD, ar dar kažkas.
Tokiame jauname amžiuje tikrai galite pasidžiaugti puikiais gyvenimo pamatais. Ar didžiuojatės savimi? O gal esate savikritiška?
Per daug kritiška sau būti nenoriu. Stengiuosi mylėti save, pasakyti ačiū už tai, kad dirbu, kad pavyksta. Kita vertus, negalėčiau teigti, kad savimi labai didžiuojuosi. Yra dar daug dalykų, kuriuos reikia pasiekti. Nesu pati geriausia savo versija. Nereikia savęs liaupsinti, bet nereikia ir teisti. Tiesiog gyvenu gyvenimą ir stengiuosi žiūrėti į save kaip į draugę. Svarbu ir kritiškai pagalvoti, ką ne taip darau, tobulėti.
