Rugsėjis mados pasaulyje – tarsi naujieji metai, naujo ciklo pradžia, kviečianti atsisveikinti su tuo, kas visapusiškai nebetinka, ir degančiomis akimis pasakyti „labas“ naujiems atradimams.
Viskas būtų gerai, jei noras pirkti rastųsi tik su nauju sezonu ar realiu poreikiu, bet, pripažinkime, dažniausiai taip nėra. Skaudžios skyrybos? Slegia rutina? „Instagram“ platformą užkariavo nauji bateliai? Reikia apsipirkti. Atėjo metas išsiaiškinti, kokios priežastys slypi už šio instinkto. Tik taip galėsime atsikratyti kaltės jausmo dėl neplanuotų pirkinių ir paversti apsipirkimo procesą racionaliu bei sąmoningu.
Emociniai poreikiai
Mūsų smegenims labai patinka tai, kas nauja. Vien nuo minties apie apsipirkimą, dar net neįėjus į fizinę ar elektroninę parduotuvę, smegenyse išsiskiria dopaminas, kuris skatina laukimo jaudulį ir sukelia lūkesčio jausmą. Todėl naujų daiktų pirkimas tampa itin patrauklus, kai pasireiškia vidinė tuštuma, prasmės trūkumas arba užklumpa emocinis diskomfortas: liūdesys, susierzinimas ar vienatvė. Tuomet šis procesas atrodo kaip „terapija“, kuri kaipmat viską „pataiso“.
Fizinėse paieškose mus aplanko jutiminis pasitenkinimas – skirtingų spalvų matymas ir įvairių tekstūrų lytėjimas. O elektroninėje erdvėje pakeri lengvumas – atsidariusios naršyklę, akimirksniu nusikeliame ten, kur viskas vizualiai gražu ir norai pildosi vieno mygtuko paspaudimu. Taip po truputį mažėja stresas ir nerimas. Susikoncentravusios į savo tikslą atrasti tai, kas tobulai mums tiktų, kas pagaliau pradžiugintų, pamirštame savo rūpesčius ir atrandame naują prasmę. Užpildžiusios išorę, rodos, pajuntame pilnatvę ir viduje. Deja, tik trumpam.
Įsivaizduojant arba matant save su dainuoti verčiančia suknele, kyla nuotaika, motyvacija ir pasitikėjimas savimi. Prie to vėliau prisideda ir adrenalinas bei momentinis pasitenkinimas, kuris užplūsta tapus savo radinio savininke. Dėl šių priežasčių apsipirkimas gali pasirodyti ir kaip puikus žemos savivertės gelbėtojas, nors kiekviena gerai žinome, kad tvari meilė sau yra tik ta, kuri gimsta iš vidaus.
Tokie nedideli pirkimo sprendimai suteikia kontrolės iliuziją, kai gyvenime ir pasaulyje vyrauja chaosas bei nežinomybė. Bėda ta, kad posakis „kai negali nieko pakeisti, pakeisk savo aprangą“ ilgalaikėje perspektyvoje tiesiog neveikia.
Tapatybės paieškos
Pirkdamos naujas aprangos detales kuriame asmeninį stilių – per jį išreiškiame tai, kas esame, kuo tikime, atskleidžiame savo pažiūras, socialinę padėtį ir statusą. Tačiau, kai savęs nepažįstame arba nepriimame, daiktai tampa ne saviraiškos priemone, o tiesiogine sąsaja su tapatybe. Tuomet nuolatinis jų pirkimas virsta vieninteliu būdu jaustis vertingai.
Savo tapatybę konstruodamos tik per aprangos detales, perkame tai, kas, mūsų manymu, įkūnys idealios savęs portretą. Atsiranda tikėjimas, kad nauja suknelė mus transformuos į tą idealizuotą, iš reklaminių pažadų gimusią „naująją aš“, ar kad dizainerio rankinė padės prilygti įsivaizduojamai sėkmingai, statusą turinčiai savo versijai (nieko kito dėl to daugiau nedarant).
„Esu tai, ką turiu“ požiūris mūsų savivertę paverčia labai trapia, nes tokiu atveju ji visiškai priklauso nuo išorinių faktorių. Neturėdamos naujų drabužių, jaučiamės nepakankamos ir tikime, kad tas visavertiškumo jausmas ateis kartu su dar vienais naujais aukštakulniais, kuriuos nusižiūrėjome. Toks bandymas „apsirengti tapatybę“ vieną pirkinį norų sąraše keičia kitu, o tikros laimės taip niekad ir nesuteikia.
Socialiniai ir kultūriniai impulsai
Kadangi esame socialinės būtybės, kurioms svarbus ryšys su kitais žmonėmis, poreikį pirkti stipriai lemia ir noras pritapti, priklausyti tam tikrai bendruomenei bei būti pripažintai. Industrijos lyderiai diktuoja sparčiai besikeičiančias mados tendencijas, socialiniai tinklai skatina jų nepramiegoti ir nuolat atsinaujinti, o visuomenėje nusistovėjusios normos vis dar tikina, kad sėkmė ir prestižas susiję su daiktais, prekės ženklais bei išvaizda.
Baimė kažką praleisti (angl. FOMO) ir savęs lyginimas su kitais kelia spaudimą dalyvauti vartojimo ritme nė nesusimąsčius, ar tai reikalinga ir asmeniškai prasminga. Pirkdamos drabužį ar aksesuarą, laikomą naujausiu mados klyksmu, tarsi perkame stiliaus pareiškimą – bilietą į bendraminčių ratą. Nenuostabu, kad jei aprangos detalė iš pradžių mūsų nesužavi, bet pradeda patikti tūkstančiams žmonių, didelė tikimybė, jog į parduotuvę jos ieškoti galiausiai bėgsime ir mes. Kad ir kaip, savo asmeninio identiteto skatinamos, norėtume išsiskirti iš minios, mūsų socialinis identitetas vis prašosi tos minios patvirtinimo.
Gyvenime egzistuoja viena nenuginčijama tiesa – išore dvasinio, emocinio ar socialinio alkio nepamaitinsi. Taigi, jaučiant vidinę tuštumą, savęs suvokimo trūkumą ar socialinio patvirtinimo poreikį pirmiausia reikėtų ieškoti būdų, kaip tai išspręsti, ne užmaskuoti – galbūt pasikalbėti su artimu žmogumi, pabandyti išbūti su savo skausmu ar apsilankyti tikroje terapijoje. O apsipirkti eiti tik tada, kai jaučiamės emociškai stabiliai ir gebame priimti racionalius sprendimus.
Psichologė April Lane Benson, knygų apie kompulsinį pirkimą autorė, „Beliefnet“ interviu siūlo prieš kiekvieną pirkinį padaryti sąmoningą pauzę, atpažinti emocinį impulsą ir paklausti savęs – kodėl iš tikrųjų einu apsipirkti? Kokie giluminiai emociniai poreikiai paskatino mano impulsyvų norą? „Užuot ėjusios apsipirkti, pabandykite padaryti ką nors kita – sveiko ir gyvenimą praturtinančio, – kas patenkintų bent dalį tų vidinių poreikių. Jei perkate dėl vienatvės, raskite kitą būdą užmegzti ryšį – tokį, kuris stiprina pasitikėjimą savimi, o ne jį griauna! Prisiminkite: niekada nebus gana to, ko jums iš tikrųjų nereikia“, – pataria ji.
