Kalbėti apie drabužius ir madą sprogstant bomboms, tyškant kraujo klanams ar karceriuose dūlant belaisvių kūnams, atrodytų, labai makabriška ir lengvabūdiška. Tačiau karai per visą žmonijos istoriją madai nuveikė tiek (gero!), kiek nuveikta į vieną vietą sudėjus kone visus garsius italų ir prancūzų mados namus. Netikite? Įsitaisykite patogiai.
Odinės striukės ir lietpalčiai
Per šią Milano mados savaitę Johno Richmondo mados namai pristatė 2025 metų pavasario ir vasaros kolekciją, įkvėptą požeminio gyvenimo energijos ir chaoso, raibuliuojančią „viskas, kas sena, vėl yra nauja“ energija. Modeliai žengė podiumu demonstruodami odinius lietpalčius ir striukes, kerzinius batus, „bomber“ stiliaus stilizuotus švarkus. Atrodytų, visa tai tėra iš subkultūrų pasiskolinti „klasikiniai“ modeliai, adaptuoti šiandienos vartotojui. Tačiau pasikapstę giliau sužinotume, kad į subkultūras odinė striukė atkeliavo būtent iš militaristinės scenos.
Šis universalus mados atributas radosi dar 1900-ųjų pradžioje karinėje aprangoje kaip viena iš uniformos dalių, sauganti nuo lietaus ir sniego. 1917 metais JAV armijos aviacijos drabužių valdyba sukūrė „skrydžių striukes“ Pirmojo pasaulinio karo pilotams, nes karo naikintuvų kabinos tuomet buvo atviros ir neizoliuotos. Kad pilotai mirtinai nesušaltų dideliame aukštyje, švarkus siuvo iš storo avikailio. Būtent šioms rudoms odinėms striukėms ir buvo sukurtas terminas „bomberis“ – pagal tai, kuo naikintuvų pilotai ten aukštai ir užsiiminėjo.
Ir jau 1928-aisiais dizaineris Irvingas Schottas pristatė odinę striukę kaip civilinį mados drabužį. Užuot naudojęs tokį užsegimą sagomis kaip kariškių striukės su sagomis, jis įsiuvo užtrauktuką. Jo dizainas leido patogiai būti palinkus virš motociklo ir užsisagsčius sykiu. Tai vėl tapo visišku aprangos hitu (aišku, ir su Holivudo pagalba).
Tas pats nutiko ir su kerziniais batais, aviatoriaus akiniais, kombinezonais, „cargo“ kelnėmis, klasikiniais lietpalčiais, apie kurių atsiradimą lietinguose apkasuose jau esu rašęs, „bomber“ stiliaus švarkais ar dryžuotomis marianistinėmis palaidinėmis. Visa bazinė stileivos spinta, tiesa?
Kare „žuvę“ korsetai
Gana įdomus istorijos linkis yra susijęs su Pirmuoju pasauliniu karu. Daugybės vyrų žūtis karo laukuose pakeitė vyrų ir moterų kiekybinį santykį, tad moterims teko sunki užduotis – ne tik kompensuoti šį trūkumą laukuose, fabrikuose ir pramonėje, tačiau ir dar aršiau konkuruoti tarpusavyje dėl likusių gyvų testosterono šaltinių.
Kadangi apranga visais laikais buvo galingas konkurencijos įrankis, galėjęs atskleisti fizinį moters žavesį, teko paminti konservatyvumą ir prisiminti patogumą, todėl mada darėsi vis drąsesnė ir praktiškesnė. Pirmiausia moterys išsivadavo iš korsetų. Prie to labai stipriai prisidėjo ir Paryžiaus mados genijus Paulas Pauret, kūręs laisvus siluetus ties liemeniu. Buvo drąsiai apnuoginamos rankos ir nugara, o siluetai tapo tiesūs.
Apskritai, ilgus metus pasaulyje dominavusi ir toną duodanti Europos mada per Pirmąjį pasaulinį karą titulą galiausiai perdavė amerikiečiams, tiksliau sakant, – Niujorkui, kur be galo didelę įtaką turėjo Holivudas. Iš jo į plačiąją visuomenę išplito ir specifinis nebyliojo kino grimas (balti veidai, siauri antakiai ir ryškios griežtos lūpos), o auksą ir deimantus pakeitė bižuterija (nepritekliaus požymis). Suknelės trumpėjo ne tik taupymo sumetimais, tačiau išpopuliarėjus fokstrotui ir čarlstonui ilgi apdarai tiesiog labai trukdė šokti.
Apskritai, ilgus metus pasaulyje dominavusi ir toną duodanti Europos mada per Pirmąjį pasaulinį karą titulą galiausiai perdavė amerikiečiams.
Pirmojo pasaulinio karo metu, kai vyrai išeidavo į kovą, moterys imdavosi darbų, kuriuos anksčiau darydavo tik vyrai. Damos, anksčiau dirbusios tik namuose ar aplink juos, buvo priverstos darbintis amunicijos gamyklose, vairuotojomis, ūkiuose, biuruose ir administracijose. Jos net stojo į kariuomenę pačios ar savanoriavo Raudonajame kryžiuje. Faktas, kad į tokio pobūdžio darbus niekas nėjo vilkėdamas plunksnų boa ar šilko peniuarais – praktiniais sumetimais ėmė plisti darbinės uniformos, platūs odiniai diržai, kelnės, taaaaaip, kelnės, tas anksčiau moterims visiškai nepriderančiu atributu laikytas drabužis.
Laisvės siekis ėmė vyrauti ne tik mūšio laukuose, bet ir namuose, kur kariaujančiųjų laukdavo jų moterys. Tai keitė ir politinę visuomenės savimonę, ir tradicinius lyčių vaidmenis. Moterys pagaliau vairavo automobilius, reikalavo balsavimo teisės ir net užėmė vadovaujančias pareigas. Kažin kaip viskas būtų susiklostę, jei nebūtų kilęs karas?
Karo krinolinai ir bikiniai
Pirmojo pasaulinio karo metu tapo madingi ir „karo krinolinai“ – tai platūs blauzdas siekiantys sijonai. 1915–1917 metais fašionistos mielai juos rinkosi ne tik dėl praktiško stiliaus, tačiau ir iš patriotinių paskatų, mat taip apsirengusios merginos „kėlė džiaugsmą“ atostogoms į namus iš karo pargrįžusiems kariams.
Paradoksas tas, kad karai, performuodami ne tik geopolitinius, socialinius, tačiau ir gyvenimo būdo įpročius, į žmonių kasdienybę įpūsdavo naujų, dažnai – tiesiog labai racionalių vėjų, kurie karo metais atrodydavo kaip būtinybė, o pokariu visi su naujove būdavo tiek susigyvenę, kad ji tapdavo konstanta.
Kad ir istorija su bikiniais: nors dviejų dalių maudymosi kostiumėlius moterys pradėjo nešioti XX amžiaus 3-iajame dešimtmetyje, modernaus bikinio gimtadieniu laikoma 1946 metų liepos 5 diena. Mat dėl medžiagų normavimo po Antrojo pasaulinio karo prancūzų inžinierius Louis Réardas pristatė modernų pusplikį bikinį, kurį sumodeliavo šokėja Micheline Bernardini. Šį maudymosi kostiumo dizainą jie pavadino Bikinio atolo vardu, nes keturias dienas prieš pristatant šį stebuklą ten vyko pirmieji amerikiečių pokario atominės bombos bandymai.
Mados evoliucionavimas prisitaikant prie visko – skurdo, humanizmo stokos, konkurencijos, nepriteklių, agresijos, politinės ir ideologinės neteisybės – tik įrodo esant ją gyvą ir nuo žmonijos neatsiejamą unikalų reiškinį.
Nailono atsiradimas ir kiti burtai
Vienas dramatiškiausių periodų XX amžiaus žmonijos būtyje – Antrasis pasaulinis karas – paliko po savęs griuvėsius, atominę bombą ir politikų valia perbraižytą Europos žemėlapį. Šis karas prarijo iš po Pirmojo vos atsigaunančią mados industriją ir išspjovė ją su stačiais, „pamuštais“ švarkų ir paltų, suknelių ir kostiumų pečiais. Kasdienėje aprangoje vyravo kariškų uniformų elementai – antpečiai, didelės sagos, diržai moterų aprangoje, minimalizmas, tamsios niūros spalvos, taip pat ir tankūs, grubūs audiniai, byloję apie rūsčias gyvenimo sąlygas.
Kadangi karai neišvengiamai priveda prie išteklių stygiaus, nes visas pramonės dėmesys sutelkiamas į karinių reikmenų kūrimą, prabangos prekės, tarp jų – ir puošnūs drabužiai, nukeliauja į periferiją. Todėl tokios medžiagos kaip vilna ar šilkas, paprastai naudojamos drabužiams, tapo deficitu. Tačiau mados ir ne mados pramonė pasuko galvą ir susprogdino atradimų bombą išpopuliarindama sintetines ir pusiau sintetines medžiagas – viskozę, nailoną, o vėliau ir pasaulio prakeiksmą – polietileną.
Nailonas, kurio tėvu vadinamas Harvardo išsilavinimą įgijęs, visame pasaulyje žinomas chemikas Wallace’as Carothersas, tapo viena pagrindine karo pramonės medžiaga. Iš pradžių naudotas tik moteriškų kojinių gamyboje, jis tapo baze parašiutams, palapinėms ir tentams.
Trikotažo pramonė karo metais buvo tapusi visiška našlaitėle (nes ne tik nebuvo kam auginti ir apdirbti medvilnės, tačiau ir toji skurdi medvilnė keliavo kareivių apatiniams ir tvarsliavai).
Kai nailonas ėmė tarnauti karo reikmėms, dideliu deficitu tapo ir pačios nailoninės kojinės – moterys cheminiu pieštuku piešdavosi imitacinę pėdkelnių siūlę ar plikas kojas tepdavosi specialiu kosmetiniu tirpalu, imituojančiu kojinių spalvą, – tai dar vienas gyvas pavyzdys, kaip mada, net ir spaudžiama į kampą, suranda rakto skylutę ir per ją pralenda.
Mada netyli
Kitų karinių konfliktų, pavyzdžiui, Vietnamo karo metu, mada tapo politinės raiškos ir maišto įrankiu. Hipių judėjimas intensyviai propagavo militaristinių drabužių perdarinius, maišė juos su „boho“ stiliumi, rašė ant milinių pacifistinius šūkius.
Kai prieš trejus metus Ukrainą užpuolė Rusijos kariai, šalyje tuo metu veikė 2,5 tūkst. drabužių ir tekstilės gamyklų, jose dirbo 240 tūkst. pramonės darbuotojų, o drabužių pramonė sudarė 80–90 proc. šalies eksporto. Karo metas visus šiuos darbuotojus įspraudė į kampą palikdamas ne tik be pajamų, tačiau dažnai – ir be namų ar gyvybių.
Tad mados gigantai surėmė pečius, o „Chanel“, „Balenciaga“, „Gucci“ ir kiti mados pasaulio milžinai viešai reiškė paramą Ukrainai. „Chanel“ paaukojo 2 milijonus eurų pabėgėliams. Jie taip pat sakė, kad glaudžiai bendradarbiaus su savo partneriais, jog teiktų paramą Ukrainos moterims ir vaikams.
„Capri Holdings“, patronuojanti „Versace“ įmonė, paaukojo lėšų nukentėjusiems nuo karo Ukrainoje. Didelė piniginė auka buvo pervesta Jungtinių Tautų Pasaulio maisto programai, kuri visame pasaulyje kovoja su badu ir šiuo metu padeda nuo karo nukentėjusių ukrainiečių šeimoms. LVMH pirmosiomis karo dienomis įsipareigojo Tarptautiniam Raudonojo Kryžiaus komitetui (ICRC) paaukoti 5 milijonus eurų „pirmąją skubią auką“ ir organizavo vidinę organizacijos lėšų rinkimo kampaniją.
Vis dėlto „Vogue Ukraine“ paskelbus kreipimąsi į grožio ir prabangos industriją su prašymu įvesti embargą prekių eksportui į Rusiją, jis nebuvo greitai išgirstas. Parduotuves Rusijoje kiek vėliau uždariusi „Chanel“ tuomet net sulaukė grasinimų iš vietinių nuomonės formuotojų, buvo viešai karpomos „Chanel“ rankinės ir svaidomasi keiksmais.
Ukrainiečių dizaineris Jeanas Gritzfeldtas Berlyno mados savaitėje „Mercedes-Benz Fashion Week“ 2022 metais pristatė ir savo drabužių kolekciją. Toji Berlyno mados savaitė prasidėjo tylos minute, o ant drabužių buvo ukrainiečius palaikantys užrašai. Pabaigoje podiumu buvo pranešta didelė vėliava, o svečiams buvo parodyta filmuota medžiaga, kurioje užfiksuoti Ukrainą remiantys garsūs ukrainiečiai ir visame pasaulyje žinomos asmenybės.
Kad ir kaip fantasmagoriškai dabar skambėtų, bet net Elono Musko mama Maye Musk vilkėjo vieną iš siuvinėtų dizainerės Julios Magdych suknelių, kuri visas pajamas skiria Ukrainos kariuomenei, išreikšdama savo paramą Ukrainai. Ji taip pat ne kartą puošėsi prekės ženklo „Edelvika“ palaidine. Ukrainoje „Edelvika“ ir toliau gamina audinius kariuomenės reikmėms.
Panašu, kad karas ir mada – tai labai intriguojanti kelionė, jungianti mūsų praeitį ir dabartį, bet pabrėždama, jog istorija linkusi kartotis. Jei tikite prietarais, spjaukite per kairįjį petį.
