Mados psichologija: žiemos melancholiją padės įveikti šie aprangos triukai

Autorius
Silvija Vaidogaitė
Iliustracija
Silvijos Vaidogaitės

Atsisėdau, atsidariau orų prognozes ateinančioms savaitėms ir nusprendžiau, kad gana save apgaudinėti. Patyrusios viso labo 10 tikros vasaros dienų iš 90, mes vis tikimės, kad dangus mus apdovanos. Bet, būkime realistės, nuo dabar bus tik šalčiau, tamsiau ir, tikėtina, niūriau. Taigi, gelbėkimės!

Nenugrimzti į rudeninę melancholiją geriausiai padėti gali darbas su savimi – juk „oro nepakeisi, bet požiūrį gali!“, kaip mes savo draugių rate sakome. Deja, praktikoje tai pritaikyti ne taip paprasta, kaip viltingai išskanduoti. Tad šį sezoną pasileidau ieškoti kitų pagalbinių būdų. Laimei, vienas jų gyvena spintoje.

Mados psichologė Shakaila Forbes-Bell savo knygoje mane supažindino su terminu „wearapy“, kuris susideda iš žodžių „wear“ ir „therapy“, ir lietuviškai tikriausiai skambėtų kaip „dėvima terapija“. Taip vadinamas aprangos dėvėjimas su tikslu pagerinti savo nuotaiką. Atrinkau kelis tokios terapijos būdus ir kai ką jau spėjau išbandyti pati!

Pradėkime nuo to, kas akivaizdu – minkšta, miela, šilta ir pūkuota yra būtent tai, ką šiuo metu norisi jausti prie savo odos. Kai aplink darosi žvarbu, nuotaika atšiaurėja ir žodžiai aštrėja, minkštos tekstūros suteikia raminantį fizinį pojūtį ir gali teigiamai paveikti nervų sistemą.

Moksliniai tyrimai patvirtina, kad skirtingos audinių tekstūros veikia ne tik pojūčius, bet ir smegenų aktyvumą bei emocinę būseną. Ne veltui apsivilkusios švelnų megztinį ar apsisukusios didelį, storą šaliką, pajuntame į apsikabinimą panašų jausmą.

Panašu, kad netekusios šviesos ir šilumos ją susikurti turime pačios. O tam puikiai tinka „dopamine dressing“ (liet. dopamino aprangos) konceptas, kviečiantis dėvėti tai, kas mums siejasi su laimės jausmu. Tai gali būti drabužiai, kuriuos dėvėjome geriausiu savo gyvenimo momentu, arba tekstūros, kurios kas kartą priverčia jaustis pakylėtai. Dėvint tokius drabužius smegenyse gali išsiskirti dopaminas – hormonas, atsakingas už malonumo, energijos ir motyvacijos pojūčius.  

Nepamirškime ir spalvų. Tikima, kad dopamino išsiskyrimą skatina ryškios, sodrios spalvos, tokios kaip geltona, žalia, rožinė ir kitos. Taigi, kai renkantis aprangą nuotaika juoda, pabandykime ištiesti ranką tos lentynos link, kurioje guli kažkas ryškaus. Stebuklo nebus, jei galvosime „bet juk juoda yra mano laimės spalva!“ ir nesuteiksime sau galimybės išbandyti šios teorijos – ji gali suveikti tik tada, kai darysime tai su intencija, ne skeptiškumu.

Paniurusi nuotaika dažniausiai veikia mūsų norą įkristi ne tik į juodą, bet ir į keliais dydžiais per didelį, apsmukusį džemperį, užsidėti kapišoną ir toliau niūriai valgyti savo vargo vakarienę. Viskas gerai, jei norisi tame pabūti ir jaustis saugiai, tačiau jei tikslas yra išsikapstyti, reikėtų pagalvoti apie kažką labiau prigludusio.

Mokslininkai išsiaiškino, kad būtent aptempti, giluminio spaudimo pojūtį suteikiantys drabužiai gali turėti terapinį, nerimą slopinantį efektą. Kadangi aš pati tokių drabužių turiu nedaug, o nerimo – daug, jau visą dieną dėviu savo aptemptą sportinę aprangą ir, galiu pasakyti, visai veikia! Kas ten žino, gal net ir norą apsilankyti sporto klube paveiks?

O prieš savaitę iš spintos nevalingai traukiau „Disney“ marškinėlius su besišypsančiu Mickey. Juos pirkau Amerikoje po apsilankymo Disneilende ir apsivilkusi buvau jau labai seniai. Kodėl man jų prireikė būtent dabar? Pasirodo, dėl nostalgijos. Malonius prisiminimus saugantys drabužiai kelia nostalgiją, kuri turi galią pagerinti savijautą.

Psichologijos profesoriai C. Sedikidesas, T. Wildschutas, J. Arndtas ir C. Routledge straipsnyje „Nostalgija: praeitis, dabartis ir ateitis“ teigia: „Nostalgiją sukelia neigiamos nuotaikos būsenos, tokios kaip vienišumas, tačiau ji veikia priešingai šiems jausmams – skatina teigiamas emocijas, stiprina savivertę, socialinį ryšį ir gyvenimo prasmės pojūtį.“ Šie profesoriai savo darbuose nostalgiją įvardija ne kaip silpnumo, o kaip psichologinio atsparumo mechanizmą.

Prie nostalgijos negaliu nepaminėti ir kvepalų, nes pastaruoju metu jie mane nuneša ten, kur negaliu nuvykti fiziškai – ne tik į malonumų kupinus praeities epizodus ir šilčiausias aplankytas šalis, bet ir į to meto jausmą. Moksliniuose straipsniuose teigiama, kad šviesius autobiografinius prisiminimus sužadinantys kvapai stiprina teigiamas emocijas ir padeda įveikti neigiamas emocines būsenas.

Ar tai būtų šafrano, vanilės, muskuso, ar kitos natos, lydėjusios mus mieliausiomis akimirkomis, – pasikvepinkime jomis ir stebėkime, kaip kojos pačios lipa iš liūdno treningo į gyvenimą mylinčią suknelę!