„Pamišimas dėl plastinių operacijų ir injekcijų pamažu trina autentiką“, – sako laidų vedėja, žurnalistė, knygų autorė Rimantė Kulvinskytė, pati amžėjimą priimanti kaip privilegiją.
Kaip manote, ar gera išvaizda turi įtakos emocinei būsenai?
Manau, kad santykis abipusis. Emocinė būsena veikia išvaizdą, o išvaizda – emocinę būklę. Nors mano atveju pirmas santykis – stipresnis. Kaskart, kai ima trūkti valios nusivalyti makiažą ar atlikti elementarias higienos procedūras, žinau, kad kažkas negerai, kad pavargau, savęs nebegirdžiu, užsidarinėju į kiautą.
O kas Jus labiausiai džiugina, kai žiūrite į save veidrodyje?
Akių spindesys. Dažnai žiūrėdama į veidrodį bandau save pamatyti tų žmonių, kurie kasdien sako, kad myli, akimis. Bet ne ką rečiau ir pati sau tai primenu.
Esate atpažįstamas žmogus, ar kada nors jautėte „spaudimą“ atrodyti nepriekaištingai?
Spaudimą dėl išvaizdos, tiksliau sakant, svorio patyriau tik priklausydama modelių agentūrai. Televizijoje niekada nesu sulaukusi komentarų dėl išvaizdos. Nei iš prodiuserių, nei iš kolegų ar socialinių tinklų sekėjų. Bet tas „spaudimas“ nuo modeliavimo laikų visada gyveno viduje. Buvau didžiausia savo spaudėja, kuri įsivaizdavo, kad vidinė kritikė – neatsiejama dalis, nors iš tiesų tai tik pasenusi programinė įranga, kurią galima išinstaliuoti.
Žinoma, lengva pasakyti, ne taip lengva padaryti. Ypač kai kolegės – vienos gražiausių ir ypatingiausių šalies moterų. Nori nenori imi lygintis ir taip kastis duobę. Tada užsisuka begalinis ratas, kuriame nėra laimėtojų.
Kaip iš to rato ištrūkstate?
Sodinuosi save ir kalbuosi: Rimante, kokios tavo vertybės, kas tave daro laimingą, kam nori skirti savo laiką, dėmesį ir pinigus, kokią žinutę neši žmonėms… Galų gale, kokį pavyzdį rodai Lunai (dukrai)? Tuomet „grožio nerimas“ dingsta.
Kaip manote, grožio standartai keičiasi iš esmės ar tik sukasi ratu?
Manau, kad vienintelis skirtumas tarp laikotarpių yra toks, kad anuomet moterys nežinojo, negalėjo arba neturėjo, o dabar jau gali rinktis. Dabar daug kas tapo pasiekiama ranka. Prisipažinsiu, tiek žodis „standartas“, tiek „normalu“ man kelia neigiamas emocijas. Kas tuos standartus nustato? Kokiu tikslu? Kas darosi su žmonėmis, kurie yra už standarto ribų? Manau, kad unikalumą ir ištikimybę sau, savo vertybėms ir kultūrai mes turėtume švęsti. Kaip tai reiškiasi – per dredus, priaugintas blakstienas ar neskustas kojas… kiekvieno reikalas.
Įsivaizduokite, kaip grožio industrija ir moterys atrodys po 20 metų?
Tikiuosi, bus skirtingai atrodančių veidų. Pamišimas dėl plastinių operacijų ir injekcijų pamažu trina autentiką. Kartais net darosi baisu, kad gal čia kažkokia sąmokslo teorija? Tikslas įkalti moterims į galvą, kad jos vertingos tik tuomet, kai atrodo tiksliai taip, kaip reikia. Kita vertus, matau ir grožio progresą, grįžimą prie šaknų, gamtos medicinos, papročių, tradicijų. Grožyje atsiranda vis daugiau sąmoningumo. Nenustebčiau, jei ateityje rūpinimasis grožiu prasidėtų nuo buvimo brangių žmonių rate, bendrų veiklų, ilgų pasivaikščiojimų ir dar ilgesnių apsikabinimų.
Kaip kelionės pakeitė jūsų požiūrį į grožį? Kokių paslapčių ar ritualų atradote keliaudama?
Požiūris kisti nenustoja. Man nuostabu atrasti ir pastebėti tai, kas svarbu skirtingose kultūrose. Tarkime, balietėms labai svarbi laikysena, ten net krepšį su turgaus prekėmis ant galvos nešanti močiutė atrodo tiesi kaip karalienė. Pati mokausi ir Luną mokau neteisti, nevertinti, o būti smalsiai kitų grožio suvokimo klausimu. Iš Balio aš pasiėmiau nemažai ritualų: dažnai „apsiplaunu“ smilkalais – su dūmais apglostau visus kūno kampelius, prausdamasi po dušu pagalvoju, kokias mintis nusiplaunu, tepdamasi kremais – kokias mintis noriu į save sugerti.
Kokių dar netradicinių praktikų išbandėte?
Nesu iš tų, kurios daug eksperimentuoja. Bandžiau įvyniojimą į Negyvosios jūros purvą „Sugiharos“ klinikoje. Procedūra ypatinga tuo, kad po jos dar kelias paras nerekomenduojama praustis. Tam, kad mineralai atliktų savo valomąjį darbą. Neįtikėtinas procesas ir džiuginantis rezultatas. Viena draugė rekomendavo medicininių dėlių terapiją. Sako, dėlės skatina kolageno gamybą. Nežinau, draugė po procedūros tikrai atrodė nuostabiai, bet aš rimtai svarstau, ar ryžčiausi tokiai patirčiai.
Kas Jums padeda jaustis gražiausia savo versija?
Kai padarau tai, ką pažadu. Kai esu sąžininga su savimi. Kai kažkam pakeliu nuotaiką pasakydama komplimentą ar apkabindama. Kai neaukoju savo poreikių dėl kitų komforto. Ne kasdien jaučiuosi graži, bet kasdien savo kūnui padėkoju už tai, kad jis neša mane per gyvenimą.
Svarbiausi grožio ritualai ir taisyklės?
Atsibudus stiklinė šilto vandens. Žuvų taukai. Į lovą – tik švariu veidu. Balietiško aliejaus terapija plaukams šimtą kartų perbraukiant per juos šepečiu bent kartą per savaitę. Spalvotas ir įvairus lėkštės turinys. O jei tingisi gaminti, baltymų ir kolageno kokteilis. Jokie kremai nepadės, jei trūks miego. Ir dar komplimentai. Sau ir kitiems. Bent vienas komplimentas nepažįstamam žmogui per dieną. Kai sakome komplimentą kitam, smegenys galvoja, kad sakome sau, tad laimi abi pusės.
Ar sutinkate su posakiu, kad „grožis reikalauja aukų“? Kiek pati esate pasirengusi paaukoti?
Pamenu, kai sesė pindavo plaukus ir sakydavo: „Nori būti graži? Kentėk.“ Tas posakis į mano kūną įsėdo daug giliau, nei būčiau norėjusi, ir lydėjo per visą paauglystę ir ankstyvą moterystę. Jaustis nepatogiai, alkanai, suvaržytai, keltis anksti tam, kad pasidažytum, susisuktum plaukus, susirinktum vertinimus iš išorės, tapo tokia norma, kad kančios jau net nepastebėdavau. Dabar amžėjimą priimu kaip privilegiją.
Kiekvieni metai – dovana, o ne kažkas, su kuo reikėtų kariauti. Ne visos mergaitės užauga, ne visos moterys gauna galimybę pastebėti raukšles, žilus plaukus ir nukarusias krūtis. Kūnas – mūsų patirčių liudininkas, negali tikėtis, kad per visą gyvenimą jo išraiška nepasikeis. Grožio, sporto, sveikatos procedūros man turi būti laimė, „aukotis ir aukoti“ man yra per brangu.
Kiek laimė yra susijusi su grožiu ir patrauklumu? Ar gražūs žmonės laimingesni?
Išorinis grožis dažnu atveju yra sėkmė. Puikiai sukritę genai. Tai – ne nuopelnas, o kažkas, už ką kasdien reikėtų padėkoti tėvams ir toliau dirbti gražinant vidų. O patrauklumas gali nieko bendro su grožiu neturėti. Tai – charizma. Ar gražūs žmonės laimingesni? Nežinau. Jei laimė lygu sėkmė, statusas, žinomumas, taip, gražūs žmonės tokios laimės dažnai gauna daugiau arba lengviau. Bet jei sėkmės ar laimės suvokimas – būti išgirstam, pamatytam, jausti pilnatvę, būti akimirkoje, negalvojant apie rytojų… Tai nieko bendro su išvaizda neturi, tai – pačių susikurta laimė.
Kokį patarimą duotumėte jaunesnei savo versijai?
Niekada neatsiprašinėk už tai, kaip atrodai. Tą laiką, kurį skiri veidrodyje apžiūrinėdama savo užpakalį, skirk svajonėms, knygoms ir draugams. Įsivaizduok, kad esi aštuoniasdešimties ir gauni vieną dieną grįžti į dabartinį savo kūną: ką su juo veiktum, kur bėgtum, pagal kokią muziką šoktum?
Niekada neatsiprašinėk už tai, kaip atrodai.
Didžiausi iššūkiai, su kuriais susiduriate?
Pamatų apie grožį sudėjimas dukrai. Matau, kaip jos vaikišką jautrią sielą jau ima purvinti lyginimasis, standartai, kūno vertinimas per skaičiukus. Daug šiuo klausimu kalbamės. Luna daug sportuoja. Atradome, kad per karatė, laipiojimą ir breiką ji kuria visai kitokį santykį su savimi. Nė vienoje iš šių veiklų grožis nėra svarbus, bet grožio jose labai daug.
Kokios knygos ar filmai turėjo įtakos jūsų grožio suvokimui?
„Valgyk, melskis, mylėk“ – kelionė į savęs atradimą, „Ieškantys laimės“ – odė atkaklumui ir orumui, „Mažoji mis“ – paminklas trūkumams, net „Užsispyrusi blondinė“ man visada buvo apie tai, kad negalima leisti kitiems nustatyti tavo vertės. Iš mažiau žinomų rekomenduočiau „Volterio Mičio slaptas gyvenimas“, „Gerasis Vilas Hantingas“, „Nuostabus protas“. Iš knygų – Davido R. Hawkinso „Power vs. Force“ ir „Letting Go: The Pathway of Surrender“, Viktoro E. Franklio „Žmogus ieško prasmės“, Doon Miguelio Ruizo „Keturi susitarimai“, Echharto Tolle „The Power of Now“.
Kaip apibūdintumėte savo grožio filosofiją?
Pagarba, meilė, dėkingumas.
