Gyvenimas Ievai Mackevičienei iki šios dienos buvo visoks. Ir lengvas, sklandus, ir griežtas, verčiantis mokytis tokių pamokų, apie kurias nerašo vadovėliai. Šiandien, išmokus pamokas, jos neišbalansuoja net ir sunkiausi gyvenimo svoriai, o didžiausia dovana – jos pačios santykis su savimi.
Ieva, žinoma esi jau ilgą laiką. Papasakok apie savo santykį su žinomumu.
Viešumoje esu jau trylika metų, tad per tiek laiko žinomumą jau prisijaukinau, esu prie jo pripratusi ir susigyvenusi, suprantu, kaip jis veikia ir ką duoda. Žinau, kad žinomumas į gyvenimą atneša ir gerų, ir blogų dalykų. Šiandien didžiausią akcentą gyvenime dedu ant gerųjų, o štai prie blogųjų bandau kažkokiu būdu prisitaikyti.
Tikiu, kad gyvenime niekas nevyksta veltui. Jeigu man visata davė tokią lemtį, o gal net pamoką, būti viešu žmogumi bei turėti didelę auditoriją ir galią, šią lemtį aš ir priimu. Visai neseniai, prieš trejus metus, sau jau kelintą kartą iškėliau klausimą, kodėl būtent aš esu tas žmogus, kuris gavo tokį kelią ir tokią didelę auditoriją. Tuomet susimąsčiau, ką geriausio tai auditorijai galiu duoti ir ką gero su tuo galiu nuveikti.
Ar yra tekę nudegti nuo savo nuomonės pasisakymo ar kokio nors savo veiksmo?
Nuo savo nuomonės pasisakymo man nėra tekę nukentėti, bet yra tekę nudegti dėl tam tikro savo veiksmo. Kadangi su reklama dirbu jau daugiau nei dešimt metų, patirčių buvo visokių. Pačioje pradžioje, kai tik pradėjau dirbti su rinkodara ir ėmiau atstovauti prekių ženklams, neturėjau jokios patirties – nežinojau, kaip tai vyksta, koks tai procesas. Puikiai atsimenu, kai iš vieno prekės ženklo dovanų gavau plaukų šepečių.
Tuo metu tikrai nesupratau, kad man, kaip nuomonės formuotojai, reikia tikrinti prekes, reputaciją ir bendrai pasidaryti analizę apie ženklus, su kuriais dirbu. Tąkart su savo sekėjais pasidalijau šepečių reklama ir kiek vėliau paaiškėjo, kad tos prekės buvo vežamos tiesiog iš „AliExpress“.
Tuomet gavau milžinišką pamoką, po kurios atsiprašiau savo sekėjų, man buvo labai gėda. Nuo to laiko žinau, kad visi prekių ženklai, kurie nori su manimi dirbti, turi būti mano pačios patikrinti tiek kokybės, tiek reputacijos prasme.
Priimi nemažą atsakomybę už savo žodžius, turėdama tokią auditoriją. Ar tenka sverti, ką ir kaip komunikuoti? Ar gali leisti sau būti spontaniška?
Informacija ir žodžiai, kuriais pasidaliju, yra labai paveikūs. Vieši žmonės gauna labai daug prašymų pasidalyti įvairiausiais skelbimais, istorijomis, pagalbos prašymais ir taip padėti surinkti labdarą. Aš visada stengiuosi patikrinti gaunamą tokio tipo informaciją: ar ji teisinga, ar žmonės, kurie prašo pagalbos, yra sąžiningi. Galbūt ne visada pavyksta tai padaryti iki menkiausių smulkmenų, bet per gyvenimą esu pasimokiusi, ir jeigu man užkliūva bent mažiausia detalė, prašymu aš nesidaliju.
Akivaizdu, kad viešumoje dabar yra žmonių, kurie gali sufalsifikuoti ligos istoriją ar kokią nors nelaimę, bandydami apgauti visuomenę ir pasipelnyti. Nepaisant to, kasdien dalydamasi savo gyvenimu, jo pakilimais ir nuosmukiais, tikrai esu spontaniška. Nepameluosiu sakydama, kad labai retai iš anksto suplanuoju, ką sakysiu, kuo dalysiuosi. Mano turinys yra vedamas nuoširdumo.
O ar jūsų su Rolandu vaikai jau supranta, kad jų tėvai – žinomi žmonės? Kaip stengiesi kurti jų santykį su žinomumu?
Kadangi mūsų vaikai jau gana dideli, jie jau tikrai supranta, kas yra jų tėvai, ką jie dirba ir kaip atrodo jų kasdienybė. Be to, kadangi abu su Rolandu esame žinomi, mūsų vaikai supranta ir tai, kad dalis tėvelių dėmesio tenka ir jiems. Dar nuo ankstyvų dienų vaikams stengėmės paaiškinti, kas yra žinomumas, kaip su juo gyventi, pasakojame, kad aplink ne visi žmonės nori tik gero.
Aš stengiuosi riboti jų patekimą į viešumą, niekada nesivedu jų į renginius, o jei atsiranda reklamos pasiūlymas, kuriame siūloma įtraukti vaikus, visada atsiklausiu jų nuomonės. Siekiu juos atitraukti nuo žinomumo tiek, kiek galiu ir kiek jie patys nori.
Kol kas jie apskritai nepažįsta blogio pasaulyje. Pavyzdžiui, kai Ukrainoje prasidėjo karas, jiems buvo didelis šokas, jie nesuprato, kaip kažkas gali norėti žudyti, naikinti.
Ar esi kritiška sau? Kiek kritiška esi kitiems? Vyrui? Savo sekėjams? Savo aplinkai?
Tiek mano santykis su savimi, vyru, sekėjais ar aplinka yra nestandartinis. Visus aplinkinius priimu tokius, kokie jie yra. Aš myliu save, esu dėkinga gyvenimui, kad šalia savęs turiu gerą partnerį. Taip pat jaučiu didelį dėkingumą, kad turiu aplinką, kuri manimi pasitiki ir kurioje man gera ir ramu gyventi. Nesu kritiška nei sau, nei kitiems.
Save labai myliu, vertinu, labai daug iš savęs nereikalauju vien dėl to, kad žinau, jog gyvenime būna situacijų, kurių negalime suvaldyti. Savo gyvenimą aš apskritai skirstau į etapus, o juos – į dar mažesnius tarpsnius, ir žinau, kad ne viskas visada vyksta taip, kaip noriu, bet žinau, kad vis tiek viskas bus taip, kaip galiausiai turi būti.
Suprantu, kad mes visi turime skirtingas vertybes, norus, pasirinkimus. Būtų kvaila kažko reikalauti ar tikėtis iš kitų. Tad ir aplinkai nesu kritiška, nes kiekvienas darome tai, kas mums tuo metu atrodo geriausia. Labai stengiuosi apie kitus nekurti išankstinių nuomonių.
Šio mėnesio žurnalas yra apie tvarumą. Labai nuoširdžiai – ar jaukiniesi tvarų gyvenimo būdą? O gal jau prisijaukinai?
Manau, vis dar stengiuosi prisijaukinti. Mes visi skirtingai suprantame, kas tai yra, kaip kiekvienas iš mūsų galėtume prisidėti prie jo. Esu įsitikinusi, kad prisidėti prie sveiko, saugaus, švaraus pasaulio yra kiekvieno iš mūsų pareiga. O visa tai padaryti galime tik pradėdami nuo savęs.
Turbūt kai kam nuskambės juokingai, kai nuomonės formuotoja pasakys, kad namuose ji gyvena minimalistinį gyvenimą. Bet aš dievinu minimalizmą, o ir mūsų namai yra sukurti remiantis būtent tuo, žinoma, kiek tai įmanoma turint du vaikus (šypsosi). Mūsų šeimoje visi pirkiniai būna apgalvoti, tikrai esame atsakingi vartotojai. Retai pasiduodame impulsyviems pirkiniams.
Nors esu mados nuomonės formuotoja, mano spinta yra gana nedidelė, nesu ta, kuri kiekvieną sezoną perka naujus daiktus. Būtent tai dažnai ir pabrėžiu savo auditorijai – man kur kas svarbiau investuoti į geros kokybės audinius, daiktus, nei kiekvieną sezoną pirkti vis naujus.
Namuose spintoje turiu nemažai rūbų ir aksesuarų, kurie tarnauja jau metai iš metų. Turiu ne vieną klasikinio kirpimo švarką, kuriems yra penkiolika metų, – jie yra puikiai prižiūrimi ir valomi, tad ramia širdimi juos nešioju iki dabar. Tokį požiūrį turbūt esu atsinešusi iš savo šeimos.
Be to, esu aktyvi „Vinted“ programėlės vartotoja – ten mėgstu parduoti daiktus, kuriuos esu išaugusi morališkai ar tiesiog nenešioju, ir taip jiems suteikiu antrą gyvenimą. Ten nemažai daiktų nuperku ir savo vaikams.
Tiesa, nemažai savo daiktų tiesiog atiduodu merginoms, kurioms jų reikia labiau nei man. Beje, dievinu mažus verslus ir lietuvių kūrėjų darbus. Šiandien didžiąją dalį mano spintos sudaro Lietuvoje tvariai pasiūti rūbai. Tad net ir „vartodama“ madą aš stengiuosi atkreipti dėmesį, kokia yra drabužių kilmė.
Ar turint du vaikus lengva gyventi tvariau, labiau taupyti resursus?
Pasakysiu paprastai – kai susilaukėme pirmo vaiko, norėjosi jam viską pirkti ir duoti kuo daugiau. Tačiau ilgainiui supranti, kad mažyliui praktiškai nieko nereikia – tik tėvų laiko ir dėmesio. Kai gimė mūsų dukra Meilė, pamoką išmokome, ir jai žaislų beveik nepirkome. Didžiąją dalį žaislų ji perėmė iš vyresnėlio Motiejaus, o su lėlytėmis ji net nežaidžia.
Gyveni ir mokaisi – žaislų jiems tikrai reikia minimaliai. Tad mūsų vaikai nėra apversti daiktais. Be to, skatiname juos taupyti – juk kai kam nors taupai, per kurį laiką tas noras pasikeičia arba visai dingsta, tuomet ir pasirodo, kad galbūt visai nereikėjo to populiaraus žaisliuko. Tai jau pastebiu iš Motiejaus pavyzdžio.
Beje, su vaikais esame sutarę, kad dukart per metus apie trečdalį daiktų, kurių jie nenaudoja, atiduodame į vaikų dienos centrus, darželius, mokyklėles ar tiesiog vaikams, kuriems reikia pagalbos.
O kaip dėl žinomumo ir karjeros? Kaip karjeroje susikurti tvarumą, būti aktualiam, bet atrasti balansą?
Ieškoti balanso tiek gyvenime, tiek karjeroje pradedi ne iš gero ir patogaus gyvenimo. Dažniausiai to ieškai jau stipriai nudegęs nuo kitų, darbo ar tiesiog nuo savęs. Galbūt dabartinis jaunimas jau ima gyventi kitaip, jie turi kitokį požiūrį į darbą, šeimą, aplinką.
Man gera žiūrėti į juos ir jau dabar matau didžiulį skirtumą tarp dabartinių dvidešimtmečių ir savęs, kai buvau to paties amžiaus. Kai man buvo dvidešimt, nė trupučio negalvojau, kad man kada nors reikės ieškoti balanso, – tiesiog gyvenau ta diena.
Vis dėlto man prireikė sužinoti, kur tas balansas yra. Aš esu visiška darboholikė – darbas man teikia malonumą, jis mane išpildo kaip žmogų. „Ne iš gero“ aš turėjau suprasti, kada turiu nustoti dirbti, o kada turiu būti mama savo vaikams. Kol mano psichiatrė manęs nepaklausė, kada aš nedirbu, ir pati nežinojau, kad esu darboholikė.
Save labai myliu, vertinu, labai daug iš savęs nereikalauju vien dėl to, kad žinau, jog gyvenime būna situacijų, kurių negalime suvaldyti.
Dar pakalbėkime apie tvarumą draugystėse, partnerystėse darbe. Per savo karjerą pramogų pasaulyje turėjai dvi labai žinomas ir populiarias partnerystes: muzikos grupė ir moterų tinklalaidė. Kaip lengvai paleidi tokias partnerystes? Ar lengvai priimi sprendimus jų nebetęsti?
Abi šios partnerystės žinomos ir populiarios, bet abi jos buvo visiškai skirtingos. Muzikos grupėje mano karjera prasidėjo, kai buvau dvidešimt dvejų, – vos pabaigus bakalauro studijas ir tik pradedant pažindintis su suaugusio žmogaus gyvenimu. Tuomet mokiausi save išlaikyti, suprasti, kas tikra, o kas su tavimi nori būti tik dėl populiarumo.
Mūsų grupė turėjo du prodiuserius – Martyną Tylą ir Neringą Zeleniūtę, kurie iki dabar yra mano autoritetai. Jie turbūt ir patys nežino, kaip stipriai jie prisidėjo prie mano asmenybės susiformavimo, augimo. Jie buvo mūsų geriausi draugai, tėvai, kolegos, direktoriai. Tokiame jauname amžiuje gavus tokį didelį populiarumą gali pamesti galvą. Bet jie mus visada palaikė, mokė ir prižiūrėjo – eidavo su mumis į vakarėlius, po jų parveždavo namo iki pat durų.
Mano tėvai negyveno Vilniuje, tad būtent jie atliko tėvų funkciją (juokiasi). Manau, kad ypač Neringa į mus žiūrėjo kaip į savo dukras. Popgyvenimo užkulisiuose yra daug nesibaigiančių vakarėlių, alkoholio ir narkotikų, o jie visada buvo tie žmonės, kurie stengėsi, kad į tai neįsitrauktume.
Garsios popmuzikos atlikėjos vyrų dėmesio gauna nežmoniškai daug. Visi tie gerbėjai turėdavo pereiti per Martyno akį (juokiasi). Rolandas irgi perėjo. Pamenu, kad po pirmo pasimatymo su juo Martynas mane pasisodino ir pasakė, kad būčiau atsargi, ir pažadėjo žiūrėti, ar jis su manimi elgiasi gerai.
Mano muzikos karjera baigėsi su sunkiu nėštumu, kai laukiausi Motiejaus. Kažkodėl galvojau, kad ilgai su pilvu straksėsiu scenoje, tačiau po vieno koncerto atsidūrusi ligoninėje su gresiančiu persileidimu turėjau pasirinkti – arba straksėjimas scenoje ir didžiulė rizika persileisti, arba lovos režimas ir sveikas mažylis.
Na, o moterų tinklalaidę vedžiau jau tada, kai buvau suaugusi moteris, kuri turi du vaikus. Iš jo išėjau ir išsinešiau gerų pamokų. Išmokau visa tai paleisti, į nieką neįsikibti, be to, dar kartą įsitikinau, kad niekas gyvenime nevyksta veltui.
Kaip lengvai apskritai „paleidi“ dalykus, mintis, įvykius iš gyvenimo, kurie tavęs nebetenkina? Kaip tai darai?
Prieš trejus metus susirgusi depresija ir stipriu nerimo sutrikimu, tiesiog privalėjau išmokti gyventi visiškai kitaip, nei gyvenau iki tol. Išmokau tinkamai dėlioti prioritetus, ieškoti balanso tarp savęs ir kitų, darbo ir šeimos. Tad esu įsitikinusi, kad „paleidimas“ yra išmokstamas – kaip ir visi kiti dalykai gyvenime.
Prasidėjusi liga man buvo gera pamoka, privertusi paleisti mintis ir įvykius, kuriems nelemta būti mano kelyje. Sunkiausiai paleidau tai, kas buvo susiję su vaikyste, vaikystės traumomis ir ten kilusiais įsitikinimais.
Koks tavo santykis su savo kūnu ir grožiu? Ar turi kompleksų? Ar požiūris į juos per gyvenimą keitėsi?
Mano santykis su kūnu ir grožiu yra nestandartinis, tačiau man sunku nusakyti žodžiais, koks jis yra. Savo kūną priimu kaip savo namus, neturiu nė vieno komplekso dėl savo išvaizdos, požiūrio ar charakterio. Priimu save tokią, kokia esu. Kaip namai, kuriuose gyvename, nėra nudailinti iki smulkmenų, taip ir mano kūnas yra visoks.
Be to, grožis yra visiškai subjektyvus dalykas. Gyvenimas nėra gražiausio vyro ar moters rinkimai. Mes galime ir turime gyventi taip, kad leistume sau būti visokiems, o svarbiausia tokiems, kokie esame. Nenoriu spaustis į rėmus, kad visiems būčiau graži.
Šiuo metu apskritai gyvenu tokiu etapu, kur kiekvienas jaučia, kad tai, kas yra tavo širdyje, daug svarbiau nei tai, ką matai išorėje. Tiesa, vidinis grožis dažniausiai atsispindi ir išorėje, tad tai – kompleksiškas dalykas.
Galbūt anksčiau ir buvau labiau susikoncentravusi į išorinį grožį, estetikos pasaulį. Tačiau visada mokėjau už save pastovėti, ir manau, kad būtent tai mūsų visuomenėje yra daug stipresnis „ginklas“ nei tobulas veidas ir plaukai.
Pastarieji treji metai mane privertė prioritetą teikti sau, kartu būnant mama, žmona ar vieša moterimi. Išmokau klausyti savo intuicijos, norų, šiandien gyvenu ir vadovaujuosi savo vertybėmis ir tikėjimu, kad tik aš geriausiai žinau, kas man geriausia. Ir tai tikrai ne visada atitinka tai, ko iš manęs tikisi visuomenė.
Kaip apskritai stengiesi mylėti save? Ypač kai esi mama, žmona, įtakinga moteris ir kai laiko sau per dieną tikrai ne per daugiausia?
Mes visi per parą turime tiek pat laiko, tik kiekvienas prioritetą skirstome skirtingai. Aš stengiuosi užsiimti tuo, kas man teikia džiaugsmą, laimę. Bandau tame išlaikyti balansą. Jei jaučiu, kad reikia keturias valandas užsidarius namuose praleisti skaitant knygą, būtent tai ir darau. O jeigu vidury savaitės atsikėlusi ir išleidusi vaikus į mokyklą jaučiu, kad man reikia ilgo ryto sau, kad ir bežiūrint pro langą gerti kavą, būtent tai ir darau. Šiandien tikrai esu savo gyvenimo vadovė, ir tai yra didžiausia mano dovana sau.
Kas tau yra moteriškumas?
Tai galėjimas gyventi sau ir tik taip, kaip pati nori; drąsa keistis į tą pusę, kurioje slypi gyvenimo stiprybė. Be jokių visuomenės primestų normų. Taip pat moteriškumas man yra gebėjimas būti laimingai pačiai su savimi ir to davimas aplinkai; buvimas savo gyvenimo vadove ir tikro, nesuvaidinto balanso radimas.
