„Madą ir meną dedu į tą patį stalčiuką ir taikau tuos pačius vertinimo rėmus“, – interviu metu su tapytoja, viena pirmųjų mados nuomonės formuotojų Lietuvoje Kriste Stankevičiūte (@feedyourfashionanimal), išgirstas sakinys subtiliai atskleidžia ir jos asmenybę, kurios pasaulyje telpa meilė madai, vintažui ir tapybai.
Nors šiuo metu tavo veikla apima skirtingas kūrybos disciplinas, tarp kurių ryškiai matoma tapyba, interviu noriu pradėti kiek nostalgiškai sugrįždama prie tavęs, kaip vienos pirmųjų mados tinklaraštininkų Lietuvoje. Kodėl tuo metu dar naujas įvaizdžio saviraiškos formatas 2007 metais tapo tavo saviraiškos platforma. Ir kaip į šį periodą žvelgi dabar?
Tikriausiai norėčiau pradėti nuo to, kad į madą visuomet žvelgiau kaip į dar vieną meno formą, kuri natūraliai tampa ir saviraiškos būdu. Prisimenu, kad dar šeštoje klasėje šaltą žiemą su mama prie spintos renkantis, ką rengtis į mokyklą, kompromisu tapo ant kelnių užsegtas sijonas. Man tai buvo pirmasis savito stiliaus pareiškimas (šypsosi). Vėliau pati pradėjau jausti saviraiškos per drabužius poreikį, o apie 2007 metus internete atradau lookbook.nu platformą, kurioje žmonės galėjo publikuoti savo drabužių derinius.
Šiame puslapyje pradėjau dalytis draugų ar sesės tiesiog gatvėje padarytomis mano įvaizdžių nuotraukomis, o lygiagrečiai šiuo laikotarpiu pamažu kūrėsi ir bendruomeniškas bendraminčių ratas, kurio, ypač Lietuvoje, anksčiau tikrai nebuvo. Kiek vėliau atsirado ir pirmieji tinklaraštininkai, su kuriais bendraudavau, mus pradėjo kviesti į mados renginius ar kolekcijų pristatymus. Ši veiklos pradžia atrodo labai kukli, bet šį etapą, tapusį puikiu pamatu tolesnei veiklai, prisimenu su šypsena.
Kadangi tavo glaudus santykis su mada tęsiasi daugiau nei keliolika metų, smalsu paklausti, kaip, tavo nuomone, pakito mados pasaulio vieta Lietuvoje?
Kalbant apie Lietuvos mados bendruomenę – pokytis drastiškas. Iš Lietuvos išvykusi studijuoti į Londoną 2012 metais čia turėjau nedidelį besidominčiųjų mada žmonių ratą, kurio veikla neperžengiant mados rėmų buvo nedrąsi, primenanti savito žaidimo formą. Po trejų metų Londone sugrįžau į stipriai pakitusį kontekstą, kai pradėjo daugėti stilistų, pats mados pasaulis daug kam tapo aktualesnis ir įdomesnis, šioje srityje atsirado darbo vietų.
Pati grįžusi pradėjau dirbti viešųjų ryšių agentūroje, kuri dirbo su įvairiais prabangos segmento ženklais, tokiais kaip „Burberry“ ar „Max Mara“. Pačiai industrijai nuosekliai augant, atsirado ne tik mados žurnalai, bet ir suvokimas, kad darbas šioje srityje gali generuoti pajamas. Kartu buvo labai gražu stebėti, kaip daugėja studijų, susijusių su mados industrija, pasiūla.
Dar vienas svarbus pokytis – Lietuvoje po truputį daugėjo jaunų vietinių dizainerių, į savo kūrybą įtraukiančių tvarios gamybos procesus. Ir, žinoma, pati labai džiaugiuosi vintažo, kuris man aktualus nuo pat vaikystės, populiarumu. Jis šiuo metu pasiekė aukštumas.
Kriste, ar galėtum išskirti keletą dizaino objektų, kurie tau kelia daugiausia emocijų ir kuria sentimentalią vertę?
Kaip ir paminėjau, esu didelė vintažo gerbėja! Tad būtent vintažiniai radiniai, kurie mano spintoje atsiranda keliaujant po pasaulį, kuria daugiausia sentimentų. Taip pat ir Lietuvoje dažnai bandau atrasti dėvėtų drabužių parduotuves įvairiuose miesteliuose, sendaikčių turgus ar vadinamuosius bagažinių turgus.
Mane žavi daiktai ir drabužiai su istorijomis. Juk tokie daiktai vėliau primena konkretų laikotarpį, vietą ar emociją. Na, o kalbant apie man svarbiausius įvaizdžio elementus – išskirčiau švarką ir rankinę. Dažniausiai jie taip pat į mano spintą atkeliauja iš vintažinių parduotuvių.
Interviu pradžioje užsiminei, kad madą laikai meno forma, tad norėčiau trumpam sugrįžti prie šio kompleksiško klausimo. Ar gali plačiau pasidalyti savo požiūrio kampu?
Taip, man asmeniškai mada yra menas ir į ją niekada nežiūrėjau kitaip. Nesivadovavau komerciniais aspektais, o į pačią industriją žvelgiau tarsi tyrai, tikrai ne kaip į sritį, kurioje galima užsidirbti. Visos su mada susijusios akimirkos ateina panašiame kontekste kaip ir tapymas. Kai pajaučiu didelį emocijų bagažą, tuštumos jausmą, džiugesį ar per didelę stimuliaciją – visada einu į studiją ir tapau. Panašią prieigą turiu ir prie mados – jausdama stiprias emocijas skaitau mados leidinius, keliauju po parduotuves, stebiu žmones gatvėje arba kuriu naujus derinius.
Tikiu, kad didžiųjų dizainerių ir mados namų kūryba, pristatomos kolekcijos, aukštosios mados objektai – itin daug darbo ir kūrybiškumo reikalaujantis procesas. Jame telpa kolekcijų pristatymo elementai, pačių drabužių tarpusavio stilizavimas, šviesų pasirinkimas, dailė, kuri naudojama apipavidalinime. Visa tai yra menas. Šį procesą galiu palyginti su menininkų paveikslais, skulptūrų ar instaliacijų kūrimu. Madą ir meną dedu į tą patį stalčiuką ir taikau tuos pačius vertinimo rėmus.
Socialinių platformų kontekste esi žinoma dėl eklektiškos estetikos krypties ir dėl jau aptartos meilės vintažui. Į ką kreipi dėmesį, formuodama savo kasdienius įvaizdžius?
Manau, viskas prasideda nuo klasikinių detalių. Kaip jau užsiminiau, švarkas, jo audinio kokybė ir siluetas mano įvaizdyje dažnai tampa pamatiniu drabužiu, o įprastai mano įvaizdžiuose daug klasikinių akcentų, tokių kaip klasikinės kelnės, pieštuko formos ar klostuotas sijonas. Būtent paprastų, „basic“ tipo drabužių pasirinkimas tampa pirmuoju mano įvaizdžio kūrimo žingsniu.
Tuomet atsiranda noras tarsi tyčia sugadinti sukurtą įvaizdį, įtraukiant netikėtų, atrodytų, tarpusavyje visai nederančių detalių. Na, o savitai sugadinus įvaizdį ateina trečia jo kūrimo stadija – jo pataisymas. Visas šis procesas – tai tarsi žaidimas, kurio etapai atsispindi ir mano tapyboje, kai man pačiai nuobodžiai atrodantį paveikslą tarsi bandau „sugadinti“, įtraukdama akcentus ir detales, o pajutusi, kad darbas apkrautas, dedu papildomą sluoksnį ir taisau situaciją. Visur stengiuosi atrasti balansą tarp nuobodulio ir per didelės vizualinės apkrovos.
Ar tendencijos vis dar egzistuojantis reiškinys?
Taip, be abejo, tendencijos vis dar egzistuoja ir, manau, yra aktualesnės nei bet kada anksčiau. Šiuo metu aiškiai matomi ir skirtingi tendencijų tipai – mikro-, makro- ir t. t. Pastebiu, kad jas seka daugybė žmonių. Ir pati asmeniškai jose nematau nieko blogo. Tikiu, kad svarbiausia turėti asmeninio stiliaus pagrindą, žinoti, kas patinka tau pačiam, ir tuomet, nepametant savęs, su tendencijomis pažaisti.
Pamažu noriu pereiti prie tavo profesinės veiklos – tapybos. Ar gali trumpai papasakoti, kaip tapyba atsirado tavo gyvenime ir kaip ji kito?
Piešimas mane lydėjo visada, o mano kurtus atvirukus įvairių progų metu tikriausiai yra gavę tiek giminaičiai, tiek ir draugai. Net ir vaikystėje, tėvų ar šeimų susitikimų metu su bendraamžiais žaisdavome dailės būrelį, o aš būdavau mokytoja (juokiasi). Kurdavau knygeles, komiksus, gamindavau žurnalus. Tad apie konkretų pradžios tašką man kalbėti sunku.
Kalbėdama apie piešimą, kaip profesinę veiklą, išskirčiau laiką dailės mokykloje, kai įžvelgiau sau artimiausias atšakas – tapybą ir grafiką. Kiek vėliau, nors Londone studijavau madą, dėstytojai pastebėjo mano polinkį ir norą piešti, tad tuo metu pajutau lūžį, kuris tapo kertiniu momentu, paskatinusiu į šią sritį pažvelgti rimtai. Lietuvoje pristatydama savo vienos linijos stiliaus piešinius dalyvavau keliuose „pop-up“ renginiuose, sulaukiau dėmesio, palaikymo ir taip natūraliai pradėjo burtis pirmųjų klientų ratas, gavau ir individualių užsakymų.
Pirmąjį didelį tapybos darbo užsakymą gavau 2016 metais. Prisipažinsiu, tuo metu man buvo tikrai baisu ir neįprasta, kad klientas, matęs tik eskizus, patikėjo manimi ir, suteikęs visišką laisvę, pateikė užsakymą. Galbūt dėl absoliučios kūrybinės laisvės rezultatas buvo puikus. Kiek vėliau informacija apie mano kūrybą tarsi natūraliai keliavo iš lūpų į lūpas ir tapo pagrindine mano profesine veikla ir pragyvenimo šaltiniu.
O kaip savo kūrybos braižą apibūdintum dabar?
Manau, mano kūrybos braižas stipriai nekito. Mano kūrybos centre – personažas, turintis žmogaus bruožus, veido motyvus. Taip pat mano tapybos darbuose šis personažas visada turi tris pirštus, kurie susiję su įdomia istorija. Kažkada pas močiutę radau savo vaikystės piešinių archyvą, kuriame visi žmonės su trimis pirštais. Galbūt tai tampa savotišku būdu sujungti dabartinę kūrybą ir vaikystėje gimusią meilę piešimui.
Pats kūriniuose matomas personažas dažniausiai reprezentuoja būseną, nuotaiką, transformaciją. Jis atspindi socialinius reiškinius, pasaulyje vyraujančias aktualijas. Taip pat daug dėmesio skiriu geometrinėms figūroms, linijoms, netikėtoms spalvinėms kombinacijoms. Mano kūryboje telpa pasaulis, kurį matau aš, tik tobulėjant ir įgaunant daugiau įgūdžių pats rezultatas tampa kompleksiškesnis, sunkiau perskaitomas. Džiaugiuosi, kad galiu po truputį tobulėti, mėgaujuosi šiuo procesu.
Galbūt turi konkrečių darbų ar parodų, kuriomis, kaip tapytoja, didžiuojiesi labiausiai?
Stiprią emociją man kelia pirmoji asmeninė paroda, kurią prieš trejus metus pristačiau Pamėnkalnio galerijoje, Vilniuje. Šioje parodoje eksponuoti darbai buvo sukurti prasidėjus karui Ukrainoje, kai artimai dirbau su iš šalies pabėgusiomis moterimis. Jų pasakotas istorijas išgyvenau asmeniškai – tad tai padėjo norimą žinutę perteikti darbuose, kuriuose išliejau emocinį krūvį, bejėgiškumo jausmą ir skausmą. Nors anksčiau turėjau abejonių, ar esu pasiruošusi solo parodai, kaip tik tuo metu pajutau, kad noriu būti išgirsta, noriu kalbėti apie svarbius dalykus ir pritraukti žmones.
Tai buvo stipri ir graži gyvenimo akimirka, kai po ilgo, uždaro darbo vienatvėje turėjau galimybę pasidalyti savo kūryba. Nors tai momentas, kai reikia būti itin atvirai su savimi ir tarsi prieš save apsinuoginti, – tai išlaisvinantis jausmas.
Ar tau būna sunku atsisveikinti su savo darbais?
Savo kūrybą atiduodu atvira širdimi, o kūrinius savitai tarsi palaiminu žodžiu. Tikiu, kad jie žmonėms rezonuoja, kuria simbolinę reikšmę. Kai kažkas įsigyja mano kūrinį, taip pratęsiamas įdėto darbo gyvavimas.
Kam daugiausia laiko skiri dabar?
Šiuo metu dirbu prie tapybos darbų, kurių centre – Lietuvos kaimai ir jų atgimimo tema. Pastaruoju metu stebimas reiškinys, kai jauni žmonės grįžta į kaimus, siekia atgaivinti vietos kultūrą. Darbuose siekiu nagrinėti skirtingų kartų susikalbėjimą ar priešpriešas.
Ar yra menininkų, kurių darbai tau asmeniškai padarė didelę įtaką?
Kūrybos pradžioje mane labai įkvėpė Pablo Picasso ir Henri Matisse’as, kurių darbų analizei esu skyrusi tikrai nemažai laiko. Gyvendama Londone aplankiau Marlene Dumas parodą ir likau sužavėta jos kuriamais veidais lyg kaukėmis. Įkvėpta jos darbų Londone eidavau į kavines, gerdavau kavą ir, stebėdama atsitiktinius žmones, iš natūros piešdavau jų portretus, įgaudavusius abstrakčias formas. Daug dėmesio skyriau jų aprangai, detalėms, raštams.
Kokia muzika skamba tavo kūrybos erdvėje? Ar joje yra kitų kūrėjų darbų?
Muzika mano studijoje skamba nuolat. Ir nors ją renkuosi priklausomai nuo nuotaikos, apskritai esu ramesnės muzikos mėgėja, tad klausau soulo, ritmenbliuzo, psichodelinio roko, džiazo elementų, elektrinės gitaros intarpų turinčių kūrinių. Taip pat mėgstu ir klasikinę muziką, su kuria užaugau.
Kalbant apie kitų kūrėjų darbus, jų studijoje neturiu, bet namų erdvę puošia jaunųjų Lietuvos kūrėjų darbai, kuriuos pradėjau kolekcionuoti. Pirmieji įsigyti – Emilio Šepučio ir Viltės Čepulytės.
Autentiškumas – ką tau asmeniškai reiškia ši sąvoka?
Autentiškumas – tai buvimas savimi. Tai, su kuo gimstame, su kuo ateiname į pasaulį, ir tai, ką reikia puoselėti ir prisiminti įvairiose gyvenimo situacijose. Tikiu, kad išpopuliarėjus socialinių tinklų kultūrai, susiduriant su dideliu informacijos srautu žmogaus autentiškumas gali tapti trapus, nes jis reikalauja savęs supratimo, saviugdos, tobulėjimo ir drąsos.
