L'Officiel LithuaniaJi provokavo, žavėjo, kvestionavo tradicinį moters įvaizdį kino ekrane ir už jo ribų bei formavo femme fatale asmenybės archetipą. Marlene Dietrich – viena ryškiausių XX amžiaus senojo Holivudo atstovių, kurios indėlis į kino istoriją peržengia meistriškos aktorystės ribas, suteikdamas pretekstą nagrinėti ryškiausias praėjusio amžiaus mados kryptis.
Maria Magdalene Dietrich gimė 1901 metais Berlyne, Vokietijoje. Turėjusi galimybę lankyti privačią mokyklą, dar vaikystėje būsima kino legenda plėtė savo akiratį mokydamasi užsienio kalbų bei puoselėdama svajonę tapti profesionale smuikininke. Visgi paauglystėje M. Dietrich profesinės ambicijos pasisuko kita linkme ir, pradėjusi lankyti dramos mokyklą, jauna mergina apsisprendė koncentruotis į aktorystės meno ypatumus. Netrukus ji pradėjo gauti mažus vaidmenis teatre bei vokiečių filmuose ir, nepaisant šeimos nepritarimo, aktorės karjera tapo jos pagrindiniu tikslu, kurio fone gimė Marlene vardas, tarsi sujungęs Marią ir Magdalene. Pirmąjį svarbų vaidmenį filme „Tragedy of Love“ (liet. „Meilės tragedija“) M. Dietrich gavo 1923-aisiais. Tais pačiais metais aktorė susituokė su kino industrijoje dirbusiu Rudolfu Sieberu, kuris padėjo aktyviai vystyti talentu ir charizma pasižymėjusios aktorės karjerą.
Photo 12 / Alamy Stock Photo / Vida Press nuotr.
XX amžiaus 3-iojo dešimtmečio pabaigoje M. Dietrich įsitvirtino Vokietijos filmų industrijoje, gavusi vaidmenį nebyliojo kino erą užbaigusioje juostoje „Der Blaue Engel“ (liet. „Mėlynasis angelas“). Įdomu, kad būtent šį filmą Vokietijoje kūrė Holivudo komanda su režisieriumi Josefu von Sternbergu, tad su tais pačiais aktoriais buvo sukurta ir filmo versija anglų kalba, skirta JAV rinkai. Provokuojančią naktinio kabareto šokėją filme įkūnijusi M. Dietrich dėl šio vaidmens tapo puikiai žinoma Amerikoje, tad po filmo premjeros 1930 metais aktorė persikėlė gyventi į JAV. 4-ajame dešimtmetyje pasirodė ir kiti Holivude sėkmės sulaukę M. Dietrich filmai, tokie kaip „Shanghai Express“ (liet. „Šanchajaus ekspresas“) ar „Morocco“ (liet. „Marokas“), už kurį aktorė gavo „Oskaro“ nominaciją.
Nepaisant šeimos nepritarimo, aktorės karjera tapo jos pagrindiniu tikslu, kurio fone gimė Marlene vardas.
Kiekvienas personažas, kurį M. Dietrich įkūnijo kino ekranuose, pamažu kvestionavo tradicinio moteriškumo formatus ir kūrė femme fatale estetikos kryptį, kurią aktorė puoselėjo ir realiame gyvenime. Vyriški kostiumai, balti marškiniai, skrybėlės ir griežti siluetai, pabrėžiantys M. Dietrich pečių liniją, tapo jos įvaizdžio vizitine kortele ir nauja tendencija. Aktorės įvaizdis savitai įkūnijo modernią, socialinėms visuomenės normoms nepaklūstančios moters viziją. Tiesa, pati aktorė turėjo savitą požiūrį į madą ir drąsiai reiškė savo poziciją: „Rengiuosi tik dėl savo įvaizdžio. Tai darau tikrai ne dėl savęs, ne dėl visuomenės, ne dėl mados ir tikrai ne dėl vyrų. Jei rengčiausi taip, kaip noriu pati, tiesiog dėvėčiau džinsus. Drabužiai man atrodo nuobodūs.“ Įdomu, kad asmeninę apatiją drabužiams ir madai turėjusi legenda tapo viena ryškiausių XX amžiaus stiliaus ikonų. Jos atidžiai kuruotas įvaizdis padarė įtaką iškiliausiems dizaineriams, tarp kurių ir Yves’as Saint Laurent’as, 7-ajame dešimtmetyje pristatęs M. Dietrich įvaizdžio įkvėptą glamūrišką „Le Smoking“ kostiumo ansamblį moterims.
Lifestyle pictures / Alamy Stock Photo / Vida Press nuotr.
M. Dietrich ryšys su Holivudo industrija, o kartu ir Amerika, dar labiau sustiprėjo Antrojo pasaulinio karo išvakarėse. 4-ojo dešimtmečio pabaigoje, gavusi ir JAV pilietybę, ji pradėjo garsiai reikšti kritiką nacistinei ideologijai ir atsisakė sugrįžti į gimtąją Vokietiją, kurioje buvo tikimasi, kad žinomos aktorės asmenybė ir jos įtaka pasitarnaus propagandinio kino tikslams. Griežta aktorės pozicija nacistinės valdžios atžvilgiu lėmė, kad visi filmai, kuriuose vaidino M. Dietrich, Vokietijoje buvo uždrausti. Karo metais žinoma aktorė rengė pasirodymus fronte kovojantiems JAV bei sąjungininkų kariams ir įrašinėjo antinacinei rezistencijai skirtas radijo žinutes vokiečių kalba. Pasibaigus karui M. Dietrich kurį laiką tęsė darbą kino industrijoje, bet 6-ojo dešimtmečio viduryje nusprendė koncentruotis į dainininkės karjerą. Dėl unikalaus žemo balso, charizmatiško elgesio bei žinomos asmenybės statuso M. Dietrich karjeros posūkis pasiteisino ir daugiau nei dešimtmetį glamūrišką estetiką transliavusi asmenybė pritraukdavo minias žmonių tiek Las Vegase, tiek ir Paryžiaus scenoje. Iš viešosios erdvės atlikėja pasitraukė 8-ajame dešimtmetyje ir įsikūrė Paryžiuje, kuriame iki pat mirties 1992 metais gyveno vengdama bet kokio žurnalistų dėmesio.
Pasibaigus karui M. Dietrich kurį laiką tęsė darbą kino industrijoje, bet 6-ojo dešimtmečio viduryje nusprendė koncentruotis į dainininkės karjerą.
Unikalus M. Dietrich stilius, suformavęs femme fatale įvaizdį, įkvėptą tradicine prasme suvokiamos vyriškos mados fragmentų, tapo aktualumo neprarandančia stiliaus kryptimi, už kurią aktorė ir dainininkė buvo įvertinta Amerikos mados dizainerių asociacijos apdovanojimu už viso gyvenimo nuopelnus. M. Dietrich įtaka jaučiama ir šiuolaikinės mados kontekste: senojo Holivudo legendos įkvėptas kolekcijas per pastarąjį dešimtmetį pristatė Jason Wu bei Peter Som mados namai, o Vašingtono nacionalinė portretų galerija ir „Maison Européenne de la Photographie“ Paryžiuje 2017 metais pristatė M. Dietrich asmenybei dedikuotas parodas.
Atsiribojant nuo konkrečių glamūriškos femme fatale asmenybės stiliaus bei estetikos elementų, galima atrasti, kad už šio – kiek mistiškai skambančio – dviejų žodžių junginio slypi kur kas daugiau nei drabužiai. Tai puikiai žinojo ir meistriškai įvaldė M. Dietrich, akcentavusi, kad „glamūras – tai emocinis tvirtumas. Tai lyg žinojimas, kad tau viskas gerai: fiziškai ir emociškai. Tai savotiškas suvokimas, kad esi pasiruošusi bet kokiai situacijai“.
