Grupės „The Roop“ lyderis Vaidotas Valiukevičius – žmogus, kuris gyvenimo paletėje panaudoja visas spalvas. Buvo etapų, kai savo paveikslą jis tapė mažiau ryškiomis spalvomis, tačiau šią akimirką jo teptukas šmėžuoja ryškiaspalviais mostais.
Vaidotai, tavo muzikinis kelias labai keitėsi, vingiavo. Kuris etapas buvo mėgstamiausias?
Dabartinis. Čia esu tikriausias, gerai žinau, ko noriu. Kai scenoje atsirandi aštuoniolikos, tiesiog nori joje būti, jausti energiją, nepaisant to, kad turi mažai patirties. Tuomet buvau įstatytas į tam tikros muzikos rėmus ir kūrybinius sprendimus, kurie man nebuvo prie širdies. Nepaisant to, tuo metu mane žavėjo buvimas ant scenos, nors ir jaučiau, kad turėjau daryti daug kompromisų.
Kai anuomet atsiradau vaikinų grupėje, muzikos pats nekūriau – man reikėjo išpildyti mums sukurtas dainas. Išėjęs iš tos grupės sukūriau savo projektą, jis vadinosi „Kosmo“. Tuomet jau turėjau sukūręs keletą dainų, tačiau jos irgi nebuvo visiškai autentiškos, jas kūriau remdamasis standartais, kuriuos išmokau savo pirmajame karjeros etape.
Ar tai, kur esi šiandien, yra išsipildžiusi svajonė? Ar norėtum dar daugiau?
Žinoma, norisi dar daugiau. Tokia yra žmogaus prigimtis. Kita vertus, reikia mokėti džiaugtis tuo, ką turi. Tačiau siekti kažko naujo ir ieškoti naujų kelių yra mano silpnybė bei didžiausias džiaugsmas.
Ar tai, koks esi scenoje dabar, atspindi ir tavo asmenybę? Pirmajame tavo karjeros etape buvai visai kitoks.
Pirmame karjeros etape buvau „saldus berniukas“. Vėliau pats nebenorėjau šio vaidmens, bet visuomenė mane vis dar matė šiame įvaizdyje, nors jau seniai buvau vyras, nebe berniukas (juokiasi). Dabar esu etape, kai galiu ir noriu save po truputį keisti, juk kiekvienas turime daug spalvų. Nenoriu, kad žmonės mane atsimintų tik su geltonu kostiumu ar ilgomis rankovėmis.
Aš esu menininkas, kuriantis muziką, žodžius ir grupės įvaizdį – prisidedu prie rūbų parinkimo sprendimų, muzikinių klipų – taip ir noriu būti matomas. Šiandien su savimi jaučiuosi ramus, bet tikrai neatmetu galimybės, kad keisiuosi ir toliau.
Gyvenime turėjai muzikinę pauzę. Ką ji tau davė?
Dariau pauzę tada, kai turėjau solinį projektą „Milanno“ ir grupę „Kosmo“. Supratau, kad turiu atsitraukti, jog suprasčiau, kaip noriu gyventi toliau. Per tą pertrauką įsidarbinau į paprastą ofisinį darbą ir tapau įmonės direktoriumi. Ši veikla buvo susijusi su seminarais, mokymais, tad jų metu ir pats daug išmokau – nuo verslumo iki santykių.
Tas etapas man davė daug praktinės naudos, pavyzdžiui, kaip valdyti pinigus ir buhalteriją, kas yra projektai ir kaip jie valdomi, o svarbiausia, kaip darbą pradėti ir jį užbaigti. Vėliau ši patirtis man labai stipriai padėjo.
Pauzės metu galvoje sukosi minčių grįžti į sceną, tačiau vis nežinojau, kaip tai padaryti. Būtent tada susiradau dabartinius grupės narius ir ramiai pradėjome vakarais kurti muziką, repetuoti ir ieškoti savęs. Mūsų repeticijos užtruko ketverius metus. Draugai juokėsi, kad kiti per tiek laiko išleidžia ir po keletą albumų.
Galutinio stumtelėjimo nė nebuvo, ketverius metus repetuojant kas savaitę nebebuvo kur dėtis (juokiasi). Vienintelis dalykas, kuris šiek tiek stabdė, yra netgi komiškas: turėjome pasiruošę viską – įvaizdį, dainas, bet neturėjome grupės pavadinimo.
Buvome susirašę šimtus pavadinimų, tačiau nė vienas netiko, tad dar metus užtrukome jo ieškodami, kol galiausiai supratome, kad be profesionalo pagalbos neišsisuksime. Paskambinau savo bičiulei, kuri labai gerai valdo tekstą ir kūrybą, ir paprašiau jos pagalbos. Po kiek laiko ji man pateikė tris potencialius pasiūlymus grupės pavadinimui – vos pamačiau „The Roop“, iškart supratau, kad toks ir bus pavadinimas – tai esame mes.
Kodėl rinkomės anglišką pavadinimą? Kai startavome, neturėjome nė vienos lietuviškos dainos. Mes įsivaizdavome, kad koncertuosime stadionams ir plėsime savo grupės veiklą užsienyje.
Kaip gyveni su žinomumu? Ar tai tau – natūralu? Ar vis dėlto tenka tai jaukintis?
Būti žinomam reiškia būti pastebimam. Nuo pat vaikystės buvau pastebimas, nes esu truputį tamsesnio gymio. Nuo gana anksti pajutau, kad negaliu būti nepastebėtas, – kartais vaikai paspardydavo, o kartais tapdavau grupelės lyderiu. Tad per tiek metų pripratau prie to, nors, žinoma, dabar pastebimumo amplitudė padidėjo.
Maža to, žinomumas man yra indikatorius, kad gerai atlieku savo darbą. Mėgstu sakyti, kad muzika yra socialinis darbas, – juk dirbi su žmonėmis. Tad, jeigu juos paveiki, matyt, viską darai gerai. Kartais tikrai nesinori būti pastebėtam, todėl nešioju kepurę ir šiek tiek pasislepiu (šypsosi). Tiesa, smagu, kad dabar mane atpažįsta ir užsienyje, Madride, Paryžiuje – ir ne lietuviai. To galėtų būti ir daugiau.
Mūsų straipsnis žurnale pasirodė panašiu metu, kai vyko „Eurovizija“. Šiemet jums nepavyko išvažiuoti, kokių jausmų kyla?
Nieko tokio, tai yra puiki vieta tiesiog apie save priminti. Gyvenimas vyksta taip, kaip turi vykti. Kartais atrodo, kad galbūt koks nors įvykis gyvenime yra neįprastas, kartais liūdnas, bet vėliau supranti, kad jis tave nuvedė ten, kur ir turėjai atsidurti. Taip jau yra nutikę ne kartą. Be to, rudenį vykstame į „Eurovizijos“ koncertinį turą Europoje ir Australijoje. Tai – pirmą kartą rengiamas turas „Eurovision on Tour“, kuriame pasirodys atlikėjai, per tam tikrą laikotarpį palikę įspūdį ar laimėję „Euroviziją“.
Dainiaus Ščiukos nuotr.
Ką tau apskritai reiškia šis projektas? Iš esmės, juk turbūt jis labai stipriai pastūmėjo tavo antrąją, itin sėkmingą, tarptautinę karjeros bangą.
„Eurovizija“ man yra platforma, kurioje gali skleisti savo žinutę. Tai man tikrai nėra galutinis taškas. Daugeliui atrodo, kad joje dalyvavęs pasieki savo tikslą. Bet, mano nuomone, tai yra tik pati pradžia – juk čia pirmą kartą pasirodai labai didelei, tarptautinei auditorijai. Kam ten važiuoti, jei grįžęs po „Eurovizijos“ toliau esi lokalus ir tęsi veiklą tik savo šalyje. Mes jau keletą metų pamažu statome ir buriame bendruomenę užsienyje.
Iš tavo patirties – ko reikia, kad patektum į „Euroviziją“?
Nežinau. Pirmiausia, būti savimi. Jei bandysi kažkuo apsimetinėti, greičiausiai sudegsi tame vaidmenyje. Ryškumas negarantuoja, kad laimėsi ir būsi sėkmingas. Prisiminkite portugalo Salvadoro Sobralio pergalę – juk jo pasirodymas buvo visiškai paprastas. Ekranas sustiprina efektą, kai esi savimi.
Kaip tavo gyvenimas pasikeitė po pirmosios patirties „Eurovizijoje“?
Kai pirmąkart laimėjome atrankas – niekaip, sėdėjau ant sofos, nes pasaulį užklupo pandemija (juokiasi). Prieš tai labai norėjau būti įvertintas – iki tol muzikoje pripažinimo nesulaukiau, be to, savo noru keletą metų buvau bedarbis, buvo labai sunku finansiškai. Vos laimėjus užklupo pinigai, tad reikėjo gerai pagalvoti, kaip išnaudoti visas šias staiga užgriuvusias galimybes. Ypač tokiu keistu laikotarpiu, kai visas pasaulis užsidarė.
Visą gyvenimą siekiau pripažinimo. Kai galiausiai jį gavau – kai atsirado proga pasirodyti užsienyje, turėjome suplanuotų pasirodymų visoje Europoje – viskas užsidarė. Pasidžiaugiau šia laime keturias savaites ir gavau smūgį – gavau žinių, kad mūsų daina ir mes niekur nekeliaujame. Buvo sunku, bet kartu pajutau, kad galime sukurti dar kažką daugiau. Motyvacija niekur nedingo ir turbūt niekada nedings.
Visai neseniai paskelbei, kad pradedi dar vieną, naują – modelio – kelią. Kaip tai atėjo į tavo gyvenimą? Ko tikiesi iš jo?
Apie tai galvojau kone metus. Prieš pusę metų pažiūrėjau dokumentinį filmą apie menininką Andy Warholą. Filme jis, būdamas jau „amžiuje“, sugalvojo, kad nori būti modeliu. Jis neatitiko jokių – nei grožio, nei amžiaus – standartų, tad tai įkvėpė pradėti šį kelią ir mane.
Man apskritai svarbi amžizmo (angl. ageism) tema, net dainose nevengiu šių žinučių. Man svarbu pasakyti, kad tau neprivalo būti dvidešimt, jog ką nors pradėtum daryti. Nežinau, kiek laiko užims mano modelio karjera ir ar nedings noras tuo užsiiminėti, bet kol kas stipriai tuo tikiu ir matau save dirbantį su dideliais prekių ženklais.
Tiesa, prieš dvidešimt metų turėjau šiek tiek modelio patirties. Esu gavęs komentarų, kad turiu tam duomenis. Muzika ir mada gali eiti išvien. Man atrodo, dabar atėjo laikas, kai modeliai gali būti nestandartiniai. O aš visada buvau nestandartinis. Tad tikiu, kad galiu įkvėpti ir kitus.
Šiuo metu kalbuosi su modelių agentūromis ir agentais. Tačiau čia, kaip ir visose kitose srityse, reikia turėti gerų pažinčių. Juk svarbu būti ne tik atrinktam, bet ir pamatytam. Kartais klausiu savęs, ką reikia daryti, kad būčiau pastebėtas? Dėl to jaučiuosi visai pozityviai. Gyvenimas man daug ką duoda, kai tik to užsinoriu ir garsiai tą pasakau. Galbūt suveikia manifestavimas.
Mada tavo gyvenime, panašu, žaidžia rimtą žaidimą. Kas kuria tavo įvaizdžius? Turi tikrai išskirtinį stilių scenoje – ar jį kuri pats?
Aš dirbu su profesionalais, jie mūsų grupei kuria įvaizdžius, bet aš irgi prie to prisidedu, galutinio sprendimo nepriimame be mano žodžio. Prie mano įvaizdžių prisideda stilistė Glorija Gžimailaitė – su ja mes labai susidirbome. Apskritai, kalbant apie madą, nesidomiu naujausiomis tendencijomis, bet gerai pajaučiu stilių, skonį. Dažnai atspėju spalvas, kirpimus, kurie yra ar bus madingi, kas gerai atrodys scenoje ir yra progresyvu.
Ar toks madingas esi ir gyvenime?
Nepersistengiu, bet jeigu jaučiu, kad noriu, taip ir rengiuosi. Lietuvoje reikia drąsos apsimauti plačias kelnes aukštu liemeniu, bet aš esu menininkas, man patinka ši saviraiška. Aš apskritai suvokiau, kad tu nerūpi kitiems žmonėms. Iš tiesų niekas apie tave negalvoja ilgiau nei sekundę. Ši mintis išlaisvina. Mano gyvenimas tiksi šiuo metu – kada daugiau aš galėsiu būti laisvas ir siekti savo svajonių? Dabar. Perėjau savivokos kelią, nemažai padėjo psichoterapija. Dažnai einame tobulinti savo kūną, bet pamirštame apie savo mintis, jų higieną.
Ar gyvenime apskritai kada nors turėjai planą? Viskas, rodos, pas tave ateina natūraliai, neperspaudžiant. Ar taip ir yra?
Nuo penkerių žinojau, kad noriu dainuoti, groti ir būti ant scenos. Šiame kelyje daug sunkumų, ne kiekvienas būtų ištvėręs trejus metus nedarbo, kad būtų su muzika. Maža to, mano CV atrodė tikrai gerai, gaudavau kvietimų dirbti paprastus ofisinius darbus, bet žinojau, kad, jei užsisuksiu naujuose darbuose, vėl pamiršiu muziką.
Aš visada turėjau planą – būti scenoje, tik neturėjau nusimatęs tam tikro kelio. Tad tam, kad pasiekčiau savo tikslą, stengiuosi neįsikibti vieno kelio ir būti atviras visam pasauliui.
Esi atviras ir daug ką pasakoji apie savo gyvenimą. Ar nebaisu sulaukti neigiamos žmonių reakcijos?
Žmonės man asmeniškai blogų žodžių nerašo. Kartą iš vienos nuotraukos, kurioje esu apsiverkęs, pamačiau sukurtą memą. Niekaip į jį nesureagavau. Ta nuotrauka ir dalijausi dėl to, kad pagalvojau, jog socialiniuose tinkluose visi rodo tik gražias akimirkas, kupinas šypsenų, o juk mes visi kartais paverkiame, paliūdime. Tad norėjau įamžinti akimirką, kad yra ir tokių emocijų.
Manęs neigiami žodžiai ar veiksmai neveikia – juk laimingi žmonės tokių dalykų nedaro. Prisiminkite, kaip jūs jaučiatės, kai esate laimingi ar įsimylėję. Juk niekam nenori pasakyti nieko blogo. O kai esi nelaimingas, ir kitiems skleidi blogas mintis. Tad suprantu, kad tie žodžiai iš tikrųjų yra ne apie mane. Ir tai mane išlaisvina dalytis tikrumu.
Dainiaus Ščiukos nuotr.
Tavo rankose – nemažai įvairių veiklų. Ar tai, kad pradėjai modelio kelią, kažkaip keičia tavo muzikinę karjerą?
Ne. Manau, kad šios dvi karjeros eis kartu. Nenoriu būti modeliu bet kokiam prekės ženklui. Aš noriu surasti ir būti modeliu ten, kur man patinka juo būti. Čia visada prisimenu A. Warholą – jis žongliravo visomis veiklomis vienu metu ir tai jam nesutrukdė kiekvienoje jų būti geriausiam.
Aš apskritai turiu nemažai autoritetų. Muzikos pasaulyje mano autoritetas yra Michaelas Jacksonas. Niekada neturėjau žvaigždžių ligos, nes mėgstu pasilyginti būtent su juo. Kai atrodo, kad kažką pasiekiau, palyginu tą pasiekimą su Michaelo karjera ir labai greitai nusileidžiu ant žemės.
Kitas mano autoritetas – Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Jis buvo itin talentingas menininkas – ir tapytojas, ir muzikas. Gaila, kad pripažinimo jis sulaukė tik po mirties, tačiau jį laikau genijumi.
Ko dar galime laukti iš tavęs ateityje?
Visko (juokiasi)! Dar nesu išbandęs savo aktorinių sugebėjimų. Esu girdėjęs frazę, kad tada, kai užsiimi daug skirtingų kūrybinių veiklų, įgalini talento „raumenį“. Visos veiklos viena kitą papildo, o ne slopina. Tad aktorystė man skamba kaip įmanomas vaidmuo. Vienas pažįstamas režisierius manęs netgi klausė, ar sutikčiau pavaidinti. Esu atviras pasauliui.
