Žavėdamiesi įkvepiančiomis moterų sportininkių pergalėmis, galime tik įsivaizduoti, kiek valandų prakaito, atkaklaus darbo ir valios pastangų reikalauja šie pasiekimai. Tačiau nesusimąstome, kad po moterų aukso medaliais dažnai slepiasi joms keliami net ne dvejopi, o labiau trejopi standartai: aprangai, pripažinimui ar pasiekimams.
Moterų sportas tik pastaraisiais metais pradėjo intensyviau dominti prekių ženklus, medijas ir įtraukti didesnes auditorijas, tačiau lygybės ir vienodų teisių su sportininkais vyrais, panašu, dar reikės gerokai palaukti.
Milijonai vs. tūkstančiai
Pernai paskelbtoje „Sports Innovation Lab“ ataskaitoje teigiama, kad tik 9 proc. pasaulinės žiniasklaidos biudžeto buvo išleista moterų sporto transliacijoms.
„Forbes“ skelbia, kad profesionalių moterų sportininkių atlyginimai keliolika ir net keliasdešimt kartų nusileidžia atletų vyrų uždarbiui – tokios garsenybės kaip Megan Rapinoe ir Alex Morgan praėjusiais metais buvo daugiausia pasaulyje iš sporto ir reklamos sutarčių uždirbančios moterys futbolininkės, jų pajamos per metus siekė po 5,7 mln. JAV dolerių. Tačiau sėkmingiausias jų kolega vyras Cristiano Ronaldo uždirbo net 136 mln. JAV dolerių. Prestižine krepšinyje vadinamos WNBA lygos žaidėjos vidutinis atlyginimas buvo 110 kartų mažesnis nei NBA kolegos vyro.
FIFA, siekdama panaikinti pajamų nelygybę tarp futbolininkų, paskelbė net 300 proc. padidinusi premijas už 2023 metų pasaulio moterų čempionato pasiekimus.
Tiesa, realybė iš tiesų kiek kitokia, nes dauguma moterų futbolininkių uždirba vos nuo 600 JAV dolerių per mėnesį. Tačiau čia slypi didelis paradoksas: uždirbdamos mažai, net ir sąlyginai turėdamos nedaug žiniasklaidos dėmesio, jos socialinėje medijoje pasižymi žymiai didesniu sekėjų įsitraukimu nei jų kolegos vyrai sportininkai, dažnai turintys žymiai daugiau pasekėjų.
Nors vyrai sportininkai paprastai turi didesnį socialinį ratą, moterys yra linkusios labiau išnaudoti savo socialinius kontaktus: „Nustatėme, kad moterys sportininkės moka bendrauti su gerbėjais socialinėse medijose ir taip sukuria dvigubai daugiau socialinių ryšių nei sportininkai vyrai“, – sako sporto analitikė Thayer Lavielle.
„Dar vienas tyrimas atskleidė, kad moterys du kartus dažniau nei vyrai sutinka pasirašyti su sportu nesusijusias sutartis“, – sako Luana Harris, RBC sporto vykdomoji direktorė. – Profesionalios sportininkės vidutiniškai 82 proc. pajamų gauna iš komercinės partnerystės. Iš esmės, moterys sportininkės turi dirbti antrą darbą augindamos sekėjus, kad suburtų rėmėjus ir galėtų užsidirbti už aikštės ribų.“
Ne paslaptis, kad būtent medijos atlieka pagrindinį vaidmenį išlaikant šią susidomėjimo sportu nelygybę, dažnai nepakankamai nušviečiant (ar išvis nenušviečiant) moterų sporto renginių, palyginti su sportininkais vyrais. Greičiausiai ir daugelį metų gaji idėja „moterų sporto vis tiek niekas nežiūri“ yra sukurta dirbtinai, remiantis tiesiog seksistiniu požiūriu į moteris ir nenukeliaujant per toli nuo laikų, kai moterims nebuvo leidžiama balsuoti.
Juolab kad net 86 proc. sporto transliacijų žiūrovų mielai renkasi stebėti moterų varžybas!
Sporto ekspertas Julianas Jappertas patvirtina: „Tarp moterų ir vyrų sporto transliacijų yra didžiulė nelygybė. Nors tyrimai rodo, kad žiūrovai nuoširdžiai domisi ir kad kanalai pagaliau transliuoja ir prisiima šią finansinę riziką, taip pat ir reitingų prasme, jie pasiekia labai gerų rezultatų.“
Remiantis naujausia „Wasserman“ ataskaita, Amerikoje moterų sporto aprėptis žiniasklaidoje per kelerius metus išaugo beveik trigubai – nuo 5,1 proc. iki 15 proc. Tyrimai taip pat rodo, kad beveik trečdalis sporto gerbėjų yra linkę domėtis ir vartoti tuos prekių ženklus, kurie remia jų sekamas komandas ir žaidėjus, o prekių ženklai, kurie reklamuodami dirba su sportininkėmis, laikomi progresyvesniais, įtraukesniais, novatoriškesniais ir įkvepiančiais, suteikiančiais stipresnį prekės ženklo jausmą ir ketinimą pirkti.
Todėl prekių ženklams remti moterų sportą net labai apsimoka, nes moterų sporto rėmimas nėra tik išimtinai komercinė veikla. Tai įsipareigojimas įkvėpti daugybę jaunų merginų, tarsi pažadas puoselėti svajones, kurstyti ambicijas ir sustiprinti profesionalios sportinės karjeros galimybę.
Ilgus metus ta svajonė buvo puoselėjama kur kas labiau berniukams, tad per ilgą laiką netekome talentingų mergaičių, kurios tiesiog jautė, kad nėra galimybės tapti profesionalia sportininke arba pastangos ja tapti turėdavo neadekvačią kainą.
Kad moterų sporto rėmimas verslui „apsimoka“, patvirtina ir daugiau faktų. Štai net 71 proc. moterų futbolo pasaulio taurės gerbėjų mano, kad turnyrą remiančios įmonės yra socialiai atsakingos, skatinančios lyčių lygybę ir moterų sportą.
Ir, aišku, užuodę naują pelningą nišą, prekių ženklai planuoja net 83 proc. didinti moterų sporto rėmimą per artimiausius kelerius metus.
FIFA, siekdama panaikinti pajamų nelygybę tarp futbolininkų, paskelbė net 300 proc. padidinusi premijas už 2023 metų pasaulio moterų čempionato pasiekimus.
Nusirenk, moterie!
Tikriausiai esate girdėję istoriją, kai 2021-aisiais Europos čempionate Bulgarijoje Norvegijos paplūdimio rankininkės buvo nubaustos 150 eurų kiekvienai bauda už prigludusių šortukų, o ne privalomų bikinio kelnaičių, dėvėjimą varžybų metu.
Tarptautinės šios sporto šakos federacijos atstovė tuomet sakė nežinanti tokios keistos aprangos taisyklės kilmės priežasties, tiesiog patvirtino, kad reikalavimuose įrašyta prievolė moterims dėvėti pečius apnuoginančią maudymosi kostiumėlio viršutinę dalį ir bikinio kelnaites, kurios prigludusios ir kirptos į viršų kojos viršaus link.
O vyrams žaidėjams leidžiama žaisti su kelnaitėmis ar šortais, ne ilgesniais kaip 10 cm virš kelių. Merginoms netgi grėsė diskvalifikacija! Protestuodamos panelės su šortukais pasirodė nebe pirmąkart, tokią aprangą jos dėvėjo ir per Tokijo olimpines varžybas.
Tuomet sukilo ne tik sportininkės ir moterų organizacijos, tačiau ir visa socialinė žiniasklaida mirgėjo pasipiktinimu, o atlikėja Pink net pasisiūlė sumokėti sportininkių baudą. Aišku, federacija buvo priversta koreguoti įstatus ir 2022-aisiais galiausiai „leido“ atsisakyti bikinio kelnaičių.
Tokijo olimpiadoje Vokietijos gimnasčių komanda taip pat pasirodė ne su įprastais triko, o prigludusiais kostiumais, kurie dengė visą kūną iki kulkšnių. „Šia apranga siekiame kovoti prieš gimnastikos sporto seksualizavimą ir siekti, kad kiekviena gimnastė jaustųsi kuo komfortiškiau. Neatsisakome tradicinio triko, tiesiog suteikiame sau galimybę rinktis“, – sakė Vokietijos rinktinės atstovė Elisabeth Seitz.
Daugelis vokietėms pritariančių sportininkių vėliau rinkosi uždaro tipo aprangas siekdamos užkirsti kelią ir seksualinei prievartai sporte, atsižvelgiant į JAV ir JK vykusius ir didelio atgarsio sulaukusius priekabiavimo prie jaunučių atlečių atvejus.
Daugiau pagarbos
Kai viena labiausiai pasaulyje apkalbamų profesionalių sportininkių Serena Williams 2018 metais per ketvirtąją „French Open“ dieną į kortus žengė su elegantišku juodu „Nike“ vienos dalies kostiumu, tai buvo šis tas daugiau nei nauja mada teniso pasaulyje, tai buvo tam tikras pareiškimas.
Tąkart Serena į čempionatą grįžo pirmąkart po dukrelės Alexis Olympios gimimo, o juodas „katės“ kostiumas jai įkvėpė galios jausmo: „Jaučiuosi kaip karys, kaip karinga princesė, karalienė iš Vakandos“, – sakė S.Williams per interviu žurnalistams po žaidimo. – Visada gyvenau fantazijų pasaulyje, visada norėjau būti superherojumi, ir tai savotiškas būdas juo būti – dėvėdama šį kostiumą jaučiuosi kaip superherojus.“
Tiesa, šis drabužio pasirinkimas neliko nepastebėtas ir įtakingų dėdžių – Prancūzijos teniso federacijos prezidentas Bernard’as Giudicelli pareiškė, kad šia apranga tenisininkei bus uždrausta dalyvauti būsimuose turnyruose. „Reikia gerbti žaidimą ir vietą“, – sakė B.Giudicelli. Vėliau po aršios kritikos jis savo žodžių greičiausiai pasigailėjo, tačiau tenisininkės neatsiprašė.
Pastarasis sporto aprangos skandalas kilo JAV, kai „Nike“ pristatė būsimus olimpiečių kostiumus Paryžiaus olimpiadai.
Tačiau moterų lengvosios atletikos apranga, švelniai tariant, nepaliko teigiamo įspūdžio. Viename iš aprangos variantų moterims skirtos kelnaitės buvo tokios atviros, kad daugelis komentatorių juokavo, jog šiais metais olimpietes rems bikinio depiliacijos salonas. O vyrų aprangos neišsiskyrė savo dizainu, jas sudarė kompresiniai šortai iki šlaunų vidurio ir marškinėliai.
Olimpinė atletė Femita Ayanbeku šią aprangą pakomentavo esant „akivaizdžiai pokštu“.
„Atsiprašau, bet parodykite man bent vieną WNBA arba NWSL komandą, kuri entuziastingai palaikytų šią aprangą“, – „Instagram“ sakė čempionė bėgikė Lauren Fleshman.
„Profesionalūs sportininkai turi turėti teisę varžytis nejausdami įtampos dėl netinkamos aprangos, kai netyčia gali apsinuoginti kuri nors intymi kūno dalis. Apranga turėtų būti naudinga ir emociškai, ir padėti fiziškai. Jei ši apranga tikrai padėtų sporto rezultatams, vyrai ją dėvėtų“, – sakė ji. Juo labiau kad, tarkime, gimnastėms už aprangos taisymąsi yra net atimami taškai.
Kas kuria taisykles?
Skamba drąsiai, bet panašu, kad šiuolaikinis sportas buvo sukurtas būtent baltiesiems ir privilegijuotiems vyrams. Vyrai vis dar kontroliuoja daugumą taisyklių, įskaitant ir tas, kurios tiesiogiai susijusios su mergaičių ir moterų kūnu ar elgesiu.
Ne paslaptis, kad nuo XIX amžiaus tokiose sporto šakose kaip tenisas, lakrosas ar golfas sijonai buvo labiau ne aprangos, o sporto šou dalis. Kad tai nėra iš piršto laužtas faktas, patvirtina 8-ajame dešimtmetyje Vimbldono teniso turnyro šeimininkas ir mados dizaineris Tedas Tinlingas.
Jis akcentavo, kad moterims reikia ne tik varžytis, tačiau ir traukti dėmesį, todėl kūrė spalvingus teniso sijonus ir sukneles, siekdamas sužavėti žiūrovus ir taip skatinti žiūrėti į žaidėjas per seksualizuotą prizmę, į antrą planą nustumdamas jų sportinius pasiekimus.
Laimei, įstatymai dėl sporto aprangų skiriasi priklausomai nuo tarptautinės federacijos požiūrio ir ne visos federacijos įsikandusios senų seksistinių taisyklių. Štai todėl Norvegijos komanda buvo nubausta, o vokietės gimnastės – ne.
Nors Tarptautinis olimpinis komitetas (IOC) tiesiogiai ir nekontroliuoja sporto aprangų politikos, 2018 metų lyčių lygybės apžvalgoje jis pasisakė už taisykles, leidžiančias užtikrinti, kad „varžybų aprangos atitiktų techninius sporto šakos reikalavimus ir neturėtų nepateisinamų skirtumų“. Vis dėlto šis teiginys kelia klausimą: kokia yra pateisinama priežastis, dėl kurios moterys turi dėvėti kūną išryškinančias ir atviras aprangas, o vyrams tai negalioja?
Panašu, kad aprangos taisyklės sporte sukurtos remiantis noru išryškinti idealizuotą vakarietišką moteriškumą. Tad šie standartai neatsižvelgia į tai, kad merginos meta sportą dėl pernelyg atvirų ar aptempiančių aprangų, aprangos dažnai nepriderintos atletiškoms ir raumeningoms kūno formoms, sąmoningai ignoruojamos menstruacijų realijos, kūno plaukuotumas.
Be jokios abejonės, profesionaliajame sporte moterys laikosi drąsios pozicijos. Tačiau jų balsų ir protestų ne visada pakanka ne Vakarų šalyse sportuojančių musulmonių sportininkių ar specifinių etninių grupių sportininkių teisėms užtikrinti.
Skamba drąsiai, bet panašu, kad šiuolaikinis sportas buvo sukurtas būtent baltiesiems ir privilegijuotiems vyrams.
Jei stalo teniso, dziudo, krepšinio federacijos pritarė viso ilgio sportinei aprangai ir galvos apdangalams, taip leisdamos profesionaliai varžytis ir musulmonėms, plaukimo federacija griežtai atmetė pasiūlymus dėl „burkinių“ ar pailgintų guminių maudymosi kepuraičių, pritaikytų natūraliai didelės apimties garbanotiems plaukams.
Kad ir kaip būtų apmaudu, sportininkės nėra vienintelės, kurios sporto industrijoje susiduria su seksizmu. Nustebtumėte sužinoję, kad itin dažnai net sporto naujienų žurnalistės patiria priekabiavimą. Kaip praneša „Sports Illustrated“, moterys sporto reporterės dažniausiai susiduria su agentų, žaidėjų, trenerių priekabiavimu, replikomis ir gašliu elgesiu, be to, įvykęs ne vienas teismo procesas dėl seksualinės prievartos rūbinėse.
XXI amžius, sakome. Kriptovaliutos, DNR žirklės, Marso visureigiai… Tačiau švęsti moterų sporto pergalių, jei šios nesegi sijono, pasauliui dar sunkiai sekasi. Ech.
