Vita Zaman – moteris, mama, menininkė, poetė, įspūdingos charizmos ir tarptautinės karjeros savininkė, kuri neturi vairuotojo pažymėjimo. Pastarasis faktas svarbus tuo, kad jis parodo menininkės savasties stiprumą, ypač suvokiant jos logistinį kontekstą, – Vitos studija Kaune, o namai – Vilniuje. Menininkės pasaulyje daug atvirumo, kuris ypač gražus savo nepavaldumu įprastoms normoms.
M. K. Čiurlionio menų mokykla, Londonas, Goldsmitho universitetas, „Royal College of Art“, galerija, kuratorystė, Berlynas, Niujorkas, Los Andželas, vadovavimas Vienos meno mugei, Kaunas, Vilnius. Tarpdisciplininė kūrėja asmeninėmis praktikomis tyrinėja matomumo ir išnykimo procesų poveikį kūrybiniams procesams, santykį su laiku ir jo įtaką savo mąstymo modeliams, jos atradimai įkvepia ir žadina drąsą.
Vita, kokia tavo dabartis?
Mano dukra yra mano saulė, nuo jos viskas priklauso, kada ji bunda ir kada miega, todėl kūryba šiek tiek frustruoja, nebegaliu dirbti taip nuosekliai, kaip buvau įpratusi, ir nebeturiu to beribio laiko. Tačiau turiu pripažinti, kad man tai visai įdomu, nes atrandu naujas veikimo kombinacijas – kol dukra miega, aš žaidžiu su savo drobėmis, kuriu peizažus, erdves veikėjams, kurie atsiranda vėliau. Taip pat mano kūrybos didelė dalis yra nieko nedarymas ir laukimas, todėl jaučiu įdomią simbiozę ir tuo mėgaujuosi.
Ar esi rami tame laukime?
Aš nieko kito negaliu padaryti. Patirtis rodo, kad skubėjimas niekur neveda, taip esu pridariusi blogų darbų, kuriuos turėjau sunaikinti ir grįžti į pradinį tašką. Tad neturiu kito pasirinkimo, kaip tik laukti ir brandinti kūrinius savyje.
Būna, kad nervinuosi, praleidžiu parodas, bet esu suvokusi, kad vidutiniškų darbų nepaleisiu, taip pat priėmiau faktą, kad mano kelyje yra kančios, – tokie mano ciklai, nebekvestionuoju jų ir nebeslepiu. Jaučiu daug kintamumo, mokausi atpalaiduoti lūkesčius, neperspausti su kontrole, matau grožį tame ir nenoriu blefuoti nei prieš save, nei prieš kitus. Vertinu tai kaip einančio laiko dovaną ir man tai labai patinka.
Papasakok daugiau apie asmeninį santykį su kūriniu.
Man svarbus pirmapradis jausmas, ką aš paleidžiu į pasaulį, ir mano ryšys su tuo. Turiu būti įsitikinusi kūrinio egzistencine prasme ir reikalingumu. Aš labai egoistiškai matau šį procesą, ypač svarbu, kas tuo metu su manimi vyksta, jei aiškiai nejaučiu, kas turi būti pasakyta, – nedarau. Šis modelis nėra paremtas mąstymu, tai jausmo procesas – arba jaučiu meno kūrinį savyje, arba ne, nes mano menas man reikšmingas ne tik profesionalia prasme, bet ir asmeniškai. Noriu sukurti tai, ką noriu, ir tai yra didelė prabanga, nes paleidžiu kūrinius tik su labai dideliu degimu ir čia niekada nesileidžiu į kompromisus su savimi.
Tavo kūryboje daug simbolikos, papasakok.
Taip, čia viskas labai aišku. Povas – romantinė meilė, meilužis ir amžinybės simbolis. Ankstyvojoje krikščionybėje jis simbolizavo išganymą ir prisikėlimą, dvasinį atsinaujinimą, man labai svarbios abi reikšmės. Kitas elementas yra saulėlydis ir pusiau apokaliptinė saulė, čia žaidžiu su grėsmingo peizažo klampumu ir gaivumu, šis leitmotyvas gyvas nuo vaikystės, tačiau šio daugiasluoksnio vaizdo išartikuliavimui dar reikia laiko. O rankos lydi mane nuolatos – prisilietimo svarba, gydančios, duodančios rankos ir iš esmės labai graži forma.
Jaučiu daug laisvės, nepaklusnumo, mąstymo prabangos, kuri leidžia tau kurti procesus taip, kaip norisi.
Svarbu pasitikėti savo jausmu. Pasitraukiau iš meno rinkos, nes tame sluoksnyje, kuriame dirbau, verslo procesai buvo svarbesni už meno kūrinius, mane tai liūdino ir per laiką pajutau stiprų poreikį atkurti ryšį su kūriniu ir kūrybiniu procesu. Troškau atrasti vidinę aistrą su visais vingiais, nuopuoliais ir visomis kūrybinį veiksmą lydinčiomis variacijomis; pakilimais, kai eini ir dainuoji, ir nusivylimais, kai tenka luktelėti, kol atsinaujina prasmės jausmas. Man visas šis emocinis vakarėlis labai svarbus. Anksčiau sau to neleidau, tad dabar labai tuo mėgaujuosi.
Koks tavo pasaulis buvo iki įsitraukimo į tapybą?
Jaučiau visišką bereikšmystę. Nors iš pradžių stimuliavo azartas būti meno rinkos centre apsuptai meno, po dešimties metų realybės praradau tikėjimą menininkais ir parodomis, pastebėjau, kad nebejaučiu vertės tam, ką darau, nes tai tapo tiesiog verslu su daug specifinių detalių. Bet turiu pripažinti, kad būtent ši patirtis bei atrastos įžvalgos man dabar leidžia taip atsipalaiduoti ir mėgautis kūryba.
Sureikšminu kūrybą ir greičiausiai pasitikrinau tai, kas man suteikia daugiau malonumo, – ar sėdėti su svarbiais žmonėmis ir aptarinėti meno rinkos ypatumus, ar būti Kaune savo kamputyje ir netobulai siuvinėti povo plunksną. Matyt, čia esu labiau aš. Prisilietimas prie meno rinkos davė paskatą daryti tai, ką noriu. Man atrodo, kad kiekvienas žmogus turi įgimtą kūrybiškumą ir poreikį su savimi kalbėtis per kūrybą, tik kiekvienas išgyvena skirtingus etapus, intensyvumą ir sferas.
Koks tavo santykis su energija? Kaip ją kultivuoji?
Ko gero, ji mane labiau kultivuoja, aš tiesiog esu jai atvira, jaučiu ją. Kai buvau jauna, tikrai maniau, kad mano energija yra beribė ir nemažai jos iššvaisčiau, dabar nukreipiu ją į tuos, kuriais rūpinuosi, kuruoju savo aplinką, nuolat rūpinuosi savo kūriniais, perstumdau juos, apžiūriu. Šiek tiek energijos skiriu pykčiui, tai irgi svarbu, bet specifinių ritualų neturiu, nes tame daug intuicijos.
Kuriame etape pajutai, kad neišvengiamai atsigręši į tapybą ir poeziją?
Nuolat šalia pagrindinių veiklų kažką kūriau. Rašymas man apskritai nuo jaunystės – „patologinė“ veikla, kur svarbus procesas, o ne rezultatas, todėl taip dar ir neišleidau knygos. Tapyba M. K. Čiurlionio menų mokykloje man prastai sekėsi, bet tyli meilė jai neišblėso, nuolat apie ją galvodavau. Vadovaudama Vienos meno mugei, vykdavau pas menininkus į studijas, tai buvo viena maloniausių veiklų, stebėdavau jų aplinką, manieras ir buitį, visų modeliai skirtingi, bet aš jiems jausdavau pavydą, nes jau tada žinojau, kad noriu taip gyventi ir kad tai – mano kelias.
Turbūt reikėjo tinkamų sąlygų, kurios atsirado Los Andžele, ten išdrįsau išsivynioti didelę drobę. Tai buvo labai jautrus procesas ir mano, kaip menininkės, kelio pradžia. O siuvinėjimo grožį atradau, kai kartą su sese tvarkydamos palėpę radome savo šeimos moterų siuvinėjimus, tai labai gražūs darbai, kupini meistrystės, sakralumo ir meditatyvumo, mes juos įrėminome ir taip gimė jungtis, kuri toliau skleidžiasi mano darbuose. Ši kūrybos forma sugrąžino man vertės jausmą ir identitetą, šiuo būdu turiu ką pasakyti ir nieko kito nebenoriu veikti.
Los Andžele atsiribojai nuo visko. Ko pilnas buvo tavo laikas?
Atsiribojau. Prisipirkau drobių ir dažų, pradėjau eksperimentuoti, tikrinau, kaip „elgiasi“ dažai ir kitos maišomos priemonės, taip žaidžiau porą metų ir niekam nerodžiau, jutau, kad „tai“ dar ne „tai“. Man reikėjo daug laiko, nieko kito neveikiau; laistydavau sodą, vedžiodavau šunis ir tapydavau, liedavau dažus, skalbdavau, kas nepatikdavo, ir vėl liedavau, taip atradau įdomius paviršius, sluoksnius lyg gyvenimo dedamųjų atspaudus, į kuriuos pradėjau inkrustuoti siuvinius.
Kaip terapija tapo profesionalia veikla?
Kūriniai visą laiką yra terapija, tik pats terminas turi daug stigmos.
Kodėl tau svarbus menas?
Nes tai pirmapradis žmogaus jausmas – palikti savo rankos atspaudą uoloje. Menas yra ženklas, kad čia buvai, tai žmogaus veikimo algoritme užkoduotas noras, kuriam yra skirta ypatinga vieta mūsų smegenyse.
Kas tau yra stiprus meno kūrinys?
Dažniausiai mane palieka be žodžių, pakyla plaukai – tai atskira išgyvenimų kategorija. Kuo labiau žiūriu į gerą meną, tuo labiau įsimyliu žmogų apskritai, su visais jo netobulumais, silpnybėmis ir beviltiškumais, tai meno jėga. Kartais geras kūrinys man teikia stipriai didelį malonumą, nes jis yra afrodiziakas, kuris stimuliuoja norą gyventi. Esu įsitikinusi, jei žmogų supa daug meno, jis gali padėti atsitraukti nuo nuobodulio, nusivylimo ir baimių, jis gali sujaudinti, sujudinti ar įkvėpti geriau nei bet koks narkotikas. Menas – galingas dalykas.
Koks pastarasis tave stipriai palietęs?
Fridos Kahlo portretas su beždžionėlėmis, galimai jos beždžionėlės palietė manąsias.
Koks tavo santykis su buitimi ir šeimos gyvenimu?
Mano gyvenime nėra vietos kitam žmogui, dabar yra laikas, kai turiu pasirinkti, kam skirti savo energiją, nes suvokiu savo gyvenimo laikinumą. Esu tiesmuka ir atvira su savimi – man santykiai neteikia tokio malonumo kaip kūryba, o gal dar nesutikau to žmogaus. Aš turiu kitą uždavinį – kaip man smagiai senti? Noriu įdomios senatvės ir turiu įtarimą, kad ideali senatvė yra būnant menininke, nes tai nesibaigiantis žaidimas ir vidinė laisvė, kai nebelieka svarbu kažkam patikti, nebebaisu prarasti grožį, dantis ir lygią odą.
Čia aukštas egocentrizmo pilotažas.
Absoliučiai. Prisipažįstu – labai domiuosi savimi ir mano darbai yra apie mane.
Kokia patirtis atvėrė laikinumo suvokimą?
Patirtis susijusi su motinyste ir noru turėti šeimą, pajaučiau neatsakingos jaunatvės kainą, suvokiau, kad kinta mano energijos lygis, ir pradėjau ilgėtis Lietuvos. Dabar ją matau kaip Europos prabangą, todėl labai norėjau, kad dukra tai patirtų.
O kokia tavo motinystė?
Aš ilgai nenorėjau vaikų, todėl mama tapau vėlai ir su labai dideliu noru, buvau subrendusi ir pasiruošusi šiai tarnystei. Man tai stipriausia dvasinė patirtis, kuria labai grožiuosi, laistau savo dukrą kaip augalą ir puoselėju mūsų santykius. Ūla auga labai individualizuotoje aplinkoje, nežinau, gerai tai ar blogai, kita vertus, to apskritai niekas nežino, tad ir čia dominuoja jausmas, o ne strateginis mąstymas.
Bet kokia įdomi kombinacija – daug egocentrizmo, tuo pat didelis atsidavimas motinystei, labai stiprus archetipinis pradas ir toks nuoširdus aplinkos standartų nepaisymas.
Mano stichinis poreikis nėra pripažinimas, todėl galiu atsipalaiduoti, nes svarbiausia, kad man gera su savimi visokia. Aš tiesiog žinau, ar man seksis, ar nesiseks, aš kursiu meną ir tai yra ypač svarbus absurdiškumo aspektas – suvokiu, kas man svarbu, o kas visiškai nebe, ir svarbiausia liko – įdomiai nugyventi gyvenimą.
Tu neturi roko žvaigždės sindromo?
Ko gero, atsigriebiau būdama jauna galeristė, tą jausmą, kai visų akys krypo į mane, esu patyrusi, bet tai jau praeitis, ta buvusi pamaiva pasitraukė iš pajaustos tuštumos ir dabar labai mėgaujasi vienatve.
Įspūdingas tavo atvirumas su savimi, jis labai gražus. O kodėl grįžai į Kauną?
Seniai turėjau Kauno fantaziją ir dabar ją tenkinu – čia įkūriau savo studiją. Galbūt tai terapinis momentas – grįžimas į vaikystės jausmus, šis miestas man budina naujas jusles ir intuiciją, mėgaujuosi tuščiomis gatvėmis, pirma atsidarančia kavine, čia nėra kur veltui nutekėti energijai ir aš galiu atsipalaiduoti.
Turi planą ateičiai?
Taip, turiu labai ambicingą: pasakiau visiems planams „ne“, leidžiu sau būti kūryboje tiek, kiek man reikės, kol susidėlios stiprių kūrinių selekcija, ir tada – paroda. Šitame formate esu ištikimiausia sau.
