„Disney+“ kanalui apie ją sukūrus ryškų dokumentinį filmą, kultinė mados kūrėja atsako į netikėtą mūsų klausimyną „Gyvenimui Madai“ ir pasakoja vaikystės prisiminimus, garsiąją sujuosiamą („wrap“) suknelę ir dar negirdėtas istorijas.
Kaip rengėtės būdama vaikas?
Vaikystėje kur kas daugiau rūpesčio kėlė ne mano stilius, o plaukai. Mane erzino, kad jie labai banguoti, išbandžiau visas priemones, kad tik jie būtų lygūs kaip mano bendraklasių: tiesinimas, lygintuvas… Deja, nesėkmingai – juk Belgijoje nuolat lyja! Tik vėliau supratau, kad tai, kas mano akyse buvo trūkumas, iš tiesų yra privalumas. Nuo tada leidžiu jiems natūraliai kristi.
Pirmasis prisiminimas apie madą?
Būdama vaikas, dažnai lankydavau tetą, kuri Paryžiuje turėjo nedidelį mados butiką. Jame pardavinėjo „Rodier“, „Tricosa“ ir „Timwear“ nertinius – šiandien šie prekės ženklai jau niekam nežinomi. Tos parduotuvės vitrinomis rūpinosi Karlas Lagerfeldas, o aš jam padėdavau lankstyti kašmyro megztinius. Beje, atvažiavusi į Paryžių pirkdavau ELLE žurnalą. Man jis įkūnijo prancūzės eleganciją. Bet labiausiai imponavo, kad jam vadovauja stiprios moterys. Skaitytojoms Françoise Giroud kartodavo, kad visiška nepriklausomybė pirmiausiai reiškia finansinę nepriklausomybę. Tai man padarė didelę įtaką.
Kokį stiliaus pojūtį paveldėjote iš tėvų?
Namuose apie madą daug nekalbėdavome, nors abu tėvai buvo labai stilingi. Mano mama buvo tarp išgyvenusiųjų nacių koncentracijos stovyklą. Išlaisvinimo dieną 1944 m. birželį ji tesvėrė 29 kilogramus – tiek, kiek sveria kaulai. Tik po jos mirties 2000-aisiais aiškiai supratau, ką ji man perdavė – savo stiprybę.
Jūsų stilius paauglystėje?
Mano laikais paauglių mada neegzistavo. Bet aš visada norėjau būti laikoma moterimi. Norėjau būti panaši į savo idealus – Anouk Aimée ar Jeanne Moreau. Švenčiant mano dvidešimtmetį, mama paklausė: „Ar esi laiminga, kad tau dvidešimt?“ Atsakiau: „Jau trejus metus visiems sakau, kad man dvidešimt.“ Nekantravau suaugti.
Pirmas daiktas, kurį sau pasidovanojote?
Kai mokiausi Anglijos pensionate, kas tris mėnesius važiuodavome į Londone veikiančią „Biba“ parduotuvę. Tai buvo daugiau nei butikas, tai buvo susitikimų vieta, kur buvo galima išvysti pirmuosius „Renoma“ mini sijonus ar nelygaus veliūro kelnes, o juk tai mano jaunystės uniforma.
Drabužis, kurį saugote?
Visi mano archyvai saugomi kaime Konektikute, rūsyje laikau mažiausiai 10 tūkst. daiktų: drabužių, aksesuarų, jaunystės laikų nuotraukų, Andy Warholo, Yves’o Saint Laurent’o, Karlo Lagerfeldo piešinių, meilužių meilės laiškų. Tai mano palikimas.
Diena, kai atradote savo stilių?
Visada jį tokį turėjau: išpuoselėtą, moterišką, šiek tiek paslaptingą, bet svarbiausia – praktišką. Kadangi draugavau su daugybe mados kūrėjų, neretai jie man padovanodavo savo kūrybos gaminių, bet aš jų nieku gyvu nedėvėdavau, jei jie būdavo nepatogūs. Kartą Yves’as Saint Laurent’as man paskolino savo žymųjį „pagode“ švarkelį. Tikras siaubas! Turiu pajėgti judėti su drabužiu. Man grožis pirmiausia skleidžiasi per kūno kalbą. Tai labai svarbu.
Labiausiai jus įkvėpę kūrėjai ar kūrėjos?
Moderniausias iš mūsų buvo Kenzo Takada. Jis įkvėpė savo etniniais raštais, įtaką darė net pačiam Yves’ui Saint Laurent’ui. Paminėčiau ir Stepheną Burrowsą – su audiniu jis dirbo kaip niekas kitas. Tai buvo genijus, savotiška Sonia Rykiel, tik dar seksualiau. Beje, jis dar gyvas.
Įvykis, pastūmėjęs jus tapti mados kūrėja?
Mada man tiesiog nukrito. Kai susižadėjau, atlikinėjau praktiką pas italų tekstilės gamintoją Angelo Ferretti. Būdama entuziastinga dvidešimtmetė, nutariau į Niujorką, kur kraustėmės su sužadėtiniu, pasiimti ir pamėginti parduoti kelių iš atraižų pasisiūtų suknelių pavyzdžius. Nenutuokiau, kas iš to išeis, bet taip smarkiai norėjau būti nepriklausoma moterimi, kad niekas negalėjo manęs sustabdyti. Jas parodžiau legendinei amerikietiškojo „Vogue“ direktorei Dianai Vreeland ir gavau jos patarimą rezervuoti erdvę „Gotham“ viešbutyje, kai vyks prêt-à-porter mados savaitė, nes būtent ten kolekcijų apžiūrėti susirenka pirkėjai. Po ketverių metų jau buvau ant „Newsweek“ viršelio. Bet tik 2014 metais, kai Los Andželo „Lacma“ muziejus surengė parodą sujuosiamos („wrap“) suknelės 40-mečiui, supratau, kokį kelią nuėjau.
Gaminys, kurio pardavėte daugiausia?
Sujuosiama suknelė. Jos parduota milijonai. Iš pradžių sukūriau tokio tipo kostiumėlį ir tik vėliau, per televizorių žvelgdama į Julie Nixon, mūvinčią sijoną ir vilkinčią palaidinę, sugalvojau juos abu sujungti į vieną. Modelis buvo be galo paprastas, jį įkvėpė kimono. Džinsinis audinys, iš kurio jos buvo siuvamos, nesiglamžė, buvo lengvai plaunamas. Jas kurdama nemąsčiau apie mados manifestą, tiesiog norėjau moterims sukurti patogią, gerai gulančią suknelę. Paradoksas, bet pati jos nelabai ir nešiojau. Visada maniau, kad mano figūra jai nepakankamai laiba.
Gaminys, kuriuo labiausiai didžiuojatės?
Didžiuojuosi tuo, kad daugybei moterų padėjau geriau pasijusti. Jaučiuosi įgyvendinusi misiją – suteikiau joms pasitikėjimo savimi.
Jūsų pastarasis pirkinys?
Dabar, kai jau esu pagyvenusi ponia, nieko per daug nebeperku. Išskyrus „Eres“ maudymosi kostiumėlius ir Christiano Louboutino batelius. Gal todėl, kad visada rengiuosi labai panašiai: tunika ir šilkinėmis dažnai margomis kelnėmis.
Neįtikėčiausias pirkinys?
Juk 8-ajame dešimtmetyje viskas buvo leidžiama! Eidama iš namų labai išsipuošdavau, apsiaudavau ilgaaulius siuvinėtus batus – juk tokia buvo mada. Bet vos tik ji praėjo, daugiau niekada jų neapsiaviau.
Prabangiausias pirkinys?
Man pasisekė gauti labai daug dovanų… Viena tokių – žalia „Pucci“ palaidinė. Mano jaunystėje tai buvo absoliučios prabangos ženklas.
Įvaizdis gundymui?
Sugundyti nepavyks, jei jausiesi nejaukiai. Vadinasi, pirmiausia – patogumas.
O įtikinti?
Švarkas ir marškinių tipo suknelė. Juk gali būti naudinga parodyti kojas… arba sulaukti nemažai seksistinių komentarų. Bet į juos niekada nekreipdavau dėmesio – antraip niekam suteiktume per daug svarbos.
Jūsų stilius paplūdimyje?
Svarbiausias aksesuaras – maudymosi kostiumėlis. Dėviu jį ir paplūdimyje, ir mieste. Mano anūkai mano, kad tai labai juokinga, nes vieninteliai mano apatiniai yra ištisas juodos spalvos „Eres“ maudymosi kostiumėlis, ant kurio galiu bet ką vilktis.
O namuose?
Labai mėgstu būti basa.
O šokiams?
Naktis leisdavau „Studio 54“ klube. Tvyrojo laisvė, dar nebuvo AIDS, o kontraceptinės tabletės buvo neseniai išrastos. Laimė, jau turėjau du mažus vaikus, jie apsaugojo, kad per šventes nepamesčiau galvos. Vakarieniaudavau su jais ir savo mama, tada įsiaudavau į kaubojaus batus ir keliaudavau į Niujorką pas draugus. Bet ir grįždavau anksti – 8 val. ryte būdavau pirmasis darbe pasirodantis žmogus.
Kokia jūsų pižama?
Balta indiška kurta.
Ar drabužiai nužudo meilę?
Sunku pasakyti, negaliu atsakyti į šį klausimą. Žinau viena – mane labai traukia megztinius aukštu kaklu dėvintys vyrai.
Ar galima pakeisti sutuoktinio stilių?
Aš nekeičiu, tik pažadinau milijonų moterų stilių.
Aksesuaras, kurį visi dievina, o jūs nekenčiate?
Mažos rankinės. Jos niekam nereikalingos, į jas niekas netelpa. Man patinka praktiški dalykai. Tikrai mieliau renkuosi talpų krepšį.
Stilius, kurį dievinate, bet kurio neišbandėte?
Juk gailimės tik to, ko nepabandėme. O aš išbandžiau tiek daug…
Didžiausia mados klaida?
Kai moterys susidaiktina. Po ištisų dešimtmečių kovos už moterų teises, kodėl socialiniuose tinkluose jos tiek daug eksponuoja savo kūną? Kam tiek estetinės chirurgijos, tiek botokso? Tai man visiškai svetima.
Stilingiausias pasaulio žmogus?
Marlene Dietrich. Niekada jos nesutikau, bet ji garsėjo gyvenanti vyro gyvenimą moters kūne. Man tai – siektinas tikslas.
Asmenybė, kurią norėtumėte papuošti?
Svajojau papuošti Michelle Obama ir tai padariau. Vienoje atvirukų, kur jos portretą užfiksavo Annie Leibovitz, ji dėvi sujuosiamą vintažinių raštų suknelę.
2050-ųjų įvaizdis?
Veiklą baigiau per kovido pandemiją, tačiau mano sukneles ir toliau perka jaunimas – vintažiniai modeliai medžiojami internete. Tad taip, norėčiau, kad mano sujuosiama suknelė prisikeltų naujam gyvenimui.
Pastarosios kelionės apranga?
Myliu gyvenimą, bet daug galvoju ir apie mirtį. Jau žinau, kur būsiu palaidota – Konektikute, savo Cloudwalk rančos teritorijoje, su balta indiška kurta iš ekologiškos medvilnės. Kad kūnas susilietų su gamta.
