Kartu su pokyčiais antrojoje pensijų pakopoje lietuviai permąsto ir savo pensijų finansinius scenarijus. Dalis svajones nukreipia į nekilnojamąjį turtą (NT) – antrą būstą Lietuvos miestuose ir miesteliuose, arba pajūryje, o gal net ir butą, kotedžą ar vilą šiltuosiuose kraštuose.
Ką svarbu įvertinti ir kokiais atvejais NT kaip planas pensijai tinka, o kokiais – ne?
Įsikuria patys arba nuomoja
Sonata Norkienė kartu su vyru nuomos verslą Palangoje prieš maždaug dešimtmetį iškeitė į panašų verslą Ispanijoje. Sutuoktinių planas – kuo ilgiau dirbti, o, išėjus į pensiją, turistams nuomoti pačių įsigytus būstus.
„Labai daug mus pažįstančių žmonių buvo nustebę, kodėl mes išvažiavome. Tiesiog pasirinkome gerą orą – tuomet, prieš išvažiuodami, dar negalvojome apie verslą Ispanijoje“, – paaiškino S. Norkienė.
Kaip pastebi pašnekovė, 15–20 proc. būsto Ispanijoje pirkėjų – lietuviai senjorai. Dalis jų jau turėjo įsigiję nekilnojamo turto Lietuvoje ir jį nuomojo, tokiu būdu užsidirbdami papildomų pajamų. Sonata sutinka ir trisdešimtmečių ar vyresnių lietuvių, kurie ima paskolas ir investuoja į būstą Ispanijoje, mat planuoja čia kurtis sulaukę pensinio amžiaus. Kol moka paskolą, įsigytą butą nuomoja arba patys atvyksta kelis kartus per metus.
Pasak S. Norkienės, senjorai į Alikantės regioną daugiausia atvyksta dėl naudos sveikatai, lėtesnio ir ramaus gyvenimo būdo bei prieinamų NT kainų. Investavus iki 110–120 tūkst. eurų šiuo metu galima nusipirkti vieno miegamojo butą netoli paplūdimio. Tiesa, būstų kainos per pastaruosius 6 metus kone padvigubėjo.
Kokie senjorai dažniausiai įsigyja būstą Ispanijoje? „Verslininkai, pardavę ar tebeturintys verslus, žmonės, dirbę samdomus darbus, gyvenimo eigoje įsigiję butą, sodo namą ar sklypą, vieną būstą ar sklypą pardavę, o vieną pasilikę Lietuvoje. Daugiausia jie gyvena iš gaunamų pensijų, nuomos pajamų, sukauptų santaupų, dalis vis dar dirba arba turi galimybę dirbti nuotoliu“, – paaiškino nekilnojamojo turto agentūros savininkė.
Pašnekovės žodžiais, jei prieš kelerius metus dalis lietuvių sprendimą investuoti į NT Ispanijoje priimdavo spontaniškai, šiuo metu sprendimai labiau apgalvoti, pasverti, juolab kad daugeliui labai svarbu bent dalį NT išlaikyti gimtinėje.
NT kainos užsienyje nebegąsdina
Kaip paaiškino „Compensa Life“ Verslo plėtros vadovas Marius Dubnikovas, lietuviams NT kainos Ispanijoje, ypač lyginant su Lietuvos kurortais, gali atrodyti patrauklios, tačiau svarbu nepamiršti, jog investuojant į NT užsienio šalyse, iškeliauja kapitalas.
Priežastys, kodėl lietuviai renkasi investuoti į būstą Ispanijoje – sveikata, klimatas, bendruomeniškumas, kita vertus, pastaraisiais metais populiarėja ir kitos kryptys, pavyzdžiui, išnuomojus būstą Lietuvoje, laikina gyvenimo stotele tampa Vietnamas, Tailandas, Kambodža, Indonezija ar Filipinai.
Šiose šalyse pragyvenimui pakaktų iki 1000 eurų. Taigi, jei dviejų asmenų šeima turi du butus sostinėje, toks planas jau nesunkiai įgyvendinamas.
Ar jis tinka kiekvienam? Pasak pašnekovo, tikrai ne. Daugėja žmonių, kurie, pardavę didelio ploto būstą sostinėje, tiesiog kraustosi į mažesnį miestą ir gyvena be jokių finansinių sunkumų.
„Pastaruosius 14–15 metų NT sparčiausiai brango Estijoje, Vengrijoje ir Lietuvoje, lėčiausiai – Italijoje, ne taip sparčiai būsto kainos augo Ispanijoje. Jau šiuo metu pardavus namą Lietuvoje, tikrai įmanoma nusipirkti panašios kokybės NT Ispanijoje arba Italijoje, išsikraustyti į Tailandą ar Maroką.
Sudėtingiau – pakeisti mąstymą. Lietuviai – labai sėslūs, prisirišę prie savo NT ir nenori jo atsisakyti. Vakarų Europoje parduoti dalį turto ir gautus pinigus panaudoti oriai senatvei – įprasta praktika, pas mus vis dar retenybė“, – paaiškino M. Dubnikovas.
Investicija į NT – ne kiekvienam
Pašnekovas nesistebi būstus užsienyje perkančiais trisdešimtmečiais: gyvenimo trukmei ilgėjant, vis daugiau žmonių iš anksto pradeda galvoti, kaip reikės gyventi pensijoje ir kaip jai pasiruošti. Šiuolaikiniai pensinio amžiaus sulaukę žmonės arba artėjantys jo link nori keliauti, turėti kokybišką buitį ir pan.
Norint šiuos poreikius užsitikrinti, būtina kuo anksčiau bent 10 proc. gaunamų pajamų investuoti į žinomus finansinius instrumentus. Vokiečiai vidutiniškai investuoja po 10 proc., skandinavai – maždaug 14–16 proc. pajamų. Gyventojai renkasi investuoti į nekilnojamąjį turtą, išmanantys patys investuoja į akcijas, obligacijas, investicinius fondus ar renkasi investicinį gyvybės draudimą.
„Investicija į NT, ypač Lietuvoje, laikoma saugia ir patikima, nors jei mes perkame būstą ir jame gyvename, bet nenuomojame, vargiai sutaupome, nes kone kiekviename žingsnyje permokame. Juk jei įsirengiame virtuvę, ji privalo būti tik iš kokybiškų medžiagų. Vadinasi, pirkdami būstą sau ir manydami, kad galėsime jį parduoti ir uždirbti, iš tikrųjų, iki pardavimo momento išleidžiame per daug pinigų, nes vadovaujamės emocijomis.
Juk perkant būstą vaizdas pro langą daug svarbesnis nei pinigai. Renkantis investavimą, pavyzdžiui, investicinį gyvybės draudimą, yra galimybė ilgalaikėje perspektyvoje apsaugoti savo pajamas nuo rinkos sukrėtimų, tačiau investuojant būtinas rizikos tolerancijos įsivertinimas, racionalumas ir kantrybė, mat investavimas naudingas tik ilguoju periodu“, – paaiškino M. Dubnikovas.
Kaip pastebi pašnekovas, dalis žmonių vertina vos vienerių metų perspektyvą, tačiau to nepakanka.
„Planuoti ateities pirkinius, pensiją svarbu gavus pirmąjį atlyginimą. Iki maždaug 60 metų jaučiamės nenugalimi ir nemirtingi, o pensijai dažnai vis dar pradedame ruoštis likus vos dešimtmečiui. Jauni žmonės neretai mano, jog jiems nieko nenutiks, pensijai ruoštis per anksti, o jos sulaukus jais pasirūpins valstybė.
Taip atidedame sprendimą investuoti ar draustis, rizikuodami savo bei artimųjų finansiniu saugumu. Šimtus metų kurtų teorijų niekas nepanaikino – savimi pirmiausia pasirūpinti privalai pats. Juk panaši taisyklė galioja skrydžio metu: pirmiausia kaukę užsidedi sau, paskui gali rūpintis kitais“, – kalbėjo M. Dubnikovas.
