Julija Brodskė, viešojo kalbėjimo trenerė, viešojo kalbėjimo ir lyderystės klubo „Toastmasters Klaipėda“ prezidentė, „TEDxKlaipėda 2025“ organizatorė ir vedėja, įsitikinusi – kūno kalba gali ne tik atverti daug durų, bet ir padėti susitikti su tikruoju savimi.
Kokiose situacijose gali pasitarnauti įvaldyta kūno kalba?
Yra įsitikinimas, kad kūno kalba – scenos ir kameros žmonių atributas, kad to reikia tik jiems. Bet kai pradėjau mokytis viešojo kalbėjimo ir efektyvios komunikacijos, labai aiškiai tą mitą sugrioviau pati sau ir pamačiau, kad nė velnio! Įvaldyti kūno kalbą – naudinga bet kuriam žmogui, kuris turi santykį su kitais žmonėmis.
Kai susitinkame su žmonėmis, net jei tai yra tiesiog pokalbis dviese, informaciją juk perduodame ne tik žodžiais, bet ir kūnu. Kaip gestikuliuojame, palaikome akių kontaktą. Įgūdis laisvai naudotis kūno kalba ir padėti klausytojui geriau suprasti informaciją ir įdomiau jos klausytis yra pasitarnaujantis visiems nuo laisvadarbių grožio meistrų, fotografų, menininkų iki versle dirbančių žmonių.
Kiekvienam to reikia, nes pašnekovas jaučia, kad jam įdomu ir dinamiška klausytis, o pasakojamas turinys yra nuspalvintas ir papuoštas. Negaliu sugalvoti žmonių, kuriems tai nebūtų aktualu.
Kokių kūno kalbos klaidų darome?
Pagrindinė klaida – kūno blokavimas. Tai reiškia savo kūno uždengimas nuo kaklo iki pilvo. Mes dengiame šias vietas intuityviai, tai – evoliucijos palikta dovanėlė, nes ten – gyvybiškai svarbūs organai, pažeidžiamiausia kūno dalis. Nors bendraujant su kitais žmonėmis nereikia jų dengti, mūsų nepuola jokie priešai, bet vis tiek esame linkę jas uždengti.
Kaip tai darome? Klasika – ant krūtinės, ant pilvo sunertos rankos. Kitas labai mėgstamas užsiblokavimas – rankų laikymas priešais save, kišenėse, už nugaros arba po stalu. Visi šie pasirinkimai lemia tai, kad pašnekovui sunkiau mūsų klausytis ir neatrodome tokie patikimi bei atviri. O svarbiausia, neatrodome norintys kurti santykį.
Palikdama atviras šias kūno dalis, siunčiu klausytojui pasąmoninę žinutę – šis žmogus, su kuriuo bendrauju, nori kurti su manimi ryšį. Yra posakis, kad atviras kūnas provokuoja ir atviras mintis. Kitaip tariant, kai savo istoriją pasakojame atviru kūnu, auditorija atviriau priima tą informaciją. Tai reiškia, kad galima klausytoją lengviau įtikinti. Pavyzdžiui, pristatinėjant projekto idėją.
Kita klaida, kuri yra labai natūrali ir daug kam būdinga, – akių kontakto nepalaikymas. Kai žmonės stovi scenoje, jie dažnai nudelbia akis žemyn arba žiūri į lubas. Bendraudami su pašnekovu vengia žiūrėti į akis arba žvilgsnis blaškosi.
Tiesa ta, kad gera mintis yra apie 60 procentų laiko žiūrėti į akis. Vėlgi, dėl lygiai tos pačios žinutės – pašnekovas taip jaučia, kad esame atviri ir sakome tiesą. Kitaip tariant, pašnekovas žymiai geriau jaučiasi mūsų kompanijoje.
Esi viešojo kalbėjimo specialistė. Kaip atradai šią sritį ir kuo ji tave sužavėjo?
Ne kartą įsitikinau, kaip kūno kalba gali būti naudinga net ir dirbant profesijose, nesusijusiose su scena. Pamačiau, kad eidama į renginį ar vakarėlį turiu galimybę palikti žmonėms tam tikrą įspūdį apie save. Nebūtinai agresyviai pardavinėti, bet apskritai palikti tam tikrą prisiminimą, kad su tuo žmogumi buvo jauku ir patogu bendrauti, o jis, pasirodo, dar ir tam tikros profesijos atstovas.
Pamačiau, kad gali atsiverti labai daug durų, kai moku komunikuoti efektyviai, tiesiog bendraudama su kitais žmonėmis. Taip šią sritį ir atradau – buvau labai motyvuota būti sėkmingesniu žmogumi.
Kuo skiriasi kalbėjimas scenoje ir kasdienybėje? Ar abiejose situacijose kūno kalba gali turėti tokią pat stiprią funkciją?
Kalbėjimas scenoje yra labiau įpareigojantis nei buitinis kalbėjimas, ir jam yra keliama daugiau reikalavimų. Kalbėtojas turi labai gerai pagalvoti apie vertę ir žinutę, kurią jis auditorijai paliks, bei apie pačius efektyviausius būdus, kaip tai padaryti. Dažnai scenoje atsiranda hiperbolizuotas kūno kalbos naudojimas – gestai, kurių nenaudočiau kalbėdama su drauge. Scena yra kitas kontekstas.
Bendraudami su kitu žmogumi nemažai dalykų galime naudoti iš to, ką naudojame scenoje. Pateiksiu pavyzdį. Vienas iš kūno kalbos dėmenų yra atvaizduoti fizinio pasaulio elementus. Tarkime, pasakoju: „Buvau muziejuje, kuris yra didžiulis“, ir rankomis rodau platų mostą. „O tame muziejuje buvo labai mažučiai aksesuarai, kuriuos apžiūrėjau“, ir pirštų galiukais tai atvaizduoju. Klausytojui iš karto yra patogiau, įdomiau klausytis, jis geriau įsivaizduoja, ką turiu omenyje.
Bendraudami abiejuose kontekstuose galime rodyti tokius natūralius kūno kalbos ženklus kaip „man“ (paliečiant krūtinę), „tau“ (parodant delnais pirmyn), skaičius įvardydami ne tik žodžiu, bet ir pirštais. Tai – fizinio pasaulio dėmenys, kuriuos kūnas pats sugalvoja ir parodo, mums net nereikia per daug apie juos galvoti.
Dar yra nematomo pasaulio atvaizdavimas – jausmai – kai liūdime, esame linksmi ar pykstame. Tai labai gerai atsispindi mūsų kūne tiek pasakojant draugei kelionės nuotykius, tiek stovint scenoje.
Geras būdas sutvarkyti savo kūno kalbą – tas emocijas išgyventi vietoje. Išgyvendami džiaugsmą, esame linkę atsiverti, o mūsų balsas – garsesnis. Išgyvendami liūdesį, susigūžiame, tai matyti ir mimikoje, kalbame lėčiau. Daugybė dalykų kalbėtojams išsisprendžia, kai jie net negalvoja apie kūno kalbą, o tiesiog yra tam tikroje emocijoje.
Geras būdas sutvarkyti savo kūno kalbą – tas emocijas išgyventi vietoje.
Koks kūno kalbos elementas, tavo nuomone, turi didžiausią poveikį?
Delnai. Esame linkę galvoti, kad svarbiausia visame žmogaus vaizde yra veidas. Iš tikrųjų, veidas pasako labai daug. Jei kažkas nusuko žvilgsnį, jau abejojame, ar jis sako tiesą. Jei šypsosi, bet akys nesišypso, suprantame, kad tai – kažkoks konfliktas ir taip būti neturėtų.
Bet ne mažiau svarbus elementas yra delnai. Jau iš evoliucijos delnas – saugumo ir draugiškumo simbolis. Jau pasakojau apie uždaras kūno pozicijas – rankos už nugaros arba kišenėse – kodėl mums tai nepatinka? Todėl, kad nežinome, kas yra rankose, tai sukuria nesaugumo jausmą. Bet jei delnus matome, vadinasi, šis žmogus nieko prieš mane neturi, yra saugu. Sakydami „labas“ pamojuojame, parodome savo delną. Nesąmoningas, iš sociumo išmoktas gestas, kuris turi gilesnę prasmę.
Jei bendrauju su bet kuriuo pašnekovu ir noriu jį įtikinti savo idėja, parodyti savo draugiškumą ir pozityvumą, gera mintis yra periodiškai vis parodyti delnus – kažką vaizduojant ar laisvai gestikuliuojant. Kuo daugiau delno, tuo jam atrodau saugesnis ir patikimesnis žmogus.
Poza, kai suliečiame pirštų galus prieš save, sudėdami rankas į nedidelę piramidę, reiškia „aš esu draugas“, bet ir „aš esu autoritetas“. Dažnai žmonės ją naudoja sėdėdami prie stalo. Ji simbolizuoja sutelktumą (aš esu ašyje), bet kartu ir parodo delnus (esu draugas).
Pastaruoju metu ir pati stengiuosi naudoti delnus – nesunerti rankų, jas naudoti. Ir stebiu, kaip žmonės į tai reaguoja.
Žinoma, tai nereiškia, kad gestikuliuojame kaip medžių šakos, į kairę ir į dešinę. Tai būtų klaida.
Gal turi dar triukų, kuriais galime pasinaudoti, norėdami būti labiau įtaigūs ar įdomūs savo pašnekovui?
Man labai patinka paprasta, tvirta, charizmatiška pozicija. Visiškai nesvarbu, ar ją naudojame scenoje, ar susitikę koridoriuje su kolegomis. Tai yra tiesiog, kai pakeliame pečius aukštyn, nustumiame juos atgal ir nuleidžiame. Mes išsitiesiame, krūtinė tiesi ir atvira. Tada nuleidžiame rankas prie šlaunų ir atsistojame tolygiai ir tvirtai ant abiejų kojų – kojos pečių plotyje arba šiek tiek siauriau. Žmonės paprastai nemėgsta šios pozos, nes jiems atrodo, kad rankos prie šlaunų – kažkokia nesąmonė, norisi jas kažkur padėti.
Bet ši poza iš tiesų yra labai gera, nes siunčia pasitikėjimo savimi, stabilumo ir atvirumo žinutę. Patikėkite, kai tik bus užduotas klausimas, kai reikės pasakyti informaciją, rankos pačios pradės rodyti nedidelius gestus ir padės kalbėti.
Svarbu suvokti, kad šiose veiksmingose pozose nebūtume viso susirinkimo metu. Galime truputį joje pabūti dėstydami savo mintį, bet taisyklė būtų tokia: jokioje kūno pozicijoje neužsibūti per ilgai. Visos pozos turi būti epizodinės.
Kiek pasitikėjimo savimi atsiskleidžia per kūno kalbą ir ar tai galima suvaidinti?
Kartais į mokymus ateina mokiniai, kurie sako: „Aš savimi nepasitikiu, bet dirbkime taip, lyg būčiau aktorius. Išmokykite mane gestų ir triukų.“ Atsisakau mokyti tokių dalykų, nes man tai asocijuojasi su manipuliacija.
Kad ir kokį gestą esi išmokęs, subtiliuose momentuose vis tiek matysis, kad kažkas yra ne taip. Kaip su ta šypsena, kai šypsosi lūpos, bet ne akys. Kai bandome kažką vaidinti viešai kalbėdami, klausytojas visada pamatys, kai kažkur bus nesutapimas. O sutapimas viešajame kalbėjime turi būti.
Geras kalbėtojas yra tas, kurio mintys, žodžiai ir veiksmai yra harmoningi. Tai reiškia, kad žmogus turi būti maksimaliai nuoširdus tiek su savimi, tiek su kitais. Tik tuomet jis tampa įtaigus ir charizmatiškas. Nematoma viešojo kalbėjimo pusė yra ta, kad atėję mokytis šios disciplinos anksčiau ar vėliau esame priversti susitikti su tikruoju savimi. Pamatyti visas savo dalis, ir kurios patinka, ir nepatinka. Mokytis jas priimti. Tai – tiesiausias kelias į tikrai įtaigų, autentišką ir užburiantį kalbėjimą. Tai – lyg netikra psichoterapija.
