Tikriausiai gautumėte riebų antausį, jei šiuolaikinei stambaus kalibro instagramo fašionistai pasiūlytumėte pasipuošti ką tik pasiūtais madingiausiais tikro audinės kailio kailiniais. Vintažiniai – kita kalba, tačiau gyvūnų skriaudėjų etiketės vis dažniau kratosi jau ne tik atsakingos garsenybės, koncernai, mados namai ar žurnalai, tačiau net ir ištisos valstybės.
Sąmoningumo užuomazgos
Iki XX a. pabaigos daugelyje tautų ir kultūrų buvo įsikerojęs kailinių – tarsi prabangos, turtų ir galios – sinonimas, tačiau ši sąsaja pamažu ėmė nykti modernėjant visuomenės mąstymui, keičiantis moralinėms nuostatoms, didėjant empatijai mus supančiai aplinkai.
Bruzdesys dėl neetiško elgesio su kailiniais žvėreliais prasidėjo dar giliame 9-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. PETA („People for the Ethical Treatment of Animals“) ėmė vis aršiau kritikuoti žinomus žmones dėl jų pomėgio puoštis odiniais ar kailiniais drabužiais. Ši organizacija pradėjo ne vieną socialinę kampaniją (įskaitant įvairaus plauko išpuolius prieš kailius dėvinčias garsenybes ar mados namus per madų savaites), skirtingais kanalais bei būdais dėl kailių ir odos gaminių dėvėjimo kritikavo tokias garsenybes kaip Kim Kardashian, Kanye West, Lady Gaga, Beyonce, Paris Hilton, Rihanna, Jennifer Lopez bei daugelį kitų.
Vis tik viena tokių ryškiausių iš „Žiaurumui-ne!“ bei „Nusirenk dėl gyvūnų“ socialinių mados akcijų įvyko 1994 m., kai penki didžiausi pasaulio supermodeliai nuogutėliai pozavo su plakatu „Geriau eisiu nuoga, nei dėvėsiu kailinius“. Tai buvo labai stipru, nes nebuvo nieko „aukščiau“ už Naomi Campbell, Cindy Crawford, Christy Turlington, Claudia Schiffer ir Elle Macpherson tandemą. Šių merginų įtaka mados pasaulyje buvo tokia didelė, kad paskui jas sekė tūkstančiai gerbėjų ir mados fanų, pasirinkę nebedėvėti kailio.
Aišku, vėliau buvo rengtos ir kitos „nuogos“ fotosesijos su Dennisu Rodmanu, Pamela Anderson, Kim Besinger, Eva Mendes ir Pink, tačiau superpenketuko socialinė kampanija buvo tikra bomba, oficialiai pavertusi kailio dėvėjimą nerašytu socialiniu nusikaltimu.
„Dėvėkite daugiau kailio“
Tačiau bėgant metams, Naomi, Cindy, Elle ir Claudia vis tik sugrįžo prie kailių reklamų – pinigai ir didieji mados namai sugebėjo jų moralinius įsitikinimus pakoreguoti stambiomis sumomis banko sąskaitose. Vienintelė Christy Turlington liko ištikima savo žodžiams ir iki šiol yra nuoširdi gyvūnų teisių gynėja bei moterų sveikatos teisių aktyvistė.
Mada, žinoma, toks nepastovus procesas, tačiau garsusis šūkis „Kailiniams pagaminti reikia 40 kvailų gyvūnų… ir tik vieno, kad jį vilkėtų“ – daugelio dizainerių ir modelių neatgrasė nuo neetiškų pasirinkimų.
Vis tik aukštos savimonės buvo galima rasti jau ir ankstyvaisiais 1994-aisiais, kai pavyzdžiui, „Calvin Klein“ mados namai nusprendė nebenaudoti natūralaus kailio produktų savo kūriniuose, o štai Stellos McCartney dizaino namai nuo pat įkūrimo akimirkos buvo prieš žiaurų elgesį su kailiniais žvėreliais.
Tačiau tūkstantmečių sandūra buvo tikras kailinių epogėjus visame pasaulyje – „The Independent on Sunday“ atliktas tyrimas atskleidė, kad 2005-aisiais vien į Didžiąją Britaniją atkeliavo daugiau nei tūkstantis tonų kailių už 41 mln. JAV dolerių.
Didžiosios Britanijos kailių prekybos asociacija teigė, kad mažmeninė prekyba kailiais per dvejus metus išaugo net trečdaliu, o Tarptautinės kailių prekybos federacijos duomenimis, 2005 m. kailių pardavimas pasaulyje buvo pasiekęs rekordinį lygį – 6,6 mlrd. JAV dolerių.
Prie „kailinės rinkos“ skatinimo bei teigiamo įvaizdžio labai stipriai prisidėjo ir tokios asmenybės kaip Anna Wintour, kurios kailiniai „outfitai“ tapę kone vizitine kortele. 2005-aisiais prieš „Chanel“ mados namų pristatymą ji buvo užpulta vieno iš PETA aktyvistų ir gavo tofu tortuką į marmūzę. Apsišluosčiusi torto likučius ir savo dėvėtą „Fendi“ kailinį švarkelį, žiniasklaidai Anna tepasakė: „Tikiuosi, kad tai buvo ekologiškas tortas. Tai naudinga odai“. O paklausta, kokių veiksmų ji imsis dėl šio incidento, lakoniškai atsakė: „Dėvėsiu daugiau kailių“.
Apsišluosčiusi torto likučius ir savo dėvėtą „Fendi“ kailinį švarkelį, žiniasklaidai Anna tepasakė: „Tikiuosi, kad tai buvo ekologiškas tortas. Tai naudinga odai“.
Žala ne tik moralinė
Mados industrijos žiaurumo atspindžiai net subtiliai ekranizuoti W. Disney filmuke „101 dalmatinas“. Pasaka apie Cruellą de Vil, kankinamą obsesijos mažų dailių šuniukų kailiui – godžios ir žiaurios mados industrijos alegorija.
Žiaurumas, suprantama, turi piniginę išraišką – Tarptautinės kailių federacijos užsakymu atlikta nepriklausoma analizė atskleidė, kad tarptautinė kailių prekyba siekia daugiau nei 40 mlrd. JAV dolerių. Tai oficialūs skaičiai, antra tiek ar net daugiau cirkuliuoja „juodojoje“ kailių ir egzotinių odų rinkoje. Labai didelę prekių dalį sudaro ne tik patys kailiniai, tačiau ir iš kailių gaminami aksesuarai, avalynė bei kailio dalys, naudojamos kaip kamšalas.
Kailių auginimas stambiu mastu yra ne tik amoralus dėl brutalaus elgesio su beteisiais ir silpnais gyvūnėliais, bet ir žalingas žmonių sveikatai bei ištisoms ekosistemoms. Gyvūnai naudojami kaip vergai, kaip prekės, kankinami, žudomi elektra ir dujomis, taip pat veikiami pavojingų toksinų. Beje, kaip ir pats kailis jo viso ilgo apdorojimo proceso metu. Arktinės baltosios lapės prabangusis kailis – ypač geidžiamas JAV reperių tarpe. Tačiau šis gyvūnas gyvena tik laisvėje, o medžiojamas spąstais. Papuolusios į juos, laputės nusigraužia savo kojas, kad tik galėtų ištrūkti…
Vis tik tokiose megavalstybėse kaip Kinija, Rusija ar Indija kailių gamybos rinkos mastai išlieka stulbinamai aukšti – šalyse, kur nepaisoma žmonių teisių, keturkojų gerovės tikėtis naivu. Europos Sąjunga yra uždraudusi šunų ir kačių kailių importą iš Kinijos, tačiau audinių, lapių, triušių, šinšilų, bebrų, ruonių ar karakulio, kuris gaunamas iš naujagimių ėriukų kailio, kai šie nužudomi praėjus kelioms dienoms po gimimo arba net paimami iš įsčių, teisinis reguliavimas dar nepakankamas.
Sklandančią „etiško kailio“ idėją – kai panaudojamas tik tų gyvūnų, kurie vartojami maistui, kailis – sumindė Adamas Robertsas, gyvūnų teisių gynėjas ir nepelno organizacijos „Born Free USA“ viceprezidentas, tvirtindamas, kad daugelis pirkėjų tiesiog nori pateisinti save. „Jie nori jaustis gerai dėl to, kad perka būtent šį produktą užuot žiūrėję į mados pramonę holistiškai. Pasaulyje negali būti suvalgyta tiek triušienos, kad būtų patenkinta visa mados pramonė“, – sakė jis sugriaudamas „labiau etiško“ kailio idėją.
Kol kas vienintelis „socialiai etiškas“ būdas, sklandantis tarp socialinių tinklų fašionistų, dėvėti natūralius kailinius, jei tik šie akivaizdžiai vintažiniai. Aišku, PETA su tuo nesutiktų.
Dirbtinio kailio kovos
Tobulėjant nanotechnologijoms, kailis jau senokai turi savo atitikmenį. Tiesa, gebėjimu sulaikyti šilumą jis dar negali konkuruoti su natūraliu, tačiau vizualiai ar prisilietus vis sunkiau atskirti tikrą kailį nuo dirbtinio. O ir geros kokybės kailio analogai kainomis nebenusileidžia natūraliam. Didžiosios Britanijos ir JAV mokslininkai net bando laboratorijoje „išauginti“ kailio pluoštą, kurio biologinės savybės nesiskirs nuo natūralaus.
Vis tik nuolatiniai debatai trunka dėl ekologinių sumetimų – kiek išteklių prireikia ir kiek CO2 išmetama į atmosferą norint pagaminti poliuretano ar akrilo kailinukus, kurie, net gerai prižiūrimi, tarnauja vos kelerius metus, kai natūralūs kailiniai gali būti net paveldimi iš kartos į kartą.
Čia savo trigrašį vėl įkiša garsioji A. Wintour, vienam interviu CNN drėbdama, jog „netikras kailis akivaizdžiai labiau teršia nei tikras kailis“.
Dar labiau šokiruoja žinia, kad dažnai gaminiai, kurie esą yra pagaminti iš dirbtinio kailio ar tokiu puošti, iš tiesų yra pasiūti iš natūralaus kailio ar puošti natūraliu kailiu, nes taip… paprasčiau! Paradoksalu, tačiau gamintojams dažnai yra pigiau naudoti natūralų kailį nei gaminti dirbtinį. 2013 m. laikraštis „The New York Times“ sukėlė skandalą paskelbęs, kad „Neiman Marcus“ tinklo parduotuvėse JAV buvo parduodama prekių su dirbtiniu kailiu, nors iš tiesų tai buvo natūralus kailis. Tai, deja, nebuvo vienkartinis atvejis, panašių skandalų buvo ir 2017-aisiais, ir 2020-aisiais.
Prancūzijos kailių pramonininkai parašė atvirą kreipimąsi teigdami, kad „absurdas“ yra pateikti „plastikinius“ drabužius kaip ekologiškus, kai juose yra tiek akrilo ar modifikuoto akrilo pluoštų. Grupė skundėsi protestuotojų sukurtu „baimės klimatu“, paskatinusiu dizainerius savo pasirodymuose atsisakyti kailių ir atgrasančiu mados sekėjus juos dėvėti bei paverčiančiu kailį tabu.
Nors dirbtiniai kailiniai dažnai gaminami iš poliesterio, kurio biologinis skaidymas trunka šimtus metų, dirbtiniam kailio pluoštui gaminti galima rinktis augalines medžiagas. Imituojant kailio išvaizdą, dažnai naudojami ir natūralūs pluoštai, tokie kaip vilna ar plunksnos.
Vis tik net jau pas angelus iškeliavusi Anglijos karalienė Elžbieta II 2019-aisiais liovėsi dėvėti natūralaus kailio kailinius. Užkietėjusi „kailininkė“ kailio atsisakė norėdama palaikyti kovą su gyvūnų žiaurumu bei suvokdama savo, kaip mados ikonos, vaidmenį visuomenėje.
Dar labiau šokiruoja žinia, kad dažnai gaminiai, kurie esą yra pagaminti iš dirbtinio kailio ar tokiu puošti, iš tiesų yra pasiūti iš natūralaus kailio ar puošti natūraliu kailiu, nes taip… paprasčiau!
Kieno rankos kruvinos?
Žurnalas „Elle“ 2021-aisiais savo leidinių puslapiuose uždraudė bet kokią natūralaus kailio reklamą, taip prisijungdamas prie kovos už gyvūnų teises bei palaikydamas besikeičiančias visuomenės vertybes.
„Ne“ natūraliam kailiui jau tarė tokie pasauliniai gigantai kaip „Prada“ grupė, „Macy’s“, „Coach“, „Burberry“, „Farfech“ ir „YOOX“ platforma, „Chanel“, „Balenciaga“, „Donna Karan“, „Victoria Beckham“, „Diane von Furstenberg“, „Kering“ koncernas, „Versace“, „Gucci“, „Maison Margiela“, „Michael Kors“, „Furla“ grupė, „Armani“ grupė, „Phillip Lim“, „Tommy Hilfiger“, „Ralph Laurien“, „Vivienne Westwood“, „Alexander McQueen“, DKNY, „Jean Paul Gaultier“.
Natūralus kailis uždraustas Londono mados savaitėje, taip pat Amsterdamo, Oslo, Melburno ir Helsinkio mados savaitėse. Izraelis 2021-ųjų birželį tapo pirmąja šalimi pasaulyje, uždraudusia parduoti kailius mados pramonei.
Vis tik kai kurių mados namų vertybių skalėje žiaurus elgesys su gyvūnais išlieka „neliečiama“ tema. Tai „Dior“, „Louis Vuitton“, „Fendi“, „Max Mara“, „Carolina Hererra“, „Roberto Cavalli“, „Hermès“, „Loewe“, „Oscar De La Renta“, „Celine“, „Jimmy Choo“.
Tačiau po beveik 30 metų įnirtingo darbo PETA nutraukia savo garsiąją kampaniją „Nusirenk dėl gyvūnų“. Didėjant mados namų ratui, kurie nutraukia natūralaus kailio produktų gamybą, dizaineriams ir mažmenininkams atsiribojant nuo žiauraus elgesio su kailiniais žvėreliais, garsieji aktyvistai mano, kad ši ilgalaikė informavimo kampanija pasiekė savo tikslą: „Trys dešimtmečiai kryptingos veiklos yra labai daug.
Pabrėžiame, kad pagaliau kailiai traukiasi iš mados, o dabar laikas panaudoti tą pačią energiją, kad nukreiptume visų dėmesį į natūralios odos, vilnos ir egzotiškos odos panaudojimą mados pramonėje“.
Panašu, kad „miltų bombų“, paleistų į galvą, ir sūrio tortukų į veidą garsenybėms artimiausiu metu taip pat nepritrūks.
