Talentingą kartvelų juvelyrikos dizainerę Nino Sepo iš kitų išskiria unikalus, teatrališkas, mistinėmis paslaptimis dvelkiantis braižas. Poetiški, siurrealistiniai, stulbinančių skulptūrinių formų papuošalai iš karto įtraukia į įdomius pokalbius apie mados ir meno ribas.
Grožio ieškojimai
Nino Sepiashvily gimė ir iki dabar gyvena savo taip mylimame Tbilisio mieste, kuris, nepaisant nemalonių įvykių ir politinių intrigų, jai yra nuostabiausia pasaulio vieta. Tėvo, garsaus Sakartvelo menininko, architekto, skulptoriaus Tengizo Sepiashvili, sukurta kultūrinė aplinka mergaitę supo visą vaikystę, tad nenuostabu, kad ji pasirinko mokslus Tbilisio valstybinėje dailės akademijoje. 2011 metais, vos įgijusi aprangos dizaino diplomą, mergina įsteigė prekės ženklą „Nino Sepo“, kad galėtų parodyti drąsią, nepakartojamą, savitą mados viziją.
Nino Sepo.
„Tėvo kūrimo proceso stebėjimas, įvairių dailininkų parodos labai anksti tapo mano kasdienybės dalimi. Lankiau skirtingų dailės šakų pamokas, pabandžiau „kurti meną“ jo studijoje, paaugau, pradėjau galvoti apie savo ateitį. Pokarinis 10-asis dešimtmetis Sakartvele buvo labai sunkus. Prisimenu „pilką“ žmonių liūdesį mieste. Mane nuo realybės gelbėjo be perstojo žiūrimos „Fashion TV“ laidos, leidusios tyrinėti gražų pasaulį, gerai atrodančius žmones.
Vis dėlto kartvelai, kurie istoriškai turi išvystytą stiliaus pojūtį, net tuomečiame ypač slegiančiame kontekste stengėsi rengtis kiek galima įdomiau. Tai darė mano mama ir močiutė. Senose nuotraukose užfiksuota jų išvaizda, skoningai derinanti vintažinius drabužius ir senovinius papuošalus, mane įkvepia iki dabar. Taigi, savo profesinį kelią pradėjau nuo mane nepaprastai sužavėjusio mados pasaulio. Iš karto sudomino konceptuali, avangardinė jos dalis, leidžianti išraiškingai pasakoti stiprias, gilius apmąstymus sukeliančias istorijas, – prisiminė N. Sepo. – Jau pirmoje 2012 metų kolekcijoje „Kaukazo rėmai“ gvildenau ypač greitai ir radikaliai pasikeitusią šiuolaikinių Sakartvelo moterų situaciją.
Žlugus Sovietų Sąjungai mūsų visuomenėje, kurioje šimtmečiais dominavo vyro, kaip neginčijamas šeimos galvos kultas, įvyko didžiulis lūžis. Tuo periodu buvo uždaryta daugybė įmonių, gamyklų, dažnai nebūdavo elektros, vandens, plito korupcija, plėšikavimas, šalį draskė politiniai nesutarimai. Bedarbiai vyrai nebegalėjo išlaikyti savo šeimų, dalis depresiją pradėjo skandinti alkoholyje ar narkotikuose. Būtent šioje suirutėje jie prarado savo istorinį vaidmenį, nes juos pakeitė iki tol namuose ramiai sėdėjusios moterys. Jos griebėsi už menkiausių šiaudelių, padedančių išmaitinti vaikus, vyrus, senolius, ant savo pečių nešė visus ekonominius sunkumus. Nepaisant to, kad kartvelės tapo labai stiprios, savarankiškos, visgi iki dabar nesugeba visiškai išsilaisvinti iš joms primetamų tradicijų rėmų. Apie šią paradoksalią situaciją kalbėjau savo drabužių kolekcijoje, užduodama klausimą, ar tikrai svarbu būti visiškai laisvoms, o gal tie rėmai apsaugo nuo savęs praradimo?
Tuo metu Tbilisio mados savaitė, kurioje dalyvavau, pritraukė tarptautinį įtakingų, naujovių ieškančių žurnalistų dėmesį. Jį sukėlė Paryžiuje jau pastebėtas dabartinio „Balenciaga“ mados namų meno vadovo kartvelo Demnos Gvasalios talentas. Buvau maloniai nustebinta, kad italų „Vogue“ iniciatyva įsteigta pasaulinė perspektyviausių jaunų dizainerių platforma „Vogue Talents“ mano pirmąjį bandymą mados srityje išrinko geriausiu metų projektu.“
Be abejo, toks nelauktas garsaus leidinio pripažinimas suteikė neįtikėtiną galimybę su N. Sepo kūryba supažindinti kitų šalių mados mėgėjus. Kitose drabužių kolekcijose ji toliau tęsė įdomius eksperimentus su įvairiomis medžiagomis, formomis, parodydama žmonėms, kad magija, poezija, meilė, laisvė gali būti išverstos į mados kalbą, kol vieną dieną nutarė pasukti kitu keliu.
Aukso spindesių pasakojimai
N. Sepo juvelyrinių dirbinių kūrėja tapo visiškai atsitiktinai. 2016 metais piešdama būsimos drabužių kolekcijos eskizus, ji iš popieriaus iškirpo ir keistai sulankstė žiedą, kurį užsidėjo ant piršto. Staiga merginai kilo mintis jį pagaminti iš tvirtesnės medžiagos. Taip atsirado jos nesibaigianti aistra papuošalams.
„Nuo pat sėkmingo debiuto mados srityje per kūrybą toliau pasakoju skirtingas istorijas, kurias įkvepia asmeninės gyvenimo vizijos, žmonės, neįtikėtini jų likimų vingiai. Pasikeitė tik forma ir žaliavos. Nors tendencijų nesivaikau, per metus išleidžiu dvi pavasario ir vasaros bei rudens ir žiemos dešimties–dvylikos papuošalų linijas. Jos visos tarsi tarpusavyje susipina, gali būti suvokiamos kaip viena kitos tąsa.
Vieną pirmųjų 2019 metų kolekciją įkvėpė įdomios afroamerikiečių poetės Nayyirah Waheed frazė „visos moterys manyje pavargo“. Šią būseną išreiškiau kaukes primenančiais veidais, pagamintais iš paauksuoto žalvario. Jie vėl pasirodė kitoje labai poetiškoje kolekcijoje „Visi užmiršti veidai“, skirtoje iš gyvenimo nepastebimai išeinančių žmonių atminimui. Keisti veidai, įsipynę į kartais susikertančias, kartais lygiagrečias ar ratu besisukančias linijas tapo ir žmonių egzistencijos sudėtingumą nagrinėjančios kolekcijos „Gyvenimo geometrija“ dalimi. Jie įgavo kitą prasmę kolekcijoje „Sprendimai“.
Dar vienas mano labai mėgstamas motyvas yra akys, kurios daugelyje kultūrų turi stiprią mistinę galią. Man jos yra paslapčių saugotojos, bet kiekvieno žvilgsnyje galima rasti ir atsakymą į dominančius klausimus. Papuošalų linija „Svetimieji“ bandžiau suprasti, kas jie tokie iš tikrųjų. Juk mums nežinomi žmonės kitiems yra labai artimi. Jie į mūsų gyvenimą dažnai įneša nelauktų naujovių, emocijų, o kartais tiesiog vilties. Šiuos teigiamus pasikeitimus išreiškiau tokiais simboliais kaip tyliai per mums nematomus vandenis plaukiančios žuvys ar tarsi iš kosmoso atvykę personažai su gėlėmis rankose.
Pastarojoje 2024–2025 metų kolekcijoje interpretavau psichologijoje vartojamą „drugelio efekto“ terminą. Jis parodo, kad net nedideli veiksmai ar pokyčiai gali turėti reikšmingų pasekmių, pabrėžia visų pasaulio dalykų tarpusavio ryšį, – tęsė N. Sepo. – Aš esu tik savo fantazijas eskizuose fiksuojanti pasakotoja. Jas į juvelyrinę kalbą išverčia nagingi vietiniai meistrai. Po Armėnijos antra krikščioniška valstybe 327 metais tapęs Sakartvelas dėl strateginės padėties tarp Rytų ir Vakarų buvo veikiamas daugybės civilizacijų, kas sukūrė aukštą, savitą, labai senų tradicijų kultūrą. Iki dabar galima rasti amatininkų, rankomis gaminančių prabangius, subtilius meno dirbinius. Tam jie naudoja sudėtingus metalo ar įvairiaspalvio emalio apdirbimo būdus, kurie buvo išsaugoti nuo Bizantijos imperijos laikų.
Deja, dirbtuvės nyksta, o jaunimas nesidomi šiais daug pastangų, kruopštumo, per šimtmečius sukauptų žinių reikalaujančiais amatais. Nesunku prigalvoti daugybę įdomių papuošalų, bet jei neliks juos pagaminti sugebančių žmonių, bus tikrai tragiška. Džiaugiuosi, kad šiuo metu sėkmingai bendradarbiauju su keliais patyrusiais meistrais. Manęs visai netraukia brangakmeniai. Visi papuošalai gaminami iš paauksuoto žalvario, kurį kartais papildau juodu ar baltu emaliu. Šių trijų spalvų visiškai užtenka, kad vizualiai išreikščiau vidines emocijas, perduočiau įsivaizduotas istorijas.“
N. Sepo kūrybinio stiliaus ypatumas, derinantis originalią estetiką, konceptualius ieškojimus su vietinių amatų paveldu ir turtingos praeities suformuotu kartvelišku skoniu, sudomino daugybę žymių tarptautinių leidinių. Išraiškingus, akį patraukiančius juvelyrinius meno kūrinius nešioja populiarios aktorės, manekenės Winnie Harlow, Lexie Stevenson, Lovie Simone, Janelle Monáe, Christine Quinn. Laisvai mąstanti, lakios vaizduotės kūrėja iš Tbilisio žada daug naujų, neįtikėtinų, auksu žėrinčių kelionių po jos realybę su svajonėmis maišantį pasakojimų labirintą.
