Yra dienų, kai pasaulis atrodo per garsus. Per greitas. Per daug reikalaujantis.
Visi nori iš tavęs kažko – atsakymo, pagalbos, dėmesio. Net kai esu viena, tylos nėra. Viduje ūžia sąrašai, planai, atsakomybės. Ir tada, lyg per debesį, ateina vienas labai paprastas troškimas – norėčiau tik įkvėpti ir iškvėpti. Giliai. Lėtai. Be spaudimo. Be būtinybės tuoj vėl kažką daryti. Ramiai pabūti. Argi ne tai – tikroji prabanga?
Ilgai maniau, kad poilsis yra kažkas, ką reikia nusipelnyti. Kaip desertas po vakarienės – tik jei buvau gera, produktyvi, naudinga. Aš dirbau, skubėjau, stengiausi būti visur: darbe, šeimoje, santykiuose. Bet viduje tyliai svajojau apie… nieko. Apie akimirką, kai nereikės nieko. Kai galėsiu apsikabinti tylą kaip minkštą pagalvę.
Kai pirmą kartą tai sau pasakiau garsiai – kad noriu tiesiog ramybės, – jaučiausi beveik kalta. Lyg būčiau tinginė, silpna, nepakankamai ambicinga. Bet giliai širdy žinojau: šis noras nėra silpnumas. Tai ženklas, kad aš pavargau. Pavargau būti nuolat „gera“. Pavargau būti visiems, bet pamiršti save.
Tikroji prabanga – tai turėti teisę sustoti. Turėti teisę pavargti. Miegoti vidury dienos. Sakyti „ne“. Lėtai pusryčiauti. Išjungti telefoną. Leisti sau būti nepasiekiamai. Leisti jausti. Leisti sau nieko neplanuoti.
Kaip miego agentė dažnai girdžiu apie moterų pervargimą, nuolatinį skubėjimą ir kaltę, neleidimą sau ilsėtis. Bet ši tema nėra tik profesinė – ji labai asmeniška. Nes taip pat esu moteris. Aš ilgai gyvenau pagal taisyklę „viską reikia suspėti“, kol supratau, kad tikroji prabanga – kokybiškas poilsis ir laikas sau.
Šiandien vis dažniau renkuosi lėtumą. Ne dėl to, kad negalėčiau skubėti, o todėl, kad nebenoriu. Mano tikslas nebėra būti visur. Noriu būti čia – šitoje akimirkoje, savo kvėpavime, savo kūne. Ne praeityje, ne planuose, o čia. Kai sustoju – girdžiu savo širdį.
Mano poilsis atrodo paprastas: šiltas dušas, švarūs patalai, reguliari (beveik) miego rutina, kvepiantis kūno aliejus prieš miegą. Bet kiek daug moterų sau to neleidžia – nes „reikia“ padaryti dar tą ir aną. Noriu pasakyti: tu gali. Tu gali sustoti. Gali būti pavargusi. Gali norėti tik tylos. Gali atsisakyti to, kas išsekina. Ir tai ne silpnumas – tai meilė sau. Pasirūpinimas savimi.
Galbūt „new luxury“ šiandien visgi yra ne prabangi rankinė, „Michelin“ žvaigždutės restoranas, laikrodis su deimantais, o leidimas sustoti ir pajausti. Pagaliau. Leidimas gyventi savo ritmu ir tempu, kuris dera tavo sielai. Prabanga būti namuose vienai ir nesijausti vienišai. Prabanga ilsėtis ne tik kūnu, bet ir širdimi.
Ar įmanoma? Įkvėpki ir iškvėpki.
Ir jei tu tai jauti – jei pavargai, jei trokšti tylos – švelniai tau šnabždu: tau nereikia niekam nieko įrodyti. Tavo poilsis yra tavo teisė. Tavo ramybė – tavo šventa erdvė. Saugoki ją. Branginki ją. Nes tai – tavo tikroji prabanga.
Kelios paprastos praktikos geresniam miegui ypač užimtomis dienomis (nepridedant daugiau darbų):
– 20 minučių nurimimo ritualas prieš miegą – pritemdyti šviesas, apsivilkti savo mėgstamą pižamą ar naktinius, išgerti žolelių, ramunėlių arbatos, sulėtinti kvėpavimą.
– Apsaugoti ir branginti savo pirmąsias ir paskutines 30 minučių prabundant ryte ir einant miegoti. Be telefono, el. laiškų ar socialinių tinklų.
– Pastovus miego grafikas su 15–20 minučių paklaida – eiti miegoti ir keltis tuo pačiu metu kasdien.
– Ryto šviesos įkrova – saulės šviesa per 30 minučių po pabudimo.
– Trumpa popiečio miego pauzė (jeigu labai norisi) 15–20 minučių ir tik iki 15 val.
– Švelnus vakaro judesys – tempimai ar joga, kojų pakėlimas į viršų ant sienos, jokio intensyvaus sporto vėlai vakare.
– Minčių neišvalymas, o išrašymas – užsirašyti rytdienos darbus prieš miegą, kad nepabustum 2 val. ryto.
Tavo maži pokyčiai yra didelis skirtumas tavo poilsiui.
