Ar žinojote, kad belaidį internetą, be kurio neapsieina joks išmanusis įrenginys, iš tikro sukūrė moteris? Ir „Monopolį“, ir automobilio valytuvus, ir lytines chromosomas, ir pirmąjį elektroninį kompiuterį, ir net juodąją materiją taip pat atrado / sukūrė / išrado moterys mokslininkės, tik jų pasiekimus prisiskyrė (tiksliau, tiesiai šviesiai – nukniso) vyrai?!
Šiuolaikiniame pasaulyje toks nuopelnų pasisavinimas sulauktų milijoninių ieškinių, feminisčių protestų ir visuotinio nukryžiavimo medijose, tačiau dar vos prieš penkiasdešimt metų patriarchatas jautėsi geriausiai, jei gabios ir išradingos damos su savo genialiomis idėjomis buvo nustumiamos į šešėlį, „neutralizuojamos“ vaikais, namais, katėmis ir puodais.
Metas prisiminti, ką vyrai atėmė iš moterų-išradėjų, ir ištaisyti šią nedovanotiną nežinios spragą.
Matildos efektas
Ne tik istorijos vadovėliai rašo, kad šimtmečius moterys priverstinai gyveno antraplanį visuomeninį gyvenimą, – joms ilgai niekas neleido nei balsuoti, nei vairuoti, nei siekti aukštojo mokslo. Šios sferos su labai retomis išimtimis buvo griežtai valdomos vyrų (dažniausiai – baltųjų vyrų), o trokšti kažko daugiau už virtuvės, miegamojo ir bažnyčios durų prilygo kone raganystei. Visgi greta galingų (ar nebūtinai) vyrų visada atsirasdavo smalsių ir galvotų moteraičių, savo išmintingais kaklais sukiojusių barzdotas vyriškas galvas.
Deja, kad ir kokie nuostabūs atradimai kildavo moteriškosios lyties galvoje ir rankose, vyriškas ego neleisdavo tokioms naujienoms išplisti ir atradimai kaipmat būdavo nuneigiami ar priskiriami kažkam su papildomais organais tarp kojų – damos vyrui, kolegai ar tiesiog mažiau gabiam išradėjui, svarbiausia, kad šis būtų vyras, nes kaipgi kitaip!
Tokį moterų nuopelnų pasisavinimo fenomeną garsi amerikiečių visuomenės veikėja, sufragistė ir abolicionistė Matilda Joslyn Gage pirmą kartą viešai aprašė savo esė „Moteris kaip išradėja“. Jos feministinis kūrinys publikuotas 1870-aisiais, jame buvo iškelta ir moterų nuopelnų „nematymo“ problema, kritikuojamas dažnai kartojamas įsitikinimas, kad moterys neturi išradingumo ar visai nesupranta mechanikos.
Vėliau, jau 1993 metais, istorikė Margaret W. Rossiter savo darbuose nagrinėdama M. J. Gage veiklą, sukūrė Matildos efekto terminą, skirtą apibūdinti visiems moterų pasiekimams, kuriuos vyrai legaliais ar nelegaliais būdais prisiskyrė sau.
Tokių Matildų per visą mokslo, meno, socialinio gyvenimo istoriją buvo tiek daug, kad daugelis faktų apie jų pasiekimus jau nukeliavo į užmaršties sąvartynus, asimiliavosi ir pasislėpė po mizoginiškais ūsais.
Nuo viduramžių iki moderniųjų laikų
Jau antikos laikais moterų darbas buvo stipriai nuvertinamas. Vis dėlto istoriškai pagrįstai ant Matildos efekto aukuro, panašu, pirmoji paaukota moteris buvo Trotula iš Salerno. Ją drąsiai galima įvardyti kaip vieną iš pirmųjų istoriografinės mizoginijos aukų.
Italė Trotula Ruggiero, kilusi iš turtingos šeimos, įvardijama kaip viena garsiausių XII amžiaus gydytojų. Ji net vadinama pirmąja pasaulyje ginekologe, moterų sveikatos pradininke – ir specializavosi būtent tik moteriškoje sveikatos sferoje – akušerijos, ginekologijos, kosmetikos ir odos ligų srityse.
Trotula parašė ypač daug reikšmingų medicinos darbų („Passionibus Mulierum Curandorum“, „Practica Secundum Trotam“ ir kt.). Šių darbų tikslas buvo šviesti gydytojus vyrus apie moters kūną, sanitariją, nes gydytojai vyrai tuo metu mažai ką težinojo apie moters ciklą ar nėštumą, o jei ir žinojo, nelabai norėjo išvis kažką suprasti ar su tomis žiniomis kažką daryti.
Ir vis dėlto per ateinančius šimtmečius Trotulos autoryste buvo suabejota vien dėl to, kad istorikai ir medicinos specialistai skeptiškai vertino, ar apskritai moteris gali sukurti tokio tikslumo ir svarbos kūrinius – juk net antikos filosofai grasino savo pasekėjus reinkarnacijomis į moterį, jei anie elgsis nuodėmingai. Taip, jūs perskaitėte teisingai, moterys jokiais būdais negalėjo būti tokios protingos kaip Trotula!
Galiausiai daugelis net iš viso ėmė abejoti Trotula iš Salerno esant realią, mat moters, jei ši nėra Mergelė Marija, dominavimas bet kurioje viešojoje sferoje viduramžiais buvo nematytas ir negirdėtas dalykas! Tokia patogi abejonė galiausiai leido daugeliui vyrų gydytojų vėlesniais metais pasisavinti Trotulos veikalus, prilipdyti savo vardus ant jos darbų ir taip nuneigti neišmatuojamą moters talentą bei indėlį į mediciną.
Kodėl kažko nepavogus iš moterų?!
Dabar pabandysiu supažindinti vos su keletu istorijų iš tūkstančių, kai moterys prieš savo valią tapdavo Matildomis.
Štai Margaret Eloise Knight, savamokslė amerikiečių inžinierė, 1867 metais išrado mašiną, leidusią masiškai gaminti plokščiadugnius popierinius maišus – tokius, kokius iki šiol stebime amerikietiškuose filmuose. Tačiau jos sukurtą idėją bei prietaiso dizainą pavogė ir pirmesnis užpatentavo staklių meistras, vardu Charlesas Annanas, atvykęs į moters dirbtuves padėti sumontuoti patobulintų jos gamybinių staklių.
Kai galiausiai Margaret išrastas aparatas buvo baigtas, ši kreipėsi į patentų biurą, tačiau ten sužinojo, kad Annanas tai padarė pirmas savo vardu! Aišku, vyko teismo procesas, kuriame esminiu kriterijumi buvo laikomas teiginys, kad „jokia moteris negali to nei sukurti, nei išvis suprasti, kaip veikia staklės“. Išradėjai šiaip ne taip pavyko įrodyti, kad ranka pati braižė brėžinius, atsirado daugybė liudininkų ir teismo procesą ji pagaliau laimėjo. Tiesa, teismo procesas truko net 16 dienų, o didžiules teisines išlaidas turėjo apmokėti pati M. E. Knight. Vėliau moteris išrado dar 80 kitų pramoninių mašinų, įskaitant ir sukamąjį variklį.
Lizzie Magie, amerikiečių žaidimų dizainerė ir rašytoja, sukūrė visame pasaulyje žinomą stalo žaidimą „Landlord“. Pristatinėdama savo žaidimą visuomenei, juo labai sudomino tokį gudročių Charlesą Darrow. Jis nukniaukė Lizzie idėją, pervadino žaidimą „Monopoliu“, pardavė jį kaip savo „Parker Brothers“ kompanijai ir uždirbo milijonus. L. Maggie pradėjus piktintis esama situacija, „Parker Bros“ davė jai 500 JAV dolerių ir liepė eiti velniop. Jei ne ekonomikos profesorius Ralphas Anspachas, atsitiktinai atradęs L. Maggie vardą šioje istorijoje, pasaulis apie šią vagystę nieko ir nežinotų.
Su išradimu nepasisekė ir Mary Anderson, kuri važiuodama tramvajumi sniege, sumąstė šiuolaikinių stiklo valytuvų idėją. Moteriai pavyko savo mintis įkūnyti, ji 1903 metais net patentavo savo idėją. Tačiau parduoti savo įrenginį įmonėms jai nesisekė, visos kaip susitarusios atmetinėdavo jos išradimą, dažnai nė neišklausę iki galo. Ir tik 6-ajame dešimtmetyje, kai automobilių pramonė ėmė kurti greitus automobilius, įmonės ėmėsi valytuvų idėjos. Deja, M. Anderson patentas jau buvo pasibaigęs, tad šią idėją prisiskyrė Robertas Kearnsas ir susišlavė visą aukso puodą.
Mokslininkė Grace Murray Hopper sukūrė kompiuterinį kodavimą, kuris tapo programavimo kalba „Cobol“. Tačiau visus nuopelnus už tai gavo… jos kolega Johnas von Neumanas.
Holivudo aktorė ir gražuolė Hedy Lamarr Antrojo pasaulinio karo metu, norėdama padėti sąjungininkų torpedas valdyti per nuotolį, su kompozitoriaus George’o Antheilo pagalba 1940 metais sukūrė technologiją, vadinamą dažnio šuoliu. Dažnio šuolio konceptas buvo skirtas belaidžiam ryšiui perduoti – šia technologija grįsti ir šiuolaikiniai mobilieji telefonai, GPS, belaidis internetas ar „Bluetooth“. Karinis jūrų laivynas visiškai ignoravo jos išradimą, bet vis tiek panaudojo dažnio šuolį, už kurį nuopelnus susirinko vyrai mokslininkai. Anot visuomenės balso, Austrijoje gimusi amerikiečių aktorė tiesiog „buvo per graži būti protinga“. Ir nors nuo mažens ji pasižymėjo genijaus talentu, į gabią mergaitę visi dėmesį kreipė tik dėl jos išvaizdos.
Kaip aktorė ji sulaukė pripažinimo 1932-aisiais, tačiau visąlaik užsiimdavo eksperimentais savo įsirengtoje nedidukėje laboratorijoje. Akivaizdu, kad, jei ji būtų buvusi ne moteris, šis unikalus atradimas būtų pelnęs jai didesnę šlovę nei Holivudo ekranas.
Vieną didžiausių perversmų tėvystėje sukėlusį atradimą – vienkartines sauskelnes – sukūrė Marion Donovan. Iš pradžių jos dėka atsirado daugkartinių sauskelnių technologija, kurią ji 1951-aisiais užpatentavo ir visi be galo džiaugėsi nailoninėmis kelnaitėmis su vystyklu viduje, kuris buvo ženkliai pažangesnė idėja nei tiesiog vystyklas.
Tačiau M. Donovan galvoje krebždėjo genialesnė mintis – sukurti sauskelnes, kurių nereikia skalbti. Tai nebuvo taip paprasta, nes norėta išvengti odos bėrimų, o popierinių sauskelnių medžiaga buvo linkusi sugerti į save visą drėgmę. Po daugybės eksperimentų Marion sukūrė tvirto, sugeriančio popieriaus kompoziciją, kuri puikiai atliko savo darbą. Deja, bet didžiosios JAV popieriaus įmonės, susipažinusios su idėja, išjuokė atradėją dėl tokio nepraktiškumo. Prireikė beveik dešimties metų, kol jos idėja tapo kūnu. Beje, šį jos išradimą nukniaukė Victoras Millsas, „Pampers“ kūrėjas. O jau apie šios įmonės sėkmę žino net tie, kurie nė neturi vaikų.
Šeimyninė ranga
Ne paslaptis, kad ilgus metus moterys buvo laikomos ir vyrų nuosavybe – netekėjusios priklausė tėvui ar dėdei, susituokusios – vyrui.
Apskritai, iki XIX amžiaus vidurio moterys net negalėjo pradėti verslo, pateikti patentų – nebent savo vyro vardu. Netekėjusioms damoms patentavimo procesas praktiškai nebuvo įmanomas dalykas, jei kuriai ir pavykdavo, tai tik nuėjus kryžiaus kelius. Ir iš tų, kurios tai padarė, vargu ar kuri iš viso pateko į istorijos knygas. Net į universitetą įstoti joms buvo draudžiama!
Štai garsioji lenkų fizikė Maria Skłodowska, kurią žinome kaip Marie Curie, yra viena garsiausių žinomų moterų mokslininkių šiandien, bet trūko nedaug, kad jos išvis nebūtų. Pavyzdžiui, prieš išvykdama į Prancūziją, Marie pateikė paraišką stoti į Krokuvos universitetą Lenkijoje, tačiau ši buvo atmesta dėl to, kad moterų mokytis jie tiesiog nepriimdavo.
Jau vėliau, 1903 metais, po sėkmingai atliktų atradimų Prancūzijoje, kai Nobelio komitetas nusprendė skirti Nobelio fizikos premiją už spontaniškos spinduliuotės tyrimą, kurį atliko ji su vyru Pierre’u Curie, komisija iš pradžių net neplanavo Marie įtraukti į nominantų sąrašą. Oi, ne, juk ji moteris! Ir visi Marie nuopelnai automatiškai buvo priskirti tik jos vyrui Pierre’ui.
Tačiau vienas iš garsiosios premijos skyrimo komiteto narių, švedų matematikas Magnusas Goesta Mittagas-Leffleris, parašė Pierre’ui laišką apie susidariusią situaciją. Pierre’as buvo sąžiningas žmogus, tad jis parašė skundą komitetui reikalaudamas, kad Marie pavardė būtų įtraukta kaip lygiavertė į premijos kandidatus. Gali būti, kad ši situacija būtų susiklosčiusi visiškai kitaip, jei moteris nebūtų ištekėjusi.
O štai fizikei Lise Meitner, gimusiai Austrijoje žydų šeimoje, kuri atrado branduolio dalijimąsi – atomų skilimą, dėl kurio ir buvo sukurta branduolinė energija bei atominiai ginklai, – taip nepasisekė. Jos bendradarbis Otto Hahnas už bendrą mokslinį darbą 1944 metais atsiėmė Nobelio chemijos premiją vienas. Ir tai iš dalies dar ir todėl, kad būtent jis sumenkino mokslininkės vaidmenį išradimo pristatymo kalboje, Lise apibūdindamas vokišku terminu, kuris reiškė „asistentas“.
Kiek moterų, kurias žinome tik kaip „asistentes“ ar „genialių vyrų paslaugias žmonas“, pavyzdžiui, pirmoji Alberto Einsteino žmona Mileva Einstein Marić, serbų fizikė ir matematikė, iš tikrųjų buvo tokios pat genialios kaip vyrai, kuriuos šiandien giriame?
Mikrobiologė Esther Lederberg atrado procesą, kurio metu DNR gamina RNR. Jos laboratorijos partneris, taip pat ir sutuoktinis Joshua Lederbergas už šį atradimą 1958-aisiais gavo Nobelio premiją, o Esther net nebuvo paminėta. Kažkaip net nenuostabu, kad jiedu vėliau išsiskyrė.
Dar vieną pikantišką Matildos pavyzdį serviruoja amerikietė menininkė Margaret Keane, galiausiai žinoma dėl savo prekės ženklu tapusių „Big Eye“ paveikslų, išpopuliarėjusių 7-ajame dešimtmetyje.
Tačiau ilgai daugelis nė nežinojo, kad būtent M. Keane yra šio kūrinio menininkė. Mat Walteris Keane’as, jos vyras, 6-ajame dešimtmetyje be leidimo pradėjo pardavinėti žmonos paveikslus kaip savo. Galiausiai Margaret išsiaiškino, kuo užsiima Walteris, aišku, jis visais įmanomais būdais bandė ją užčiaupti. Vyras žmoną įtikino, kad taip lengviau užsidirbti. Kūriniams populiarėjant, Margaret ir toliau triūsė, o Walteris mėgavosi įžymybėmis, galiausiai jiedu išsiskyrė ir yla išlindo iš maišo. Teisme Walteris tvirtino, kad skaudantis petys jam trukdė tapyti, todėl žmona privalėjo jam padėti!
Dar vienas ant svetimo talento keliavęs vyras – Fitzgeraldas Scottas, garsiojo „Didžiojo Getsbio“ bei daugelio kitų kūrinių autorius. Visgi paaiškėjo, kad jo šlovės kaltininkė buvo žmona Zelda, kurios dienoraščius jis slapčia kniaukdavo ir nurašinėdavo. Net viena garsiausių „Didžiojo Getsbio“ frazių: „Tikiuosi, kad ji bus kvailė – tai geriausia, ką mergina gali šiame pasaulyje, būti graži maža kvailė“, buvo Zeldos žodžiai, kai gimė jų dukra.
Zelda visą gyvenimą garsėjo savo sąmoju ir aštriu liežuviu. Ji pati iš tikrųjų buvo patyrusi šokėja ir rašytoja. Ji dažnai rašydavo į savo dienoraštį, kuriame F. Scottui tikriausiai labai patiko raustis.
Spalvotosios moterys
Dar labiau nepavydėtina padėtis po mokslo saule buvo ne baltaodėms moterims. Apskritai, vertinamos tik kaip tarnaitės ar namų ekonomės, kenčiančios segregaciją, jos neturėjo jokio balso ar visuomenės palaikymo. Štai Ada Harris sugalvojo plaukų tiesintuvą ir siekė gauti jo patentą 1893 metais, tačiau jos išradimas buvo priskirtas Marceliui Grateau, kuris jau buvo žinomas už plaukų garbanoklį.
Matematikė Katherine Johnson buvo viena iš kelių afroamerikiečių moterų, pasamdytų dirbti skaičiuotojomis Langley tyrimų centro Virdžinijoje orientavimo ir navigacijos skyriuje, vėliau ji perėjo į NASA gretas.
Unikalaus proto Kate tapo nepamainoma darbuotoja, kuri 1962 metais drauge su inžinieriumi Tedu Skopinskiu sukūrė lygtis, dėl kurių buvo galima paleisti, sekti ir manevruoti erdvėlaivį orbitiniame skrydyje. Šios lygtys, kurios daugiausia buvo K. Johnson kūrinys, suteikė matematinį pagrindą pirmajam Amerikos skrydžiui į kosmosą 1961 metų gegužę ir pirmajai Amerikos orbitinei misijai 1962 metų vasarį. Katherin buvo vadinama moterimi-kompiuteriu, tačiau tik po ilgo laiko NASA ji išsikovojo teisę rašyti savo pavardę ant matematinių skaičiavimų – iki tol jos nuopelnus susigriebdavo kolegos vyrai.
Kas jiems negerai?
Visuomenė linkusi tikėti visais tais androcentriniais pasakojimais ir mitais, kurie vis dar taip plačiai paplitę mūsų vaizdinėje ir rašytinėje žiniasklaidoje. Moterų išsakomos idėjos iki šiol dažnai vadinamos antraplanėmis ir nevertomis dėmesio dar iki jas išgirstant.
Sulaukusios šešerių metų mergaitės jau tiki, kad galia ir intelektas yra vyriški bruožai, rodo JAV atliktas tyrimas. Daugybė tyrimų taip pat atskleidžia, kad tėvai, mokytojai ir kiti globėjai dažnai patys įtvirtina šiuos stereotipus, net jei tai daro nesąmoningai. Pavyzdžiui, nustatyta, kad jaunų šachmatininkių tėvai ir mentoriai manė mergaičių potencialą esant vidutiniškai daug mažesnį nei jų kolegų berniukų, nors varžybose merginos pasirodė lygiosiomis su vaikinais.
Moterys visais laikais petys petin dirbo greta vyrų (namų apyvokoje, laukuose, karo metu slaugė sužeistuosius, buvo ryšininkės, valdė siuvimo manufaktūras, fabrikuose ir pan.), tačiau joms niekada nebuvo leista jaustis lygiavertėmis.
Kodėl vyrai vagia moterų idėjas? Į šį klausimą nuolat bando atsakyti verslo konsultantė, teisininkė ir knygų autorė Caroline Turner. Anot jos, „darbas ar išradimai vyrams pasąmoningai yra žaidimas. Gera mintis, padėta ant stalo, yra tarsi kamuolys. Jei moteris jį ten paliko, jiems atrodo teisinga pasiimti jį ir bėgti. Manau, kad vyro elgesys tose situacijose retai būna sąmoningas. Galbūt gera idėja buvo išgirsta pasąmonės lygmeniu, o ne aiškiai sąmonės lygmeniu. Taigi vyras iš tikrųjų mano, kad tai jo idėja. O kodėl moters mintis nebuvo aiškiai išgirsta? Ir dėl balso tembro, ir dėl kalbos manieros, ir dėl istoriškai susiklosčiusių auklėjimo dogmų“.
Priežasčių šiam elgesiui, manau, psichologai galėtų rasti dešimtis, tačiau skriauda, jau įvykusi per daugelį amžių, vargiai bus atpirkta. Nuo Trotulos per daug nenutolome ir šiais laikais, tik keičiasi mizoginijos formos – Didžiosios Britanijos žiniasklaida „Sky News“ paskelbė skambią antraštę apie Susie Wolff, buvusią profesionalią lenktynininkę škotę ir dabartinę F1 akademijos generalinę direktorę, pavadindama ją tiesiog F1 komandos boso žmona.
Belieka viltis, kad ateis diena, kai visos pasaulio mokslininkės, gydytojos, išradėjos ir menininkės galiausiai galės nusimesti joms vyrų nupirktus skylėtus Matildos apsiaustėlius ir aukštai iškėlusios galvas apsivilkti puikaus kašmyro paltus.
