Šiandien, skaitmeninės realybės ir nuolatinio progreso fone, stiprėja noras prisiminti ir pajusti praeitį. Kino teatruose ir ausinėse atgimsta devyniasdešimtųjų takeliai, o vinilinės plokštelės bei juostiniai fotoaparatai vėl atsiduria populiarumo viršūnėje.
Šiuo nostalgijos jausmu gyvena ir fotografė, „90s_lithuania“ puslapio įkūrėja Elena Krukonytė, su kuria šiandien kalbame apie 90-ųjų žmogų, amerikietišką svajonę, postmodernią nostalgiją ir kodėl Vakarų kultūra bei politika tampa ilgesio objektu.
Esate itin išskirtinių nuotraukų autorė: kadruose vis kažkas sužadina susidomėjimą, nuostabą, kartais žiūrint pasidaro nejauku ar juokinga. Taip pat fotografuojate ir įžymius žmones, jų darbus. Ką šiuo metu stengiatės užfiksuoti savo nuotraukose?
Šiuo metu mane domina nostalgija XX ir XXI a. sandūros technooptimizmui. Nagrinėju klausimą, koks yra šiuolaikinio žmogaus santykis su vaizdais nuolat kintančioje realybėje – iš materialios į virtualiąją ir atvirkščiai. Man fotografija yra įrankis atrasti ryšį su pasauliu. O vizualinė kultūra yra vienas iš pagrindinių mano tyrimo objektų, atskleidžiančių, kaip vaizdai formuoja žmonių matymą ir mąstymą.
Be savo asmeninių socialinių tinklų, kuruojate ir „90’s Lithuania“ instagramo puslapį. Kokia jo atsiradimo istorija?
„@90s_Lithuania“ yra Lietuvos vizualinės kultūros archyvas, nagrinėjantis laikotarpį nuo 1990 iki 2005 m. Šį archyvą kaip instagramo paskyrą sukūriau 2017 metų balandžio 16 dieną, suvokusi, kad laiko tėkmę galima matyti vizualiai ir kad vaizdai tampa nostalgiški. Norėjau patyrinėti, kas man bei mano tautiečiams yra nostalgiški vaizdai ir koks pasaulis juose yra vaizduojamas?
Pati fotografuodama reklamas suprantu vizualiosios kultūros svarbą – vizualinę kultūrą mes vartojame tiek sąmoningai, tiek nesusimąstydami, ir ji daro įtaką, kaip mes suvokiame realybę. Šiuo metu kuriu „90slithuania.com“ tinklalapį – netradicinį archyvą, kuriame dėlioju nelinijinį pasakojimą vaizdais. Pasitelkdama nuorodas jungiu vaizdus su jų kontekstais. Naujos vizualinės kultūros objektų kombinacijos kelia klausimus apie praeitį ir verčia permąstyti vaizdų prasmes. Iš esmės, tyrinėdama 1990–2005 m. Lietuvos vizualinę kultūrą, bandau atsakyti į lietuvių identiteto bei po vaizdais slypinčių idėjų klausimą.
Puslapyje galime pamatyti daug archyvinių, nematytų kadrų. Kaip juos renkate?
Turinį randu tiek virtualiose, tiek materialiose erdvėse – įvairiuose interneto užkaboriuose, bibliotekose – to meto spaudoje, knygose. Kartais sekėjai atiduoda žurnalų, kuriuos vėliau skenuoju ir jų puslapiais dalinuosi paskyroje arba pasidalina video medžiaga, kuri būna įdomi – pavyzdžiui, įrašyta TV programa. Iš pradžių dalindavausi intuityviai atrinktais vaizdais, turinčiais estetinę ir nostalginę reikšmę. Palaipsniui pradėjau analizuoti savo pasirinkimus ir supratau, kad dalinuosi vaizdais, kurie pasakoja apie laisvės pažadėtą vakarietišką viziją, amerikietišką svajonę (arba sapną).
Pastebėjau, kad per pastaruosius kelis metus žmonės susidomėjo praeitimi, juos užplūdo nostalgijos jausmas. Į sceną pradėjo grįžti senos muzikinės grupės, yra kuriami filmai, atspindintys praeitį. Kodėl, jūsų nuomone, dabar pasidarė taip aktualu kalbėti apie senus laikus per filmus, per dainas, per fotografiją?
Žvilgsnis krypsta į praeitį, kuomet ateities perspektyvos yra miglotos. Šiuo metu vykstantys karai neleidžia kurti ateities planų, o skaitmeninių technologijų nesustabdomas progresas neteikia praeityje žadėto dvasinio stabilumo. Todėl žmogus žvelgia į netolimą praeitį, kuri ne tik primena asmeninę jaunystę, bet ir byloja apie sąlyginai stabilią globalią ekonominę ir politinę padėtį.
Jūsų apibūdintas reiškinys – ne itin senos praeities populiariosios kultūros vartojimas yra postmoderni nostalgija. Praeitis yra pasiekiama per pirkinius ir nostalgiškų kultūros produktų vartojimą. Moderni nostalgija yra paremta ilgesiu, kažko amžinai prarasto jausmu, labiau nukreipta į priešindustrinį pasaulį, o postmodernioji nostalgija yra jaučiama nesenai praeičiai ir yra vartojama prekėmis arba stiliumi.
Manau, kad šiuo metu nostalgija pasiekė metamoderniąją stadiją, kuri svyruoja tarp modernios, ilgesiu pagrįstos, ir postmodernios, konsiumeristiškos nostalgijos. Dabartyje vykstantys karai, ekologinės kataklizmos bei suvokiama dirbtinio intelekto grėsmė žmogiškimui kildina neužtikrintumą ateitimi. Todėl ne itin seni laikai (15-30 m. atgal), kuomet Vakarų kultūra ir politika buvo sektinas pavyzdys, kuomet technologijos žadėjo progresą ir optimizmą, tampa ilgesio objektu, kurį skaitmeninės medijos pagalba vartojame vaizdais bei pirkiniais.
O kaip jūs – ar nostalgijos jausmas dažnai aplanko?
Taip. Kiekvieną dieną. Nostalgijos jausmą išmokau vertinti kritiškai, nes kartais tai gali tapti pernelyg skausminga arba malonu. Skausminga dėl savo laikinumo suvokimo, o malonu, nes vartoju jau pažįstamus praeities medijos produktus, primenančius mano vaikystę 2000-aisiais arba vakarietiškos vilties pilną paskutinį XX a. dešimtmetį. Taip pat šiuo metu mano kūrybos įrankiai yra nostalgiški vizualinės kultūros objektai (hipertekstualiniame nelinijinio pasakojimo projekte 90slithuania.com), todėl, kai nostalgija transformuojasi į tyrimo objektą, kartais dingsta jos mistika.
Viename interviu sakėte: „Keldama klausimą „kodėl esu tokia, kokia esu?“, bandau rasti atsakymus, žvelgdama pirmiausia į savo bendraamžius bei jų gyvenimus“. Kaip manote, koks yra 90-aisiais gimęs žmogus? Kokia esate jūs?
90-aisiais gimęs žmogus dar laukė stotelėje traukinio pavadinimu „skaitmeninis progresas“. Belaukdamas jis žvalgėsi, stebėjo skraidančius paukščius, saulės apšviestą žolę ir belaukiančiųjų viltingas akis. Įlipęs į traukinį 90-ųjų žmogus stebisi vis didesniu įgaunamu pagreičiu. Jaunesnioji karta jau gimė šiame traukinyje ir šių žmonių greitis nestebina.
Kalbant nemetaforiškai, aš gimiau 1998-aisiais metais Vilniuje, apsupta komercinių vaizdų. Viena mano mėgstamiausių kūdikystės nuotraukų – aš sėdinti tėčio žiguliuke, kai mes važiavome po Vilnių. Fone, pro judančios mašinos langus, matosi kioskas su „Dirol“ ženklu – tas pats važiavimo motyvas, nepriklausomos Lietuvos komercinis simbolis – kioskas bei Vakarų Europą simbolizuojančios kramtomosios gumos logotipas… Kokia aš? Stabiliai judėdama į priekį vis dar bandau sau atsakyti į ši klausimą.
Ar 90-ųjų mada ir kultūra vis dar daro įtaką šiuolaikiniam pasauliui, dabarties jaunimui?
Manau, kad XXI a. trečiajam dešimtmečiui įtaką daro visa praeitis, kuri sudaro fragmentuotą dabarties koliažą. Viena iš koliažo komponentų yra skaitmeninės virtualios erdvės diskursas, kuriame 90-ųjų laikotarpis primena techno-optimistines jausenas. Kadaise skaitmeninio progreso žadėta ateitis yra dabartis, kurią galime kritiškai permąstyti.
90-aisiais ir 2000-aisiais skaitmeninės technologijos sparčiai tobulėjo ir tai atsispindėjo to meto grafikos bei produktų dizaino eksperimentuose – ryškios spalvos, ergonomiškos formos, atlenkiami telefonų ekranai. Telefonas buvo įrankis greičiau susisiekti bei pasiekti kitus žmones materialioje realybėje. Dabartyje, 2025 m. visi telefonai, nepriklausomai nuo prekės ženklo, atrodo daugmaž vienodai – didelis juodas ekranas, telpantis delne. To priežastis – realybės virsmas iš materialiosios į skaitmeninę, virtualiąją. Todėl svarbu yra ne telefono kaip realaus objekto dizaino išraiška, o tai, kas vyksta pačiame ekrane.
Telefono idėja transformavosi iš pagalbinio įrankio pasiekti kitą žmogų materialiame pasaulyje į įrankį sutikti kitą žmogų „pačiame telefone“. Paskutinysis XX a. dešimtmetis primena techno-optimizmą, viltingą, progresyvią ateitį, kuri iš šiuolaikinės perspektyvos gali atrodyti nostalgiška. Dabartyje mes susiduriame su progreso problemomis – nuo informacijos pertekliaus, netikrų naujienų, post-tiesos iki technologijų monopolijos bei dirbtinio intelekto grėsmės žmonių mąstymo laisvei.
Kaip galėtumėte apibūdinti 90-uosius Lietuvoje? Ar juos galima būtų pavadinti Lietuvos auksiniu amžiumi – ar jis, atvirkščiai, labiau kelia juoką?
Manau, kad apibrėžimas „aukso amžius“ arba „laikotarpis, keliantis juoką“ būtų pompastiška generalizacija, apibrėžianti nuolat svyravusį Lietuvos ankstyvojo kapitalizmo ir nacionalinio identiteto paieškos laikotarpį. Šiame periode priešpriešą sudarė sovietinės praeities atmintis bei vakarietiška svajonė. Juoką gali kelti sovietinio provincializmo išraiškos bei žūtbūtinis noras pasivyti vakarus.
Nuo juoko iki liūdesio yra tik vienas žingsnis, nes šie procesai atspindi 50 metų sovietinės okupacijos padarinius ir iš jų kylantį nepilnavertiškumo kompleksą Vakarų atžvilgiu. Kiekvieną XX ir XXI a. sandūros vizualiosios kultūros produktą, primenantį mums vakarietišką laisvę, galima traktuoti kaip „auksinį“ pavyzdį. Tačiau aš siūlyčiau į tai pasižiūrėti kritiškai ir pasvarstyti, ar kopijuodami vakarietišką (vizualinę) kultūrą nenutolome nuo galimybių sukurti ką nors naujo, unikalaus, atspindinčio ne tik nacionalinius bet ir globalius pokyčius.
Tais laikais internetas nebuvo populiarus, dainos ar video medžiaga sunkiau pasiekiami, tačiau plakatų su pop žvaigždučių atvaizdais galėjome pamatyti kone ant kiekvieno kampo. Žvaigždžių kultas – ryškesnis 90-iais ar dabar?
Pagrindinė 90-ųjų ir ankstyvųjų 2000-ųjų medija buvo tradicinė – spauda, televizija, radijas bei po truputį į privačius namus kelią randantis internetas. Tradicinė medija yra kuruojama institucijų – leidybinių kompanijų, atrenkančių žmones, kurių atvaizdai puoš žurnalų viršelius, televizijos eterį arba kurių mintis ar muziką išgirsime radijo takelyje. Tuo tarpu šiais laikais, XXI a. 3-iajame dešimtmetyje, medija yra interaktyvi, t.y. publika gali tapti turinio kūrėjais. Dėl šios priežasties žvaigždėmis gali tapti kiekvienas, kuris atranda savo auditoriją. Auditorijos pasiskirsčiusios „burbulais“, todėl viena „žvaigždė“ nebūtinai yra aktuali visai visuomenei. Dėl šios priežasties „žvaigždės“ apibrėžimas keičiasi – iš žinomos asmenybės, kurią žino visi, į žinomą asmenybę, kurią žino tie, kuriems aktualu.
Lyginant XX ir XXI a. spaudos turinį su XXI a. 3-iojo dešimtmečio internetine žiniasklaida, pastebiu, jog tam tikri žurnalai, kurie anksčiau spausdindavo straipsnius apie taurias kultūros, verlso, politikos asmenybes, dabar viešina bulvarinius straipsnius apie Arvydo Šliogerio taip įvardintas „nuogas kekšeles“. Tačiau tai nėra vien Lietuvos, o viso pasaulio išgyvenama autoritetų krizė. Kuo toliau, tuo labiau kultūra yra pramoga.
Kaip, jei tai vyko, keitėsi fotografijos nuo 90-ųjų iki dabar? Ką fiksavome tada ir ką bandome užfiksuoti dabar?
Visos fotografijos, nepaisant kada jos buvo padarytos, fiksuoja besikeičiantį pasaulį bei žmogaus poziciją jo atžvilgiu.
Jūsų kuruojamame puslapyje galime pamatyti daug jaunų Lietuvos įžymybių, kurios neretai vadinamos grožio etalonais. Kaip nuo 90-ųjų pasikeitė grožio sąvoka?
Galima teigti, jog, grožio suvokimas populiariojoje kultūroje, nepasikeitė nuo 1990-ųjų – viskas yra gražu, kas yra biologiškai sveika bei seksualiai patrauklu. Deja, bet dabar, virtualių veido filtrų laikais grožio suvokimas perlipa tobulybės ribas ir neretai matome chirurgiškai sudarkytus ne tik žvaigždžių, bet ir paprastų žmonių veidus.
Interaktyvios medijos laikais aktualus tampa grožis, kuris nebūtinai atitinka tradicinius standartus. Matome žmones su nelygia oda, apvaliomis formomis, deformuotomis galūnėmis – galbūt taip visuomenė mokosi grožį įžvelgti ne tikformose, o žmogiškojoje esybėje? Dabar, pastovios informacinės cirkuliacijos laikais, gražu gali būti viskas, kam priskiriama grožio prasmė.
Pabaigai – kalbant apie įžymybes, kurių jaunystės nuotraukas keliate į savo puslapį. Ar esate iš jų sulaukusi neigiamų komentarų ar prašymų nuotraukas pašalinti?
Ne, dar nesu sulaukusi įžymių žmonių prašymų ištrinti jų atvaizdus, nes, manau, jie yra pripratę prie viešumos. Lietuvos žvaigždės, kurios buvo aktyvios 1990-2005 metais, kartais pačios atsiunčia fotografijas iš savo archyvų arba priešingai – paprašo, kad aš pasidalinčiau savo rasta medžiaga, kur jie yra įamžinti, bet patys jos neturi. Tai puikus įrodymas, jog internetas jungia žmones.
