Dar būsimam vyrui Justina Vanagaitė, pirmoji raitelė, Lietuvos istorijoje patekusi į olimpines žaidynes, pasakė, kad niekada nesiūlytų rinktis: jis ar žirgai. Dailiojo jojimo sportininkė keisti jai patinkančio gyvenimo būdo neketina.
„Man sekasi su partneriais!“ – kvatoja ji, turėdama galvoje supratingą ir palaikantį sutuoktinį Karolį Samuilį ir belgų šiltakraujį žirgą Nababą, kurį meiliai vadina Kebabu. Jie vienas kitam nepavyduliauja.
Justina ištekėjo sausį, o į medaus mėnesio kelionę Kretoje galėjo leistis tik gegužę, nes iki tol neturėjo nė vienos laisvos dienos. Naktį nusileidus lėktuvui Vilniuje, lėkė ne ilsėtis, o… į žirgyną. Tą patį daro ir po ilgų skrydžių lėktuvais su savo Kebabu – jiedu keliauja atskirais lėktuvais, tad pirmiausia nori pamatyti, kaip laikosi žirgas.
„Privažiavau prie žirgyno, matau, Kebabas pasiilgęs, jau pamatęs automobilį iškišo galvą iš gardo, ją linguoja ir gugena. Smagus jausmas“, – pripažįsta Paryžiaus žaidynėms besirengianti raitelė. Kasdienė kelionė nuo namų iki žirgyno, kur laukia Nababas, trunka 23 minutes. „Jei neskubu“, – patikslina Justina. Nors sako, kad jos gyvenime labai daug chaoso, viską skaičiuojanti minutėmis. Tik taip galima tiek daug suspėti.
Kaip jūsų gyvenime atsirado žirgai?
Dabartinis mano mamos vyras tuomet ją pakvietė į pirmą pasimatymą žirgyne, kur laikė kelis nuosavus žirgus. Taip sutapo, kad ta diena buvo sausio 3-ioji, mano gimtadienis. Mama pasakė, kad, jei ir atvažiuos, tai tik su vaiku. „Gerai“, – atsakė jis. Man buvo dvylika.
Ant arklių jau buvau sėdėjusi. Palangoje populiari pramoga: ratukas ant ponio – du litukai. Pabandžiau pajoti greičiau, nukritau, išsigandau, žliumbiau, bet noras tęsti buvo didesnis nei baimė. Iš pradžių lankiau sporto klubą „Mustangas“ Šalčininkų rajone, nuo Vilniaus – 25 kilometrai. Tėvai ten vežiodavo tik savaitgaliais, o po metų, 2003-iaisiais, pradėjau važinėti kasdien pati – iš mokyklos autobusu ar su gerais žmonėmis, kurie laikė žirgus arba treniravosi „Mustange“.
Vienas tų gerų žmonių, kuris mane pamėtėdavo, buvo Andrius Petrovas, geriausias Lietuvos konkūrinio jojimo sportininkas. Tuo metu jis ten laikė savo žirgus, o dabar manieji gyvena jo žirgyne už Maišiagalos.
Kiek turite nuosavų žirgų?
Iš viso – dešimt, iš jų septyni – Andriaus žirgyne. Yra ką veikti. Gerai, kad turiu nemažą komandą, kuri juos prižiūri. Tai – mano studentai, aš juos treniruoju. Viena nieko nepadaryčiau, nes čia – komandinis darbas, tiek kalbant apie Nababą, tiek apie kitus žirgus.
Kaip nutiko, kad pasirinkote būtent dailųjį jojimą pas trenerę Svetlaną Snarskienę?
Kai pradėjau joti, „Mustange“ buvo praktikuojamos visos trys pagrindinės olimpinės disciplinos: dailusis, konkūrinis jojimas ir jojimo trikovė. Kad užsiimtum kuria nors rimtai, reikia pradėti nuo gerų jojimo pagrindų. Čia kaip norint spręsti matematikos uždavinius, privalu išmokti daugybos lentelę. Tas pagrindas žirginiame sporte ir gaunamas užsiimant dailiuoju jojimu.
Iš pradžių negalvojau, kad būsiu sportininkė, startuosiu varžybose. Man tiesiog labai patiko būti su arkliais. Kai pradėjau joti kiekvieną dieną, ėmiau greičiau tobulėti. 2003 metais startavau pirmose varžybose vaikų grupėje – turiu tokią mažą taurytę iš jų. Pasirodžiau vidutiniškai, bet to pakako, kad užsikabinčiau. Vėliau įvairiose amžiaus grupėse – vaikų, jaunučių, suaugusiųjų – tapdavau Lietuvos čempione. Rezultatai atėjo greitai, nes ir dirbau daug, ir treniravausi pas geriausią šalyje trenerę.
Žirgai, kuriais jojau, tikrai nebuvo geri, o gana sudėtingi. Pamenu, vienas buvo toks, kad per treniruotę tris kartus mane numesdavo. Tiek kartų dribti – nemažai (juokiasi). Jis – į vieną pusę, į kitą, o aš jau guliu. Bet rimtesnių traumų esu turėjusi tik kelias.
Kaip tiek kritusi iš gana aukštai vėl grįžti prie arklių?..
Vaikystėje krisdavau kažkaip lengvai. Pamenu, kai man buvo 15 metų, arklys nuokalnėje klupo, truktelėjo galvą ir abu apsivertėme. Atsistojau ir supratau, kad ne be reikalo filmukuose rodo, kaip po smūgio į galvą aplink ją žvaigždutės ima suktis. Patyriau, ką tai reiškia. Dvi paras dėl smegenų sutrenkimo pragulėjau reanimacijoje. Dabar krintu labai retai – gal kartą per trejus metus, bet taip, kad nebesusirenku kaulų (juokiasi).
Prieš šešerius ar penkerius metus nukritusi negalėjau atsikelti – matyt, sudursčiau stuburo slankstelius. Kitąsyk nepataikiau nusileisti ant užpakalio, atsikėliau – aptirpę pusę kūno. Labai išsigandau, vaikščiojau po gydytojus ir joti negalėjau mėnesį. Pastarąjį kartą susilaužiau pirštą. Dabar, tikiuosi, ir vėl trejus metus nekrisiu.
Be didesnių traumų atlaikėte sunkų 2023-iųjų sezoną, kai kovojote dėl kelialapio į olimpinį Paryžių?
Sezonas buvo su 14 tarptautinių varžybų ir pasaulio čempionatu – iš viso penkiolika svarbių startų. Atlaikiau tiek aš, tiek mano Kebabas. Jau pernai rudenį mačiau, kad pagal reitingus varžovams nėra galimybės manęs aplenkti, bet nutariau stengtis iki pabaigos, rezultato nepaleisti, nes mūsų sporte gali nutikti ir taip, kad kažkas nusipirks labai gerą arklį ir padarys stebuklą – kitus apjos.
Dirbau iki galo ir patekau į Centrinės Europos geriausiųjų dvejetuką. Tiksliau, esu pirma, o į žaidynes važiuoja du raiteliai iš šio regiono, kuriam priskiriama 30 šalių. Konkurencija – tikrai nemaža, stengiausi apvažiuoti kuo daugiau aukščiausio rango varžybų, kad užsidirbčiau kuo daugiau papildomų reitingo balų.
Aš kaip aš, dirbau tiek, nes turėjau labai aiškų tikslą – patekti į olimpines, o kaip arkliui suprasti, kokio velnio jį tampau po visą pasaulį? Atradau neblogą strategiją, ką daryti, kad jis nepervargtų: po sunkių varžybų stengiuosi dešimt dienų nejoti, o jei varžybos viena po kitos – bent jau tris dienas. Svarbiausia, kad Kebabas būtų laimingas ir patenkintas.
Jei matau, kad atėjus į gardą nusisuka, suprantu, jog yra nelaimingas. Man visada prioritetas – arklys, jo sveikata, ypač psichologinė. Jei jis jaustųsi blogai, praleisčiau svarbų startą, bandyčiau jį pralinksminti, kad ir kaip kvailai tas žodis skamba, kalbant apie arklį.
Kur ir kada suradote tą ištikimą partnerį Nababą?
Jį turiu jau penkerius metus. Pirmiausia žirgų perpardavinėtojai, su kuriais kartais dirbu, atsiuntė man videoįrašą, kaip jis, dar „neapjotas“, bėga laisvėje. Arklys atrodė lyg drambliukas – didelė kaip lagaminas galva, peraugęs, be raumenyno. Nepaisant to, man Nababas patiko, bet kol perklausiau adreso, kur nuskristi, kad žirgą pamatyčiau gyvai ir pačiupinėčiau, jį nupirko kiti – pasirodė! – lietuviai.
Pamačiau jį jau Lietuvoje pas vieną pažįstamą ir pagalvojau: gerai, kad nepirkau, nes labai jau baisus – didelis, kaulėtas, siaura krūtine. Bet bėgo gražiai. Kai Nababui sukako šešeri, savininkai nusprendė jį parduoti ir paprašė pagalbos. Pamačiau naują žirgo video įrašą ir nusipirkau jį pati, nė nebandžiusi.
Negalvojau, kad jis taps mano gyvenimo žirgu. Labiau svarsčiau apie tai, kad jį galėsiu parduoti brangiau, nei pirkau. Pabandžiau pajoti – sudėtinga, po mėnesio nuvažiavau į varžybas ir buvau paskutinė. Priėjo viena teisėja: „Juste, tau reikia jį parduoti.“ Paprieštaravau – jis tiesiog neturėjo patirties ir bijojo. Juk iki tol trejus metus gyvenęs viename žirgyne ir nieko daugiau nematęs.
Supratau, kad reikia jį nuvežti į kuo daugiau vietų, pajoti viename žirgyne, kitame, nesukeliant didelio streso, neauklėjant, jei kažkas ne taip. Tai absoliučiai pasiteisino, jau po pusmečio su trenere kalbėjome, kad Nababas – stiprus žirgas, nors dar jaunas, nepatyręs, nemoka kai kurių elementų, bet jau geresnis už mano pagrindinę kumelę. Pardaviau ją, jį pasilikau kaip pagrindinį.
Netrukus tarptautinėse varžybose, kurių patirties neturėjau nei aš, nei jis, laimėjome pirmąją vietą. Pasakiau trenerei, kad metas dalyvauti aukščiausio lygio varžybose, ji prieštaravo, nes mano jojimas dar buvo žalias, bet 2021-aisiais tapau pirmąja Lietuvos dailiojo jojimo raitele, startavusia Europos čempionate. Pagalvojau: kaip bus, taip. Noriu daryti tai, ką noriu, man nerūpi, ką žmonės galvos, o jei pasiseks – valio!
Negalvojau apie rezultatus, tiesiog vadinamosios pirmo rato varžybos man buvo nebeįdomios, iš jų išaugau. Mintis apie olimpines trenerei švystelėjo 2023-iųjų pavasarį, pasakiau, kad galimybių man – apskritas nulis, bet rudenį jau pati galvojau, kad galiu ir patekti. Bet ir toliau jojau ne tik dėl rezultato, o dėl to, kad man patinka varžybose susitikti su draugais iš užsienio, patinka rodyti savo arklį, save.
Kaip keliaujate judu su Nababu? Jis – ne šuniukas, į lėktuvą lengvai nepasiimsi.
Šįmet skridome jau du kartus. Arklių oro uostas, iš kurio skrydžius organizuoja kelios bendrovės, yra Belgijoje, Lježo mieste, o iki jo turime nuvažiuoti. Anksčiau pasiimdavau kažką iš savo komandos, kad padėtų pavairuoti ir varžybose, o geras pusmetis savo furytę vairuoju viena – man nėra problemų pačiai žirgą pasikrauti, išsikrauti. Išvažiuojame vakare iki Poznanės Lenkijoje, kur yra Kebabą prižiūrintis veterinaras.
Sustoti po 11 valandų vairavimo pas jį patogu, nes yra beveik pusiaukelė prieš tolesnę kelionę. Paryčiui atvykusi iškraunu ir pašeriu arklį, susitvarkau reikalus ir einu miegoti – patogu, kad furoje yra lova, nereikia viešbučių ieškoti. Pailsiu, pripilu degalų ir – vėl 11 valandų vairuoti. Į kelionės pabaigą nuo vairavimo naktimis taip susipina laikas, kad nebesusigaudau, kada diena.
Arkliui skristi, jei nėra oro duobių, lengviau, negu važiuoti. Tiesiog stovi kaip ant žemės, o važiuojant keliu yra posūkiai, juntama amortizacija. Lėktuve žirgui paniką gali sukelti nebent pakilimas ir nusileidimas. Automobilyje jam visą laiką reikia laikyti pusiausvyrą – aišku, tai daryti lengviau nei žmogui, nes turi keturias kojas. Lėktuve greta arklių būna prižiūrėtojai, veterinaras – juos pažįstu, paprašau, kad, jei kas, maniškį paglobotų, bet sako, kad Kebabas skrenda kaip profesionalas, nepanikuodamas. Aš skrendu kitu – paprastu reisiniu lėktuvu, iš Briuselio oro uosto, šalia jo aikštelėje palikusi mašiną. Iš lėktuvo pirmiau važiuoju ne į viešbutį, o žiūrėti, kaip mano arklys.
Laimite nemažai varžybų, bet gyventi iš prizinio fondo neišeitų?
Kasdien dirbu sunkiai ir daug, varžybos – taip pat darbas, tik už jį niekas nemoka, pati sumoku starto mokesčius (nuo 1 500 iki 3 500 eurų, žiūrint, koks varžybų rangas), o laimėti piniginiai prizai dažnai nepadengia kelionių išlaidų. Apie 11-ą atvažiuoju į žirgyną ir grįžtu iš jo apie 20 valandą. Kebabu stengiuosi nejoti daugiau nei keturis kartus per savaitę, bet turiu kitų žirgų, tad, kai esu namie, kasdien turiu joti jais, treniruoti mokinius, važiuoju treniruoti ir į kitus žirgynus.
Per tokį savo užimtumą spėjote baigti studijas?
Mykolo Romerio universitete studijavau psichologiją, bet nepabaigiau – liko parašyti bakalaurinį. Gal kada susikaupsiu ir tai padarysiu, o jei ne – nesigraušiu. Studijuodama gavau labai daug žinių, o pats diplomas man nieko nereiškia.
Su kuriuo partneriu – Nababu ar vyru Karoliu praleidžiate daugiau laiko?
Nakvoju su Karoliu, o daugiau sąmoningo laiko, matyt, tenka Nababui (juokiasi). Varžybos, kelionės, kasdienė priežiūra – akis į akį tikrai daugiau matau arklį. Karolis – programuotojas, neturintis absoliučiai nieko bendra su žirgais. Su jais – gerai. Jie – ramūs. Kur palikai, ten ir radai. Jei išvažiuoju, žinau, kur jį rasiu – namie. Nebent į sporto salę bus nuėjęs (juokiasi).
O namams jūsų lieka, valgyti gaminate?
Kaip čia pasakius… Pasikartosiu: man labai pasisekė su vyru. Jis – kaip aklai vištai grūdas. Kai vakare grįžtu, valgyti būna padaryta. Aš gaminu kartą per mėnesį ar du. Tai abu traktuojame kaip didžią dieną (kvatoja).
Mes su vyru įpratę valgyti kartą per dieną, jis gal dar kažko iki tol užkanda, aš – ne. Man taip tinka, nes pavalgiusi negaliu joti. Kitas vyras sakytų: „Gal tu, gražuole, eik ir gyvenk su savo arkliu.“ O iš Karolio nė karto nesulaukiau jokio priekaišto. Ne viskas rožėmis klota, būna ir man sunkių akimirkų, bet ir jomis, ir džiugiais momentais iš vyro gaunu tik palaikymą.
Kur tokių stebuklingų vyrų būna?
„Tinderyje“! Pas mus viskas vyko greitai: trečiadienį pradėjome susirašinėti, šeštadienį nuėjome į pirmą pasimatymą, pirmadienį praktiškai pas jį apsigyvenau. Kurį laiką dar nuomojausi butą, į kurį grįždavau nakvoti gal kartą per savaitę ir pamaitinti dviejų kačių – rusų mėlynosios ir arklidžių veislinės.
Spalio 10 dieną susipažinome, o tarpušvenčiu katės jau kraustėsi pas Karolį. Kovą atsisakiau nuomoto buto – iki tol jį turėjau, jei kartais tektų sugrįžti (juokiasi). Neprireikė. Aš tokia: jei gerai, tai ko laukti? Jei negerai – skirstomės.
