Vasaris visada ateina su tam tikru erotiniu spaudimu. Staiga atrodo, kad jei šv. Valentino dieną neturėsi sekso, tai tarsi praleisi kažką labai svarbaus, neišpildysi šio mėnesio scenarijaus ir visi likę metai, o gal ir visi septyneri bus blogi.
Jei reikėtų greitai įvardyti vieną moterį, kuri man daro didžiausią įtaką socialiniuose tinkluose, išsirinkčiau Celeste Barber – Australijos komikę, aktorę, scenaristę, kuri turi didžiulę dovaną – gebėjimą taikliai juokauti.
Juokas, anot jos, yra greičiausias kelias į tiesą. Ir taip – Celeste tiesiog genealiai parodijuoja tobulumą, šaipydamasi iš savo menamo nerangumo, gretindama filtrais išglostytą internetinį glamūrą su savo pačios originalia versija. „Instagram“ akistatoje su realybe ji ir yra realybė, kurianti turinį, kuris visada pakelia nuotaiką.
Gyvenime Celeste – žmona, mama ir pamotė, o kartu – karjeros moteris. Socialiniuose tinkluose – žvaigždė, mėgstanti pakartoti seksualias pozas, kuriomis kažkas nori pasipuikuoti, o į S dydį netelpanti C. Barber linkusi jose… įstrigti.
„Tobulumas – nuobodus. Be to, netikras, – sako Celeste, praplėsdama, – aš nesityčioju iš moterų. Aš tyčiojuosi iš neįmanomų standartų.“
Kitaip tariant, ji yra iš tų, kuri vyrui, svajojančiam apie seksualią katytę, pasakytų: „Mes turime katytę namuose“, apsitemptų tigriniu maudymosi kostiumėliu ir išlaužtų tokį žvilgsnį, kuris su geiduliu turi tiek pat bendro, kiek su tikrai meile sietum raudonas kelnaites, susuktas į rožę, kurias tau vasario 14-ąją kažkas paskubomis nupirko degalinėje.
Tai štai – tobulieji Įsimylėjėlių dienos scenarijai mane šiandien tiek pat demotyvuoja, kiek ir tie tobuli kūnai tuščiomis galvomis „išcackintose“ nuotraukose. Gal tokie metai išpuolė – šįkart visai nesinori nei planuoti, nei švęsti Valentino dienos. Ir – dabar visai atvirai – man nesinori sekso pagal kalendorių.
Sakysite, ar kas liepia? Neliepia, bet tai… lyg nešvęsti Kalėdų. Gerai, kalėdiniame pasaulyje galima stoti į Grinčo pusę. O kas yra Kupidono antipodas? Tas, kas traukia ne meilės strėles, o vandens žarną, kad visą tą ugnį užgesintų?
Istoriškai tai galėjo būti imperatorius Klaudijus II, kuris buvo gana ciniškas ir griežtai uždraudė jauniems vyrams tuoktis, nes nevedę jie yra geresni kariai. Bet, anot legendos, čia atėjo Valentinas ir nepaisydamas draudimo ėmė tuokti įsimylėjėlius. Kaip liūdnai jis baigė savo dienas – visi žinome: buvo nukankintas ir mirė. Vasario 14-ąją.
Tai ar etiška Valentino mirties dieną traukti lateksinius kostiumėlius ir šokti viliotinius su botagėliais? Ar viskas čia gerai?
Aš tikrai keliu abi rankas už meilę. Aš noriu švęsti meilę! Bet kuo čia dėtas seksas? Kodėl įprasta seka yra tokia, kad jei buvo gėlės, buvo vakarienė, jei buvo simpatiška dovanėlė – privalomas ir seksas? Priešingu atveju užsidega raudona lemputė (širdelės formos), kad „kažkas ne taip“ santykiams, „kažkas ne taip“ tau.
Bet štai apie ką puse lūpų šneka ne viena moteris: šiais išprotėjusiais laikais labiau nei sekso joms norisi artumo, jaukumo, JAUSMO. Ir tikrai ne naujų pozų iš indiškų knygelių.
Kartais norisi tiesiog kalbėtis, užkabinti dar ir dar vieną temą. Norisi prisiglaudimo be jokių užuominų – „štai dabar mano ranka – čia, tada lenda čia, na, ir tada…“ Tiesą sakant, ranka, apglėbusi per pečius, vis labiau reikalinga, nei ranka, atseganti liemenėlę.
Meilė nėra pareiga įrodinėti, kad vis dar norime. Kartais ji kaip tik – akstinas nieko niekam nebeįrodinėti. Nieko nevaidinti. Ypač savo seksualiosios versijos. Meilė – ne tai, ką darai kūnu. Veikiau kaip tik tai, kokia esi, kai nieko specialiai nedarai.
Norisi Valentino dieną net tyčia nueiti miegoti anksčiau. O ką? Anksti gultis yra naudinga kūnui, protui ir emocijoms. Tai yra geriausia, ką galite nemokamai dovanoti savo ištampytai nervų sistemai, o lygiagrečiai tai tampa kokybiška dovana jūsų antrajai pusei, nes „happy wife – happy life“.
Na, gal tai ir savanaudiška, bet kartais tikrai norisi dienos be plano, be spaudimo, be įsipareigojimų, be nėriniuotų apatinių. Ir visiškai nesvarbu, kokia tai diena: vasario 14 ar 29-oji.
Pavyzdžiui, mano draugė Laura mėgsta seksą trečiadieniais. Javaitienei patinka seksas, kuris trunka tiek pat, kiek dantų valymasis – sako, visiškai gana, nes ji nėra maratonų bėgikė ir pasitenkina labai greitai. Sako, kad jai pati gražiausia ta intymaus artumo akimirka, kuri telpa tarp dviejų gilesnių atodūsių ir bučkio su šypsena lūpose: „Myliu tave, labanakt.“
Aš, prisipažinsiu, retai mėgaujuosi seksu per aktyvias atostogas: jei per dieną tenka nueiti 20 tūkstančių žingsnių, tai galiausiai tikrai norisi tiesiog ištiesti kojas, o ne užkelti jas ant brangiausiojo kaklo. Bet tikrai nepraleisčiau progos dar valandėlę dviese pasėdėti lauko terasoje, laikyti Princo ranką ir tylomis žiūrėti, kaip saulė leidžiasi į bekraštę jūrą. Tokią minutę generuoju tylią, lėtą ir ramią meilę, kuri irgi gali būti labai graži.
Jeigu nenorite sekso per Valentino dieną – jums viskas gerai. Tiesiog išaugote iš jaunystės plotų, kai ši diena reiškė užtikrintas glamones, ir jums mažai rūpėjo, kur ir kaip tai vyks. Bet kas galėjo įeiti į kambarį, uždegti šviesą ir nutraukti šv. Valentino vakarėlį – nesvarbu, vis tiek norėjosi pasiniurkyti.
Ar pasenome ir pavargome mylėtis? Ne, tiesiog mums pernelyg ilgai į galvas kalė, kad mūsų vertę liudija geidžiamumas. Kad jei nenori sekso – tai kažkas sugedo. Ir kad tave poryt paliks. Ir bus pralaimėtas vasaris. O gal ir visas gyvenimas.
O jei niekas nesugedo? Jei tiesiog gera kartu, kai ramu ir kai nereikia spraustis į tuos katytės dryželius? Kai norisi lindėti savo išsitampiusiame megztinyje ir su mylimuoju linksmai ginčytis dėl to, ar užsisakyti į namus meksikietiško, ar japoniško maisto, o paskui išsirinkti romantinę komediją ar siaubo filmą.
Kai gyveni su partneriu jau ne vienus metus, įvyksta lūžis, kai nustoji jausti kaltę dėl vakarų be sekso. Jokiu būdu jo neatsisakyčiau visiems laikams, bet… Valentino dieną pasivažinėjimas po mišką šunų kinkiniu gali būti daug įdomesnė patirtis nei standartinė sueitis šuniuku miegamajame.
Gražių švenčių.
