Nepažįstu vaiko, kuriam nepatiktų nuotykiai. Net paaugliai, kurie puikiai jaučiasi išmaniajame metapasaulyje ir be didelio entuziazmo kyla nuo sofos, – palaikys idėją keliauti nameliu ant ratų.
Ką ir kalbėti apie tuos vaikus suaugusiųjų kūne, kurie atkunta, vien įsivaizduodami laisvę, kuri svaigins kemperiu braukiant per Europą. Stebuklingi saulėlydžiai, tušti paplūdimiai, laukinė romantika prie sulankstomo stalelio vidury niekur, saulėgrąžų laukai, „instagraminiai“ miesteliai… Ar jau susikrovėte daiktus? Mes tai padarėme.
Apie tokią kelionę svajojome seniai. Šiek tiek skaitėme apie kitų patirtus panašius nuotykius internete, dar labiau mėgavomės nuotraukomis. Atrodė, mūsų šeimos klajokliškai dvasiai tai ypač tiks, todėl pernai liepą, atėjus atostogų metui, ėmėme dairytis kemperio.
Gyvename Vokietijoje, Šiaurės Reino Vestfalijoje. Vokiečiai ypač mėgsta atostogauti kempinguose, daugelis turi nuosavus namelius ant ratų. Mūsų kieme taip pat stovi toks senukas, bet jis savo keliones jau garbingai užbaigė, palikdamas vyrui Dirkui pačius gražiausius vaikystės vasarų Pietų Europoje prisiminimus.
Šįkart dairėmės, kur išsinuomoti žvitresnį bėrį. Liepos 10–24 dienomis – pačiu aktyviausiu atostogų laiku – tai nebuvo paprasta, tačiau kas ieško, tas randa. Gražuolis 7 metrų ilgio „Chausson“ kemperis su „Ford“ varikliu ir automatine pavarų dėže, iki mūsų nuriedėjęs vos 1 876 km, sveriantis apie 3 tonas ir leidžiantis pasikrauti dar 600 kg turto, su paskutinės minutės nuolaida 2 savaitėms kainavo 2 386 eurus (plius 1 500 eurų užstatą).
Kaina gana krikščioniška, turint omeny paklausą, tačiau lėktuvo bilietai 5 asmenų šeimai jau galėjo kainuoti pigiau. Taip griuvo vienas mitų, kad kemperiu keliaudamas sutaupai. Na, vylėmės, kad sutaupysime viešbučių ir restoranų sąskaita: juk keliaujame su savo pagalvėmis ir puodais.
Vairavimo teisės – įprastos, nors nuomotojai pageidautų transporto priemonių (mažųjų sunkvežimių ar autobusų) iki 7 tonų vairavimo patirties. Kemperį gali gauti nuo 21-erių, nors pirmenybė tiems, kuriems per 27-erius.
Jausmas žengiant į naujutėlius namus ant ratų prilygo tam, kai atsidarai mėgstamiausių šokoladinių saldainių dėžutę. Valandą klausėmės instrukcijų, kaip veikia dušas, kaip išvalomas tualetas, kaip nusileidžia miego antresolė ir kt. Tuomet laukė pusantros dienos pakavimo. Kemperyje daug patogių kampelių, spintelių. Tačiau net jei atrodo, kad gali pasiimti visus namus, turi įsivertinti, kad sulankstomi lauko baldai, dviračiai, anytos vėžimėlis, maistas, patalai ir lagaminai gana greitai užpildo ir garažą, ir saloną.
Salone įsikuriame mudu su vyru, dvi dukros – 12-os Nikita Evangelina Ruth ir 10-metė Aurelie Paloma Rose, jaunutė Pomeranijos špicų veislės kalytė Roxy ir 91-erių anyta Ruth. Tai buvo paskutinė šio nuostabaus žmogaus gyvenimo kelionė – po pusmečio atsisveikinome, tebūnie purūs jos amžinojo poilsio patalai.
Tada anyta jau sunkiai valdė kojas, įlipti ar išlipti iš kemperio prireikdavo bent 10 minučių, bet, kaip pati sakė, koks gi skirtumas, kur sėdėti – ant sofos namuose ar ant minkštasuolio kemperyje – čia bent vaizdai už lango keičiasi. Ketinome nuo Oberhauseno per Šveicariją nukeliauti iki Romos ar bent Florencijos, stodami prie Madžorės ir Gardos ežerų, vėliau galbūt prie Venecijos, planavome prasukti Adrijos jūros pakrante ir grįžti per Austriją. Tai galėjo būti daugiau nei 4 000 km, tačiau užbėgdama už akių pasakysiu, kad žygį stipriai sutrumpinome.
Kemperiu važiuoti buvo gana komfortiška, tačiau neapleido supimo jausmas, buvo stipriau juntami kelio nelygumai, šokčiojimai, nei važiuojant lengvuoju automobiliu. Į tai reagavo ir ekipažo senjorė, jaučianti nugaros skausmus, ir mūsų vyresnėlė, kurią greitkeliuose neretai pykina, o tokioje transporto priemonėje ypač.
Vokietijos greitkeliuose galėjai važiuoti 130 km/h greičiu, išsukęs iš jo – 90 ar 100 km/h. Dar nepasiekus Šveicarijos, užklupo stipri liūtis, virtusi audra ir privertusi sustoti Schwarzwald regione. Jis – miškingas, labai gražus, ten daugybė „hiking“ trasų ir turizmo taškų, tačiau mes apsistojome įprastoje pakelės aikštelėje, ten ir pernakvojome, su baime klausydamiesi, kaip stogą daužo ledai.
Aikštelėje ir pusryčiavome, kemperyje išsivirdami kavos ir susitepdami sumuštinius. Viskas yra – elektra, šaldytuvas, sanitarinis mazgas. Bet pastaruoju buvome sutarę naudotis išskirtiniais atvejais – geriau sustoti degalinėse. Taip kas sykį sugaišdavome valandėlę, juolab kartu – šuo, kurio poreikių irgi negalima pamiršti.
Šuns vandens dubenėlis kemperio salone ne kartą išsipylė, popieriniai rankšluosčiai naudoti be paliovos, buvo populiarūs ir pleistrai: pati jau pirmą dieną persirėžiau ranką, gaudydama iš virtuvės spintelių skrendančius daiktus. Vėliau buvo įgyti stiuardesės įgūdžiai, visos durelės stropiai patikrinamos, ar neliko neuždarytos.
Važiuojant po saloną nevaikštoma, todėl kelionė per Šveicariją, surijusi didžiąją dalį antros dienos, nebuvo lengva: sėdėti jau visiems pabodo. Šios šalies greitkeliais gali važiuoti 120 km/h. Privalu turėti ne ID kortelę, o pasą – visu intensyvumu veikia pasienio kontrolė. Taip pat būtina įsigyti greitkelių vinjetę, kuri galioja 14 mėnesių ir kainuoja 44 eurus. Žinoma, vaizdai už lango – nuostabūs, akys ganosi kartu su žaliųjų slėnių karvytėmis, o vaizduotė turškiasi kartu su upėtakiais kalnų ežeruose.
Ten laukė ir pirmas rimtesnis išbandymas: prie Sen Gotardo tunelio, jungiančio šiaurinę ir pietinę Šveicariją, pasitiko milžiniška spūstis. Taupydami laiką, nusprendžiame keltis per Alpes kalnų keliu. Taip, serpantinais. Taip, su savuoju tanku. Iš pradžių – linksma, o paskui – nepermatoma debesija, kai neįžiūri net to, kas už dviejų metrų. Vaikams – nuotykis, mudvi su anyta norėtume arba paverkti, arba išlipti, bet nėra kur, tad liekame su savo ištiktukais, stipriai įsikibusios saugos diržus. Atrodo, net Roxy mums, bepročiams, turėjo pastabų dėl tokio kelionės posūkio (ar tiksliau – daug ir klaikiai pavojingų posūkių). Bet pasiekėme 2 106 m viršukalnę ir net kažkokiu būdu sugebėjome gyvi nusileisti.
Kai įvažiavome į Italiją ir pasiekėme nedidelį kempingą prie Mažorės ežero užutekio, jau temo. Beje, apie kempingus: nors atrodė, kad tokio tipo stovyklavietės turėtų būti draugiškos keturkojams, paaiškėjo, kad toli gražu ne kiekvienas italų kempingas įsileidžia su šunimis ir mūsų 2,5 kg svorio gauruotas kamuoliukas su dviem mielomis sagutėmis snukyje tapo priežastimi nuodugniai perkratyti visą periferiją ir apsistoti ten, kur įleidžia su Roxy, o ne ten, kur labiausiai norėtume mes.
Tačiau įsitaisėme prie pat vandens, ir aš jau jaučiau vakarienės gamtoje skonį, bet vos išskleidėme kemperio terasos stogelį, pasigirdo griaustinis, dangų ėmė pjaustyti žaibai, ir iš didelių tvankių debesų prapliupo krioklys. Greituoju vėl supakavome lauko kambarį, į kemperį grįžome permirkę iki gręžimo.
Rytas išaušo saulėtas ir daug žadantis. Deja, paaiškėjo, kad automatiškai nusileidžianti dvigulė miego lova (antresolė) nebepasikelia – perdegė saugiklis. Ilgos paieškos „Youtube“ atvedė prie fakto, kad ją pakelti galima ir mechaniškai, su rankena. Ją radome, tik neišsiaiškinome, kur tai įsisuka. Vyras keliavo į miestelį saugiklio. Rado, išsprendė.
Sulygome, kad visi turime alergiją važiavimui, todėl čia praleisime dar vieną naktį. Išsitraukėme irklentes, susipažinome su paplūdimio baro kolektyvu, išbandėme ir ežerą, ir kempingo dušus. Vakarą praleidome su picomis ir bingo kortelėmis vietos klube po atviru dangumi. Padavėjas ant manęs išvertė padėklą su aperolio kokteiliais, bet buvo smagu, nes susibičiuliavome su stalo kaimynais, dalydamiesi veiksmingiausiais tepalais nuo uodų. Kaip tik ten vyras sugebėjo pamesti piniginę, dėl kurios ryte išvertėme visą kemperį, bet galop radome restorane.
Kita stotelė – Gardos ežeras, 5 žvaigždučių San Francesco Village kempingas. Kempingo personalas – itin paslaugus, laisvai kalbantis angliškai, vokiškai, drąsiai juokaujantis, dainuojantis. Teritorijoje yra baseinai, parduotuvė, kavinės ir fantastinė žydraakio ežero gaiva, kurios jau labai reikėjo, nes termometrai Italijoje kaito ne juokais. Ketinome čia praleisti dvi naktis, bet likome keturioms, nes nutolus vos 100 metrų nuo ežero karštis jau lupdavo odą. Italijos šiaurė serviravo daugiau nei 35 laipsnius karščio. Vargšelė Roxy ieškojo pavėsio po nameliu, iš ten išlįsdavo gausiai aplipusi varnalėšų kibukais.
Suprantama, kad tokiu oru mažiausiai norisi sukiotis 2 kv. pėdų dydžio kemperio virtuvėje, kurioje jutiminė temperatūra jau siekia ir pusšimtį laipsnių. Laimei, turime elektrinę lauko kepsninę. Vietos parduotuvėje (viskas gerokai brangiau nei mieste) įsigyjame mėsos, suveriame ant iešmų. Deja, kepsninė neveikia. Grįžtu į virtuvėlę, kepu, verdu, sūdau bulves nuo kaktos krintančiais prakaito lašais…
Įprastas vaikų klausimas „ką veikti?“ kempinge girdimas rečiau. Prisirinkusios plokščių akmenėlių dukros tapo. Dar yra dviračiai, kavinės žaidimo automatai (pinigai linkę garuoti), vandens dviračiai, ežeras tobulai sekliu krantu, ledai, baseino animatoriai, zumba… Bėda, kad kartą nuleidęs inkarą taip paprastai nesėsi prie vairo ir neišvažiuosi į šalia ant vandens stūksantį gražuolį Sirmionės miestelį.
Vos 4 kilometrai, bet jau reikia kviesti taksi, kurio vairuotojas nepasikuklins už šią nuspjaunamą distanciją paprašyti 20 eurų (tiek pat atgal), BET – yra papildomų sąlygų: mes – penkiese, plius senjoros vežimėlis ir pati didžiausia problema – šuo. Visi nori paglostyti šuniuką, bet nenori jo vežti. Į Sirmionę pavyksta ištrūkti tik kitą vakarą. Bet viską atperka gintarinis saulėlydis, seni tvirtovės bokštai vandenyje, patys skaniausi pasaulyje Sirmionės ledai ir pasivaikščiojimai romantiškomis miestelio gatvėmis.
Savo lauko terasėlėje irgi vakarodavome iki išnaktų, degustuodami regione užaugintų vynuogių produkciją ir mėgaudamiesi atlėgusia kaitra. Iš tiesų tokia atostogų forma, jei moki gyventi be didelių poreikių, yra labai sveika, nes leidžia atitrūkti nuo greitojo bėgimo kasdienybės ratu.
Čia niekur neskubi. Pavalgęs atlieki kempingo ritualą – lydint vaikams, nešiesi lėkštes į bendrą plovyklą. Žmonių – šimtai, bet nereikia puoštis. Gali net nesirengti. Gyveni basas, sulipusiais plaukais, uodų sugeltais žandais, amžinai drėgnu maudymosi kostiumėliu. Turi laiko atsiversti knygą, gali valandų valandas snūduriuoti po medžiu.
Kas kita – bandyti užmigti kemperio viduje, 12–15 kvadratinių metrų bendrojo naudojimosi erdvėje, kurioje įvairius sapnus sapnuoja ir savus garsus skleidžia penkios dūšelės. Ta klaustrofobija ima slėgti. Nuo karščio tinsta kojos. Smalsumo, noro atrasti naujus krantus, niežulys reikalauja vėl užkurti variklį…
Mes susipakuojame ir keliaujame toliau – Veronos link. Bėda, kad į šio meilės miesto senamiestį su nameliu ant ratų neužsuksi. Lygiai kaip ir nepamatysi Milano katedros, nors ją pravažiuoji dviejų gatvių atstumu. Ir į Veneciją neįlįsi. Žinoma, gali apsistoti kempinge ir į ją persikelti keltais, bet juk vežimėlis, juk šuo… Trumpiname kelionę ir sukame Riminio link.
Adrijos jūra – lyg arbata. Riminio priemiesčio bulvarai – lyg mažoji Kinija: regis, į čia suvežtas visas nereikalingas plastikas, dar vadinamas paplūdimio žaislais ir suvenyrais. Daug rusakalbių. Nulis automobilių stovėjimo aikštelių variantų.
Apsistojame pakrantės viešbutyje, meldžiamės kondicionieriui. Bet čia kur buvusi, kur nebuvusi grįžta audra. Orų prognozės nežada nieko gero, tik perspėja, kad gali būti blogiau. Vėl ryšuliai, vėl spintelių spynelių klaksėjimai. Vykstame į Austriją. Italijos–Austrijos pasienyje, Breneryje, nakvojame vilkikų stotelėje, klausydamiesi karštai, necencūriškai diskutuojančių vyrų, vėliau pusryčiaudami aikštelės valgykloje. Šalia – ir koplyčia su daugybe kalnuose žuvusių žygeivių nuotraukų…
Susimokame 11 eurų už Austrijos greitkelį ir po 8 valandų pasiekiame savo vokiškuosius namus. Susižvalgę su pervargusiu vyru, pasakome: „Daugiau niekada.“ Nors niekada nesakyk…
Namelis ant ratų išties yra dėmesio vertas pasirinkimas, bet reikia būti pasiruošus ir nusivylimams. Juk kelionėje gali teikti valandų valandas gaišti spūstyse. Nebūtinai gausi nakvoti, kur širdis geidžia. Yra taisyklės, baudos. Galbūt teks keisti maršrutą dėl nenumatytų sąlygų. Gal net skalambys pavojaus varpas, pranešantis, kaip įsismarkavo gamtos jėgos.
Sugrįžę pamatėme žinių reportažą, kaip buvo nusiaubti ką tik aplankytų paežerių kempingai: ledai suakėjo namelių stogus, iškūlė langus. Džiaugėmės išsaugoję sveiką kailį ir nepatyrę didesnių problemų, nei kriauklės perpjautas vyresnėlės kulnas ar mano daug sykių į antresoles susitrenkta galva. Bet kitąsyk kemperiu važiuosime nebent iki festivalio ar Nyderlandų pajūrio, iki kurio – 300, o ne 3 000 kilometrų.
