Jau kitą savaitę į Lietuvos nacionalinio dramos teatro Didžiąją salę susirinks jaunųjų žiūrovų auditorija – rugsėjo 6, 7 dienomis įvyks naujo spektaklio visai šeimai „Ronja plėšiko duktė“ premjera.
Spektaklį apie dvi konkuruojančias plėšikų gaujas ir jų susidraugavusius vaikus pagal garsios švedų rašytojos Astridos Lindgren knygą režisuoja ir adaptaciją scenai sukūrė Eglė Švedkauskaitė.
Spektaklyje bus svarbi muzika – plėšikus vaidinantys aktoriai scenoje dainuos ir gros įvairiais instrumentais. „Ronjai…“ muziką kuria jau penktus metus su E. Švedkauskaite bendradarbiaujanti kompozitorė Agnė Matulevičiūtė.
„Mūsų „plėšikų“ grupė scenoje – triukšmingi skvoteriai, emocijas reiškiantys pusiau dainuodami, pusiau rėkdami, grodami gitaromis. Man svarbu kurti kartu su aktoriais – groti, improvizuoti, ieškoti. Kaip tikroje grupėje, esu keliose tokiose grojusi.
Fiksuoju, kas pavyksta, ir iš to rašau tekstinę partitūrą. Repeticijose grupę vadiname „Ironija“ – joje groja aktoriai Augustė Pociūtė, Kęstutis Cicėnas, Marius Repšys, Vainius Sodeika, vokalistai Airida Gintautaitė, Algirdas Dainavičius ir trio Jolanta Dapkūnaitė, Jurga Kalvaitytė, Jūratė Vilūnaitė“, – pasakoja Agnė Matulevičiūtė.
Spektaklio, skirto žiūrovams nuo 7 m. amžiaus, metu taip pat skambės iš anksto įrašytas vaikų choras. Apie viską artėjant premjerai kompozitorė pasakojo Ievai Raudeliūnaitei.
Su režisiere Egle Švedkauskaite dirbate ne pirmą kartą. Ką galite papasakoti apie judviejų kūrybinę partnerystę? Kokia yra jūsų tarpusavio kalba, padedanti sukurti bendrą darbą?
Darbas su Egle man yra labai autentiškas. Mūsų bendras kūrybinis kelias prasidėjo prieš penkerius metus, ir nuo tada beveik kasmet įvykdome po projektą. Eglė turi puikią muzikinę klausą, todėl galime kalbėtis apie muziką, tartis, ieškoti sprendimų, kaip sukurti kūrybinės laisvės atmosferą aktoriams, kurie scenoje muzikuoja. Jos jautrumas muzikai man, kaip kompozitorei, yra dovana. Mums svarbus spektaklio garsovaizdis – gyvi instrumentai ir muzikinis pasakojimas.
Kiekvienas kūrybinis procesas yra skirtingas. Nors turiu sau įprastą kūrybos eigą, ji visada priklauso nuo teatro projekto ir režisieriaus (-ės). Kartais režisieriai (-ės) beveik nieko nekomentuoja ar per daug nesidalina idėjomis, tada tiesiog kuriu, nešu parodyti ir kalbamės, ar tinka.
Koks jūsų, kaip kompozitorės, santykis su muzikos kūrimu vaikams? Ar galvojate, kaip pasiekti mažąjį žiūrovą?
Esu kūrusi muziką trims vaikų spektakliams. Su „Ronja plėšiko dukterimi“ situacija kompleksiškesnė – knyga skirta ir vaikams, ir suaugusiesiems. Dirbdama su vaikais supratau, kad jų neapgausi: jei kūrinys jų neveža – jie iškart pajunta. Vaikai labai tyri, be filtro, todėl svarbiausias yra autentiškas santykis. Tikiu, kad jei aktoriui smagu groti, vaikams bus paveiku.
Man įdomu stebėti ne vien patį spektaklį, bet ir vaikus – jei jie juda su muzika, vadinasi, ji kažkaip juos veikia. Tai nereiškia pataikavimo žiūrovams – svarbu atvirumas. Anksčiau maniau, kad vaikų spektaklio muzika turi būti linksmesnė, bet tai stereotipas. Vaikai – kaip suaugusieji, tik atviresni. Jie vertina grynumą, todėl spektakliuose svarbu tiksliai žinoti, ką nori pasakyti.
Papasakokite, kaip atrodė pirminis repeticijų etapas?
Su Egle susitikome dėl refleksijos ir supratome, kad per pirmąjį pusantro mėnesio etapą nuveikėme daug. Buvo svarbu atrasti tinkamą formą ir kalbą – kūrinys daugiasluoksnis, skirtas ne tik vaikams. Prieš pradėdama dariau tyrimą: keliavau po Lietuvą, stebėjau vaikų spektaklius. Pastebėjau, kad suaugusieji kartais vaidina vaikus dirbtinai – per balsą, kūno kalbą, dažnai rėkdami ar elgdamiesi vaikiškai, bet vaikai juk mato, kad scenoje – suaugusieji. Mums svarbu rasti tikrą priežastį, kodėl ir kaip esame scenoje.
Kalbant apie garsą – iš pradžių svajojau turėti vaikų chorą scenoje, bet dėl logistikos teko atsisakyti. Laimei, teatras leido naudoti įrašytą chorą – vaikų balsai vaikams skamba tikrai ir, tikiuosi, paveikiai. Per pirmąjį etapą išryškėjo ir personažų grupės, gyvai grojančios scenoje, muzikiniai stiliai.
Kaip sekėsi dirbti su aktoriais, kurie spektaklyje atlieka muziką gyvai?
Dirbti buvo labai smagu – aktoriai puikūs. Dažnai muzikiniai jų gebėjimai režisieriams nebūna pirmame plane, bet Eglės spektakliuose tai tikrai itin svarbu – ir ne tik muzikiniai gebėjimai, bet muzikalumas iš esmės.
Šiame spektaklyje aktoriai negroja iš jiems parašytų natų. Naudojau improvizacijos metodą: darėme repeticijas-muzikines sesijas, per jas išsigryninome grupės kryptį, stilistiką, instrumentus.
Iš pradžių norėjome punk skambesio, bet procesas nuvedė prie electro-punk stiliaus. Vaikai, stebėję repeticijas, įsitraukė – tai ženklas, kad muzika veikia. Mūsų „plėšikų“ grupė scenoje – triukšmingi skvoteriai, emocijas reiškiantys pusiau dainuodami, pusiau rėkdami, grodami gitaromis.
Man svarbu kurti kartu su aktoriais – groti, improvizuoti, ieškoti. Kaip tikroje grupėje, esu keliose tokiose grojusi. Fiksuoju, kas pavyksta, ir iš to rašau tekstinę partitūrą. Repeticijose grupę vadiname „Ironija“ – joje groja aktoriai Augustė Pociūtė, Kęstutis Cicėnas, Marius Repšys, Vainius Sodeika, vokalistai Airida Gintautaitė, Algirdas Dainavičius ir trio Jolanta Dapkūnaitė, Jurga Kalvaitytė, Jūratė Vilūnaitė.
Minėjote, kad buvote pasikvietę vaikus, kurių nuomonė jums buvo svarbi. Ar tai keitė kūrybinį procesą?
Dažnai kiek vaikų, tiek nuomonių. Kai pakvietėme „Diemedžio“ mokyklos klasę, nustebino, kad jie klauso roko – sakė, kad Ronja ir plėšikai turėtų klausytis tokios muzikos kaip The Beatles. Supratau, kad tai vaikų, kurių tėvai formuoja skonį, nuomonė, bet džiugu, kad nebuvo minčių apie popmuziką – tai būtų apsunkinę grupės „Ironija“ gyvenimą. Dabar turime net psichodelinio roko atspalvių. Po peržiūros klausėme, ar muzika jiems įdomi, ir gavome pritarimą. Spektaklis dviejų veiksmų, todėl svarbu, kad muzika tarp jų kontrastuotų ir vestų į priekį, palaikydama dėmesį. Vieniems patiks, kitiems ne, bet svarbu, kad būtų smalsu ir įtrauktų.
Kaip manote, kokią vietą muzika užima šiame spektaklyje – ar ji veikia kaip pasakotoja, atmosfera ar personažas?
Muzika labiau veikia kaip pasakotoja, nors atmosfera taip pat svarbi. Yra dainos, besikartojantys motyvai, bet man ypatinga dalis šalia gyvos grupės – įrašytas gyvas vaikų choras, atspindintis Ronjos ir Birgo bendravimą magiškoje aplinkoje. Gamtos garsus – vėją, paukščius, gyvūnus – kūriau naudodama vaikų balsus, prašiau jų interpretuoti, kaip jie girdi mišką, arba interpretuoti miško garsus. Įrašėme berniukų ir jaunuolių chorą „Ąžuoliukas“ bei Vilniaus kultūros centro LRT vaikų chorą.
Koks jūsų santykis su Astrid Lindgren kūriniu buvo vaikystėje ir koks jis dabar?
Tiksliai nepamenu, kada pirmą kartą skaičiau knygą „Ronja plėšiko duktė“ – turbūt devynerių. Ronja visada buvo mano herojė, drąsi, o jos santykis su tėvais man buvo artimas. Tapatinausi ir su tuo, kad Ronja Birgą vadina savo broliu – tokį ir aš turiu. Paauglystėje panašų vaidmenį atliko serialo „Ksena: karingoji princesė“ veikėja.
Dabar skaitydama matau daug meilės ir gerą dozę tamsos. Kūrinyje jaučiu gilų Ronjos ir Birgo ryšį – jie yra draugai, šeima. Ronja jį vadina broliu, bet ta broliška meilė atrodo sudėtingesnė. Vaikai taip pat mato juos kaip brolį ir seserį, o tai skatina apmąstyti meilės prasmę ir kaip ją suvokiame vaikystėje, o kaip suaugusiųjų pasaulyje.
Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklio šeimai „Ronja plėšiko duktė“, skirto vaikams nuo 7 m. amžiaus, premjera LNDT Didžiojoje salėje įvyks rugsėjo 6, 7 d.
Rugsėjo 6 d., apie 17 val. 30 min. (iškart po spektaklio) LNDT fojė vyks susitikimas su publika „Auditorija tiria“, kuriame žiūrovai galės užduoti klausimus režisierei ir aktoriams. Įėjimas laisvas, laukiami visi.
Kiti spektaklio rodymai numatyti spalio 18, 19 d. ir lapkričio 22, 23 d.
