„Psichologiškai sveiki vaikai neklauso, nebūna visada „patogūs“, – teigia psichoterapeutė, „Instagram“ paskyros „Švelni tėvystė“ autorė Milda Kukulskienė. Specialistė pataria, kaip elgtis šiose situacijose ir dėl kokių konfliktų vertėtų sunerimti.
Kodėl vaikai kartais neklauso tų mūsų prašymų, nurodymų?
Jie yra unikalūs ir individualūs žmonės, kurie turi savo savastį, gyvenimą, pasaulio matymo perspektyvą. Vaikai nėra maži robotai, kurie veiktų mechaniškai pagal tai, ką tėvai pasakė. Jų neklausymas veda į atsiskyrimą „aš esu kitas asmuo nuo savo tėvų“.
Sąmoningesnis priešinimasis, neklausymas prasideda tada, kai vaikai išauginėja iš kūdikystės – pusantrų, antri, treti gyvenimo metai. Tai yra pirmas žingsnis į tą atsiskyrimą iš simbiozės, iš priklausomo santykio, kur vaikas yra kaip vienas su savo mama ar tėvais.
Didžiausias neklausymo pikas dažnai yra paauglystė, kai tėvai atrodo esantys patys neteisiausi. Tai yra kitas gyvenimo laikas, kai reikia atsiskirti ir išsikraustyti iš to patogaus lizdo. Neklausymas – tai savasties atsiskyrimo procesas, savęs kaip atskiro asmens formavimosi dalis.
Pakalbėkime apie neklausymą skirtingais vaikų amžiaus etapais. Kaip mokyti darželinio amžiaus vaiką ribų? Ar įmanoma, kad jis suprastų žodį „ne“?
Šiek tiek neklausymo yra normalu. Kad vaikas turės savo atskirą perspektyvą, normalu. Ir mes neturime turėti lūkesčio, kad vaikas visada bus „patogus“, klausys, sėdės ant kelių, neis į jokias pavojingas situacijas, nieko nesugadins, nesujauks. Psichologiškai sveiki vaikai neklauso, laisvai reiškia savo poreikius, norus, emocijas.
Bet, žinoma, ribos yra labai svarbi santykio dalis, ir mūsų tėvystės pareiga yra tas ribas brėžti. Čia yra dvi dalys – besąlyginis priėmimas ir meilė, kai mes tiesiog mylime, priimame vaiką tokį, koks jis yra, su jo individualumu. Kita dalis – ribos, kritiškas, su realybe derantis tėvų žvilgsnis į savo vaiką ir, kai reikia, pasakymas jam „ne“ taip pat labai svarbūs sveikai vaiko raidai.
Mes iš tikrųjų brėžiame ribas nuo pat kūdikystės. Kai naktį kūdikis prabunda, sakome: „Dabar miegok, miegok.“ Jo nekalbiname ir nedūkstame su juo. Kai mažas vaikas bando pavojingai persisverti per kokį turėklą, jį iš karto stabdome. Kai vaikas neatsargiai paima peilį, mes paimame aštrų daiktą iš jo rankų. Visa tai prasideda dar anksčiau nei „toddlerystė“ ar darželinis amžius.
2–3 metų vaikas pradeda priešintis brėžiamoms riboms. Ir dažnai tas priešinimasis nebūna logiškas. Pavyzdžiui, dažna situacija, kai vaikas pradeda klykti, nes paprašė vandens, ir mes jam padavėme vandens stiklinėje, o ne puodelyje, kaip jis norėjo. Tai tiesiog mažo vaiko nelogika. Kai tėvai kreipiasi konsultacijų, labai išgyvena, kad kažkas su vaiku vyksta. Bet tai yra normali etapo dalis. Neturime tikėtis iš vaiko logiško mąstymo – smegenų struktūros, atsakingos už jį, dar formuosis ateityje.
Mokant ribų labai svarbu atkreipti dėmesį, kad jų poreikis su amžiumi didės. Ir mažam kūdikiui mes brėžiame ribas, kurios apima dienos ritmą arba saugumą. Ką mes jiems duodame, ko neduodame, su kuo saugu žaisti, su kuo – ne.
Augančiam vaikui atsiranda daugiau santykio ribų. Pavyzdžiui, mokome pasisveikinti su seneliais, kai gauna dovaną, padėkoti už ją. Arba kad negalima mušti mamos arba tėčio. Atsiranda subtilesnių (pavyzdžiui, socialinių santykių, su mokymusi, tvarka, atsakomybėmis namuose susijusių) ribų, daugiau niuansų.
Pirmiausia reikėtų išsigryninti, kokios yra mūsų šeimos vertybės. Šeimoje, poroje, su partneriu susėdus apsibrėžti, kas yra tai, kas mums svarbu. Šeimos yra skirtingos: vienose priimtina valgyti tik prie stalo ir negalima maisto niekur neštis, kitose visai priimtina valgyti sėdint ant sofos ir žiūrint filmą ar užkandžiauti svetainėje. Dar kiti tėvai leidžia vaikams ir į kambarį maistą nusinešti. Reikia tiesiog apsibrėžti, kas mums yra svarbu tvarkos, dienos ritmo, saugumo, santykių atžvilgiu.
Kitas dalykas – jei ribų nebuvo ir staiga jos atsiranda. Nusiteikite, kad vaikas į visas naujas ribas reaguos su pasipriešinimu. Ir gali būti, kad vaikas kris ant žemės, kai staiga pasakysime, kad saldumyną galima suvalgyti tik po pietų, jeigu iki tol tokios praktikos nebuvo.
Tėvams svarbu atlaikyti tą emocijų pliūpsnį. Priimti jausmą, kad vaikui skaudu, liūdna, pikta ir jaučiasi kontroliuojamas, kai brėžiame ribą. Reikia laikyti ribą ir priimti jausmą, kuris su tuo ateina. Šie dalykai įmanomi vienas šalia kito. Viena dažniausių klaidų yra ta, kad tėvai išsigąsta jausmų, išsigąsta „toddlerių“ emocijų ir šokinėja aplinkui „imk tą saldainį, gerai, gerai, kad tik nešauktum“. Antrą, trečią dieną jausmai silpnėja, iškrovų nubrėžus ribas mažėja, po truputį tai tampa įpročiu.
Kaip subalansuoti autoritetą ir draugišką ryšį su mokyklinio amžiaus vaiku?
Kai yra ryšys ir draugystė, kai vaikas supranta, kad jis yra mylimas, matomas, kad į jo nuomonę šeimoje yra atsižvelgiama, jis bus linkęs labiau klausyti ir jam rūpės tėvų jausmai. Net ir netaikant bausmių, vien tėvų veido išraiška ar kūno kalba jau gali būti priemonė disciplinuoti ir brėžti ribas.
Ryšys yra visa ko pagrindas. Labai svarbu įsivertinti, ar nėra kasdienybėje daug momentų, kai vis būname su vaiku tie blogi policininkai ir sakome: „Nedaryk to, nedaryk ano, eik daryk tą.“ Ir retai kada pagiriame, padrąsiname, pasidžiaugiame arba tiesiog pabūname atsijungę nuo visų ribų, kad ir išėję į mišką tiesiog žaidžiame, šnekame ir kuriame ryšį, o ne drausminame.
Vien tik kontrole paremtas santykis bus šaltas ir grįstas baime. Prasminga dažniau paieškoti „perliukų“ ir auginti savo sąmoningumą pastebint pozityvius dalykus vaiko elgesyje, o tada jam tai dažniau ir pasakyti. Tokioje situacijoje pradėčiau nuo pagalvojimo, kada visgi yra tie momentai, kai su vaiku susijungiame ir girdime vienas kitą, kai galime pabūti ramybėje, atsipalaidavę kartu.
Kita vertus, jeigu būsime vien tik atsipalaidavę kaip „inkstai taukuose“, tikėtina, kad mūsų vaikas nenorės nei namų darbų ruošti, nei mokytis skaityti ar padėti namų ruošoje. Žmogus sutvertas taip, kad jis ieško lengviausio būdo funkcionuoti. Natūralu, kad prireikia šiek tiek frustracijos, nepatogumo, kai tenka mokytis to, ko dar nemoki, ar įdėti pastangų atliekant kokį nors darbą.
Geri tėvai pasitiki savo vaiku. Tiki, kad jis gali ugdyti valią, daryti tai, kas sunku, nemalonu, nepatogu. Tiki, kad vaikas atlaikys frustraciją, kuri kyla dėl mūsų lūkesčių, reikalavimų, ribų brėžimo.
Tikėjimas, kad vaikas atlaikys įtampą ir paruoš namų darbus, yra svarbi atsakomybės perdavimo dalis, net kalbant apie pradinukus. Būna daug situacijų, kai pradinukas sėdi, verkia prie stalo, nedaro namų darbų, pyksta ir priekaištauja tėvams. Tėvai turi atlaikyti įtampą ir pasakyti: „Tu turi padaryti. Tu labai nenori, tu pavargai. Aš tau galiu padėti, bet daryti turi tu, o ne aš.“ Priimame jo jausmą, bet išlaikome lūkestį, reikalavimą.
Galime padėti vaikui namuose turėti palankią ugdymuisi aplinką. Labai pasitarnauja taisyklė „kai…, tada…“, kad pramogos ir privilegijos gaunamos tada, kai atliekamos pareigos ir namų darbai.
Šiais laikais neretai nutinka taip, kad vaikai yra apipilti daiktais, pramogomis, smagiomis veiklomis ir, atrodo, nė nebežinome, ko jiems dar galėtų trūkti. Iš per lengvo pramogų gavimo, per didelio daiktų kiekio vaikai nebežino, ko daugiau norėti. Mažiau yra daugiau – čia padėtų truputėlis paprastumo.
Rekomenduoju eiti miegoti gana anksti. Specialistai sako, kad pradinukui tinkamas laikas eiti į lovą yra apie 20.20 val. ir tuo metu jau vertėtų išjungti šviesas, pradėti migdytis. Taip pat padeda visavertė mityba, ne per didelis cukraus kiekis. Ramaus laiko, nuobodžiavimo užtikrinimas. Tai gimtadienis, tai būrelis, tai į kiną – vaikai dažnai yra persistimuliavę. Paprastumas, rutina, struktūra labai padeda.
Ką daryti, kai paauglys sąmoningai pažeidžia taisykles, laužo susitarimus?
Man patinka posakis, kad paauglystė yra tiesiog ankstesnio įdirbio vaisių skynimas. Tai apima viską, ką padarėme iki 12–13 metų amžiaus: ryšys, kurį sukūrėme, poreikiai, kuriuos atliepėme, įpročiai mokytis, sveikai gyventi, ilsėtis, bendrauti, mūsų šeimos tradicijos, bendravimo kultūra, kasdienybės struktūra.
Akivaizdžiai pasimatys ir mūsų klaidos. Viskas, ką formavome, paauglystėje išsiskleis. Pritariu šiam posakiui ir manau, kad auklėjimo pamatai sudedami iki tol. Paauglystėje sunku prilaižyti, ko anksčiau neprivalgei.
Jei ryšys buvo trūkinėjantis, tos problemos gali dar gilėti. Jei vaikas patyrė psichologinį ar fizinį smurtą, bus sunku prie jo prisibelsti. Tai – ekstremalūs atvejai. Kita vertus, mes visada turėsime priėjimą, visada būsime tėvai ir vaikai bus mūsų vaikai. Net jei ryšys silpnėja, įdėdami pastangų galime jį stiprinti visada, net ir vaikui suaugus.
Kalbant apie paauglystę, labai svarbi yra pagarba laisvei ir savarankiškumui. Mūsų vaikas nebėra vaikas. Žinoma, paauglystėje vis dar nėra susiformavęs priežasties ir pasekmės ryšys, paaugliai yra linkę į rizikingą elgesį ir priklausomybes. Šiose vietose turime turėti struktūrą ir brėžti ribas, bet ribose palikti pakankamai laisvės vaikui skleistis ir turėti saviraišką.
Kur ta saviraiška gali reikštis? Ką paauglys gali rinktis pats? Aprangoje, kūryboje, pasirinkimuose, ką lankyti, ko nelankyti. Kaip planuoti savo mokymosi grafiką, kuriuo metu tai daryti. Ką veikti laisvalaikiu, ką veikti su šeima.
Bet vis tiek svarbu prižiūrėti, nenuolaidžiauti ir pasirūpinti. Pasirūpinti, kad tas vaikas tikrai grįžtų nakvoti namo sutartu laiku. Jeigu yra užuomina ar įtariamų, kad jis rūko elektronines cigaretes, turi būti taikomos intervencijos, kad jis to nedarytų, kad neįgytų priklausomybių tokiu pažeidžiamu laiku. Turime žinoti, su kuo jis bendrauja, kur nakvoja.
Kai vaikas nesilaiko pagrindinių susitarimų, kai atsisako mokytis, grįžti namo laiku ar bendrauti pagarbiai su šeimos nariais, vienas iš psichologinių metodų, tinkamas tiek pradinukams, tiek paaugliams, yra privilegijų ribojimas. Jis padeda parodyti, kas šeimoje uždirba pinigus, kas nustato taisykles. Ribojamas gali būti ekranų laikas, pramogos, daiktai, kurie nėra privalomi, rankpinigiai.
Jei taikysime tokį metodą labai mažam vaikui (pavyzdžiui, mažylis išpylė vandenį ir dabar nežiūrės filmukų), jis nieko iš to neišmoks, nes įvykis ir jo pasekmė yra labai nutolę vienas nuo kito. Bet vyresni vaikai puikiai supras, kodėl apribojamos jų privilegijos. Šiais laikais tėvai labai bijo taikyti bausmes, bet juk ir vairuodami, jei padarome nusižengimą, gauname baudą. Taip veikia mūsų visuomenė.
Ką daryti, jei tėvai jaučia, kad niekas neveikia – vaikas vis tiek ignoruoja taisykles?
Čia jau kiltų klausimas dėl tėvų autoriteto. Kiek tėvai yra autoritetas vaikui? Gali padėti įvairūs mokymai, grupės tėvams, kurių gausu ir nemokamų. Pavyzdžiui, „Step“ grupės, kur mokomasi atkurti vidinį autoritetą, susigrąžinti galią ir suprasti, kad aš, kaip tėtis ar mama, tą autoritetą visų pirma turiu turėti savo viduje, kad aš esu suaugęs žmogus ir atskiriu pelus nuo grūdų.
Dažnai mūsų nepasitikėjimas ir nuolaidžiavimas ateina iš kompleksų. Gal augome labai griežtomis sąlygomis, nebuvome girdimi, patyrėme smurtą, tad norime niekada nebūti tokie, kokie buvo mūsų tėvai. Ir pradedame labai nuolaidžiauti. Tada savo vaiką norime „užmaitinti“ meile, malonumais, saldumynais, neribotais ekranais. „Mokykis, vaikeli, taip, kaip tau išeina, vis tiek tu pats geriausias“, – nueiname į kitą kraštutinumą.
Vaikas, augęs griežtoje struktūroje, suaugęs dažniausiai mokės užsidirbti pinigų pragyvenimui, mokės laikytis taisyklių, disciplinos. Bet tie vaikai, kuriems buvo labai nuolaidžiaujama, dažnai negeba pabaigti mokslų, įsitvirtinti, nenori suaugti, tapti atsakingais žmonėmis. Įstringa nebrandaus paauglio, verto tik palaikymo ir pagyrimų, stadijoje. Apsidairę tikrai rasime tokių žmonių, kurie užaugo nusistatę, kad aš esu pats geriausias, tik pasaulis manęs nesupranta, tačiau jiems sunku pritapti.
Jeigu tėvai jaučia, kad vaikas neklauso, nėra susišnekėjimo, verta kreiptis specialistų pagalbos: į mokytojus, pedagogus, mokyklos psichologus, socialinius darbuotojus arba ieškoti individualios psichologinės pagalbos sveikatos priežiūros įstaigose ar privačiai.
Kada reikėtų kreiptis į specialistą dėl vaiko elgesio?
Pirma, dėl tėvų problemų, kurių pasekmė – vaiko neklausymas. Tai gali būti skyrybos, kritiniai įvykiai, tėvų depresija, kiti psichikos sutrikimai, darbo praradimas, ligos. Visi įvykiai, kurie nukreipia fokusą nuo tėvystės, nes turime spręsti kitus labai svarbius klausimus.
Kita priežastis ateina iš paties vaiko. Tai gali būti emocijų, raidos, elgesio sutrikimai, kuriems gali reikėti profesionalaus įvertinimo. Gali būti, kai tai ne sutrikimas ar apčiuopiama sveikatos problema, bet, pavyzdžiui, vaikas klasėje neranda nė vieno draugo, jaučia grėsmę, jam kyla kitų sunkumų už šeimos ribų. Kartais net viena ar kelios konsultacijos su specialistu padeda užeiti ant kelio ir rasti reikiamus atsakymus.
Kaip elgtis, kai tėvai turi skirtingą požiūrį į drausminimo metodus?
Pasaulis – daug sudėtingesnis nei psichologiniai vadovėliai. Teorija visada skiriasi nuo praktikos. Vaikus augina ne du klonai, o moterys ir vyrai dažnai ir šiaip turi skirtingą perspektyvą. Yra tyrimų, kad vaikams iš mamų gali daug labiau reikėti fizinio meilaus kontakto, o iš tėčio – žaismingų grumtynių, rizikingų fizinių veiklų kartu. Viena šeimos galva duos saugumą, priėmimą, o kita – eksperimentavimą, ugdys pasitikėjimą savimi. Gali būti ir atvirkščiai, kurį vaidmenį atliks mama, o kurį – tėtis. Ir valio, kad esame skirtingi! Skirtingi žmonės gali suteikti vaikams platesnę informaciją apie realybę, nes ir realybė už šeimos ribų būna labai skirtinga.
Pasidžiaukime skirtumais ir komunikuokime, kas už ką atsakingas, įsiklausykime, kas svarbu partneriui. Kuriose vietose yra raudonos vėliavėlės, kurios jums labai svarbios. Kartais vienas turi prisitaikyti prie kito.
Jei vienas iš tėvų labai kontroliuos viską, atims kitam tėvystės malonumą. Smagu būti tėvais, kai turime erdvės eksperimentuoti, kai galime būti tėvais, kokiais norime būti, o ne kokiais mums liepia būti partneris.
Kaip tėvams tvarkytis su savo emocijomis, kai vaiko neklausymas išveda iš kantrybės?
Neįmanoma užauginti vaiko nepatyrus intensyvių jausmų. Esame visiškai normalūs tėvai, jei kartais supykstame, pratrūkstame, nusiviliame ar jaučiamės kalti. Jaučiant šiuos jausmus svarbu nenueiti į vengimą arba kitą kraštutinumą – panikavimą ir isterinę būklę, kitų kaltinimą.
Reikia duoti sau laiko atskirti, kokios priežastys atvedė prie vieno ar kito dalyko. Kurioje vietoje mano reagavimas yra pasekmė. Ką galiu daryti kitaip, kaip galiu saugoti savo ribas, struktūruoti savo laiką, kad nebūčiau pervargęs, perdegęs ir jausčiau malonumą savo gyvenime, namuose ir tėvystėje. Svarbu pasirūpinti savimi, savo poreikiais.
Kai jautiesi visai pasimetęs, svarbu ieškoti pagalbos pas profesionalus arba tiesiog savo kasdienybės autoritetus, kuriuos gerbi, kuriems kasdienybėje sekasi susitarti su savo vaikais. Klausti jų, stebėti, netgi mėgdžiojant išbandyti teigiamas praktikas.
Noriu palinkėti skaitytojams smagumo savo tėvystėje ir leidimo sau patenkinti dvasinius, emocinius, socialinius poreikius, kurių mums reikia, kad jaustumės laimingi. O būdami laimingais tėvais tikrai auginsime laimingus vaikus ir gebėsime spręsti kritines situacijas visa koja ir nepalūžti jose.
