Italijos ambasadoriaus Lietuvoje žmona Francesca Sforza de Maigret savo gyvenime pastebi grožį ir drąsiai jį kuria pati. Apie Italijos dvasią Lietuvoje ir visas ambasadoriaus žmonos gyvenimo puses kalbamės prie itališkos kavos puodelio.
Ką jums reiškia būti Italijos ambasadoriaus žmona Lietuvoje?
Pirmiausia, labai didžiuojuosi savo vyru. Su juo susipažinome dar 1997-aisiais, ar galite įsivaizduoti? Tuo metu baiginėjome universitetą, nuo tada visur keliavau su juo.
Italija visur yra mylima šalis, Lietuvoje – taip pat. Turiu draugų lietuvių, kurie sako, kad Italija – jų svajonių šalis. Taigi, būti Italijos ambasadoriaus žmona ir atstovauti Italijai šioje nuostabioje šalyje yra tikra garbė ir laimė.
Kokia didžiausia pamoka, kurią išmokote dirbdama labdaros organizacijose?
Apie darbus su labdara turiu tiek daug istorijų… Ypač mane palietė darbas Brazilijoje – tai buvo antroji šalis, kur dirbome. Brazilija yra nuostabiai graži, o Rio De Žaneiras, mano nuomone, yra vienas gražiausių pasaulio miestų. Bet ši šalis turi ir daugybę problemų, ypač opi jos žaizda – skurdas.
Brazilijoje turėjau labai sukrečiančių patirčių, ypač dirbdama su vaikais. Pamoka, kurią iš to išmokau: jei gali padėti – padėk. Tiek, kiek gali. Tokiu būdu, kokiu pavyksta. Bet jei gali padėti – visada padėk.
Labdaringas darbas su vaikais mano širdyje turi ypatingą vietą. Esu dirbusi mokytoja, visada vaikams skiriu daug dėmesio. Vaikai yra brangakmeniai, kuriuos turime puoselėti. Tai – pats brangiausias mūsų visų turtas.
Dirbate ir kultūros srityje. Visai neseniai Vilniuje organizavote klasikinių Itališkos komedijos filmų festivalį. Kokias dar itališkos kultūros sritis mėgstate?
Taip, jaučiu aistrą kinui. O filmų festivalis praėjo puikiai, į Lietuvą atvežėme Italijos įžymybę, režisierių Enrico Vanziną.
Nuo pat šešerių esu užkietėjusi skaitytoja, skaitau labai daug knygų. Mėgstu itališką literatūrą, bet skaitau ir kitų šalių autorius. Rekomenduoju paskaityti Niccolò Ammaniti, Italo Calvino knygas ir Vincenzo Cerami kūrybą.
Jis, beje, su Roberto Benigni parašė ir scenarijų filmui „La vita è bella“ (liet. „Gyvenimas yra gražus“). Mane žavintys užsienio rašytojai – Haruki Murakami, Francis Scottas Fitzgeraldas ir vienas geriausių Holivudo (ir ne tik) rašytojų Trumanas Capote.
Prieš šešerius ar septynerius metus ir pati pradėjau rašyti istorijas, jos publikuojamos viename žurnale. Skaitymas ir rašymas – mano aistra.
Žinoma, privalau paminėti madą. Negaliu sakyti, kad esu priklausoma nuo mados tendencijų, bet tikrai seku madą ir domiuosi ja.
Italija yra garsi savo mados kultūra, dizaineriais ir ypatingu stiliumi. Ką jums pačiai reiškia itališka mada?
Itališka mada yra labai svarbi, nes jos šaknys ateina iš šalies kultūros, architektūros, istorijos. Daugybė svarbių kultūros aspektų susijungia į itališką madą.
Ar didelė jūsų pačios spinta?
Kaip ir kiekvienos moters! Kiekviena iš mūsų daugiau ar mažiau esame pametusios galvą dėl mados. Man nebūtina pirkti, bet mėgstu liesti audinius. Dievinu kokybiškas medžiagas, ypač itališką šilką, kuris, kaip žinote, yra vienas geriausių pasaulyje. Mėgstu apžiūrėti daiktus, bet, žinoma, jų ir įsigyti. Labai vertinu „Valentino“ prekės ženklą.
Mėgstu rankines, batus, ypač „Marni“ ir „YSL“. Aksesuarai – pats svarbiausias dalykas aprangoje. Jei esi liekna, turi gražų kūną, gali apsivilkti visai nebrangią suknelę ir atrodyti gerai. Bet aksesuarai yra tai, kas sukurs tikrai ypatingą įvaizdį.
Italijos ambasada prisidės organizuojant ir Vilniaus mados savaitę. Papasakokite, ką jau esate suplanavę šiam renginiui?
Vilniaus mados savaitės metu Italijos ambasada ir Italų kultūros institutas aktyviai prisidės organizuojant Italijos dieną, per kurią bus pristatyta Italijos mada ir kultūra. Numatomi įvairūs renginiai, tarp jų – jaunų italų dizainerių iš prestižinio Istituto Cordella Fashion School kolekcijų pristatymas mūsų erdvėse.
Kaip jautėtės, kai pirmą kartą atvykote į Lietuvą?
Tai nėra mano pirmas kartas Lietuvoje. Tiesa, gerai nepamenu pirmojo įspūdžio.
Manau, kad Vilnius yra nuostabus miestas. Jame gali rasti viską, ko reikia sostinėje – parodos, vakarėliai, muziejai. Bet kartu Vilnius yra tvarkingas ir gerai organizuotas, nes nėra toks didelis miestas kaip kitos didžiosios Europos sostinės. Vilniuje žmonių yra tiek, kiek gyventojų Romos rajone, iš kurio atvykau. Miestas nėra didelis, bet jame yra visko. Man Vilnius labai patinka.
Kas Lietuvoje jus labiausiai nustebino?
Atidumas detalėms. Ypač restoranuose jūs, lietuviai, skiriate didžiulį dėmesį net mažiausioms smulkmenoms. Net nekalbant apie prabangius „Michelin“ restoranus. Bet kuriame restorane viskas labai gerai apgalvota. Sakau nuoširdžiai, Vilnius – išsilavinęs ir gražus miestas.
Aptarnaujantis personalas parduotuvėse visada atrodo elegantiškai, bendrauja mandagiai. Man patinka šio miesto grožis, kuris pasireiškia iki mažiausių detalių.
Ar turite mėgstamiausią vietą Vilniuje?
Dievinu Sapiegų rūmus. Tai – puiki galerija, joje rengiamos nuostabios parodos. O pastato architektūra – išskirtinė. Dalį jos projektavo italai!
Italija nėra didelė, bet jos pilna visur (juokiasi).
Ar turite mėgstamiausią itališką restoraną Vilniuje?
Žinoma, kad tai – „Da Antonio“. Tiesa, kai gyvenu užsienio šalyse, neieškau itališkų restoranų, nes pati gaminu itališkos virtuvės patiekalus. Bet „Da Antonio“ restorane itališka virtuvė – tikrai gera.
Koks buvote vaikas, kuo mėgote užsiimti vaikystėje?
Dabar esu kiek ekscentriška, todėl, tikiu, sunku įsivaizduoti, bet buvau labai nedrąsi. Buvau viena kukliausių mergaičių. Mokykloje man sekėsi gerai, mėgau mokytis. Bet jei reikėdavo ką nors pristatyti, kalbėti viešai, man būdavo labai sunku. Buvau emocionali, gėdydavausi.
Mėgau skaityti, laisvalaikį leisdavau savo kambaryje su knygomis.
Kurie žmonės turėjo didžiausią įtaką, besiformuojant jūsų vertybėms ir požiūriui į gyvenimą?
Mano tėtis, kuris išėjo pernai. Su juo turėjome ypatingą ryšį. Didžiausios mano aistros gyvenime – literatūra, mada ir kinas. Būtent mano tėtis išmokė mane skaityti ir žiūrėti filmus.
Jis man visada sakydavo sekti savo svajonėmis. Daryti tai, kas mane iš tikrųjų džiugina. Nebūtina įkopti į Everestą. Bet net kalbant apie mažiausius dalykus, daryti tai, kas tikrai džiugina. Mano tėtis mane išmokė matyti grožį smulkmenose.
Tėtis žinojo, kad mėgstu madą, kaip ir kiekviena jauna mergina. Ir jis man visada kartodavo – kasdien renkis taip, lyg tuoj sutiksi savo priešą.
Kokias vertybes jums svarbiausia perduoti savo vaikams?
Turiu du sūnus. Vyresnėlis, kuriam septyniolika, pradėjo lankyti British School Romoje. Visas jo gyvenimas ir draugai – Romoje, todėl jis norėjo likti ir mokytis ten. Jaunėlis, kuriam trylika, yra su mumis.
Juos mokau to paties – stengtis būti laimingiems ir smalsiems. Vertinti mažus dalykus – jais džiaugtis ir domėtis. Gyvenimas yra vienas, o kiekvienas iš mūsų esame lyg tuščia knyga. Į ją reikia pridėti kuo daugiau.
Jūsų darbas turi savo kainą ir sunkumų. Kas jums labiausiai padeda sunkiomis dienomis?
Taip, būti diplomato žmona yra nuostabu, bet kaskart pakeitus šalį reikia pradėti viską iš naujo. Reikia pakeisti namus – su tuo susitaikyti lengviau. Bet reikia išsikraustyti ir palikti draugus.
Esu sociali, man patinka bendrauti. Man reikia kompanijos išgerti kavai. Gerti kavą yra būdas kažkam pasakyti: „Tu man patinki, man gera tavo draugijoje.“
Draugų turiu visame pasaulyje. Vieni geriausių dabar gyvena Vašingtone, todėl esant progai su jais susiskambinu kone kiekvieną dieną. Gera pasipasakoti, ką tu veiki, ir išklausyti, ką veikia tavo draugė. Skambutis draugams man padeda ir sunkiomis dienomis.
Kur randate motyvacijos gyventi tokį aktyvų gyvenimą?
Esu smalsi atrasti naujus dalykus ir jaučiu didelę aistrą gyvenimui.
