„Turbūt jeigu būčiau pradėjusi nuo skaičiavimų, greičiausiai išvis nebūčiau pradėjusi kurti“, – sako „The Pose Brand“ įkūrėja Kamilė Bukauskaitė.
Kamile, esi labai ryškaus prekės ženklo įkūrėja, stilistė, sceninių įvaizdžių kūrėja. Apie ką visgi yra tavo kūryba? Kokią dalį šiuo metu tavo gyvenime užima drabužių kūrimas ir darbas fotosesijose bei filmavimuose?
Esu žmogus, vedamas kūrybinių impulsų ir visiškai pasiduodantis tam jausmui. Ten, kur atsiranda impulsas – aš negaliu jam atsispirti. O tai gali būti bet kas: drabužių kūrimas, stilizavimas, sceninis įvaizdis ar dabar visiškai nauja niša – uniformų kūrimas. Į mane kreipiasi barai ar kiti užsakovai, kurie nori uniformos su išskirtiniais akcentais, o ne paprastų marškinėlių su printu. Ši kryptis man labai įdomi, nes čia galiu kūrybiškai pasireikšti.
Man patinka analizuoti žmones. Aš nedarau to, kas yra vien tik madinga, ir neuždedu visiems to paties „kurpaliaus“. Gilinuosi į kiekvieną žmogų, jo poreikius, stilių, o tuomet savo žinias ir patirtį pritaikau žmogaus biografijai. Todėl man itin įdomu kurti komandų uniformas – kiekviena įmonė, prekės ženklas ar baras turi savo filosofiją, spalvas bei detales, iš kurių galima sukurti originalius drabužius, pritaikant savo kūrybą.
Pakalbėkime apie tavo prekės ženklą. Tavo kuriami drabužiai yra ryškiaspalviai, gana drąsių formų, su išraiškingais šūkiais. Lietuva vis dar yra pakankamai konservatyvaus požiūrio į drabužius ir stilių šalis, o užsienyje atrodo, kad taip rengtis net į darbą yra norma. Tam, kad užsidėtum kažką labai netradicinio, kaip, pavyzdžiui, jūsų su Skaiste Semenike kolaboracijos kūrinius, reikia būti drąsia, save per madą ir meną išreiškiančia asmenybe. Labai įdomu išgirsti apie šią kolaboraciją.
Ši kolaboracija su Skaiste aprėpė jos paveikslų motyvus ir mano drabužių dizainuose naudojamus įvairius užrašus. Dizaineris Raimedas Latvys apjungė mūsų abiejų estetiką, papildė ją savo vizija ir sukūrė unikalų printą, kurį naudojame drabužių kūryboje. Esame sukūrę švarką, kurį prieš keletą metų pristačiau „Dūmų fabrike“ kolekcijos pristatyme, o dar keletą drabužių taip pat papuošė šis printas.
Aš labai nemėgstu masinės gamybos raštų, nes dažnai vos pamatęs drabužį jau gali atspėti, iš kokios parduotuvės yra konkretus audinys. Man patinka vienspalviai audiniai, su kuriais galiu kurti ir žaisti spalvomis. O jeigu tai raštas – jis man turi skleisti tam tikrą žinutę. Taip pat įvairius raštuotus audinius mėgstu papildyti siuvinėjimu ar kitomis detalėmis.
Kaip apibūdintum „The Pose Brand“ klientą?
Iš tikrųjų tik šiais metais apie tai rimčiau susimąsčiau, nes žmonės, kurie mane pažįsta, jau žino, ko iš manęs tikėtis. Ir kiekvienas mane mato vis iš kito kampo – vieniems aš esu „crazy“, kitiems – ta, kuri puikiai stilizuoja moteris su klasikiniais kostiumėliais, o tretiems – žmogus, kuris paskutinę minutę gali išspausti geriausią rezultatą.
Mano prekės ženklas turi kelias mažas kolekcijas, kurios jungia tam tikras bendruomenes. Pavyzdžiui, „Techno Yoga Meditation“ yra skirta vakarėlių mėgėjams, kurie po naktinio reivo renkasi jogą, meditaciją ar kitus dvasinius dalykus, bet tuo pačiu išlaiko ir meilę muzikos scenai.
Taip pat turiu labai romantiškas palaidines su kaspinais – jos skirtos visai kitai žmonių kategorijai: moterims, kurios dirba ofise, bet nori į savo dalykinį garderobą įnešti daugiau žaismingumo.
Galiausiai pats prekės ženklas tapo tarsi nevaldomas, nes ir aš pati esu chaotiška, triukšminga, bet tame chaose slypi daug mano dalių – ir man visos jos patinka. Kartais noriu kurti ramiai, o kartais garsiai. Nenoriu atsisakyti nė vienos iš tų dalių ar jas užgožti – tiesiog leidžiu joms būti tada, kada jos natūraliai pasireiškia.
Dažniausiai kūrėjai evoliucionuoja, keičiasi, ieško savęs ir savo stiliaus. Skirtingais gyvenimo etapais kūryba gali turėti skirtingus pavidalus. Kaip tu atėjai prie to, ką kuri dabar? Gal atsimeni savo pirmą kūrinį?
Aš vis dar ieškau savęs ir formuoju savo stilių, nes kiekvienas gaminys yra kitoks, kiekvienas sezonas – kitoks, ir aš pati kiekviename gyvenimo etape esu kitokia. Ankstesnės idėjos šiandien man jau nebėra tokios aktualios. Aš keičiuosi, augu, tobulėju, atrandu naujų technikų bei galimybių.
Koks buvo mano pirmasis kūrinys, sunku pasakyti. Dar mokyklos laikais prisidėdavau prie kostiumų spektakliams kūrimo, įvairiuose būreliuose iš šiukšlių maišų darydavome kolekcijas. Tos užuomazgos atsirado dar vaikystėje. Kiek save pamenu, visada domėjausi mada ir žinojau, kad kursiu. Tik niekada negalvojau, jog viskas įvyks taip greitai. Maniau, kad dirbsiu samdomą darbą kaip daugelis žmonių, užsidirbsiu pinigų, o tada iš jų kursiu.
Šeimoje neturėjau pavyzdžio, kad galima susikurti savo gerbūvį ir pragyventi vien iš kūrybos. Buvo kiti laikai – tėvams reikėjo išlaikyti šeimą, kurti stabilų gyvenimą, todėl jie rinkosi saugesnį kelią. Aš visada maniau, kad kūryba gali likti tik hobiu.
Studijoms pasirinkau verslo vadybą, nes kitų gebėjimų lyg ir nejaučiau, o meninių įgūdžių rimtai nevertinau – galvojau, kad iš jų nieko negalima sukurti. Rinkausi tai, kur, atrodė, bus mažiausiai kančios. Tačiau antrame kurse nusprendžiau stoti ir į profesinę siuvimo mokyklą. Universitete išmokau, kaip su minimaliomis pastangomis pasiekti optimalų rezultatą, o siuvime supratau, koks nuostabus jausmas yra mokytis tai, ką iš tikrųjų nori daryti ir kas tau išties įdomu.
Kūryba nėra tik apie gražaus drabužio sukūrimą – tai daugybė kitų funkcijų, kurias turi atlikti. Ar tau padėjo verslo vadybos studijos tavo dabartiniame kelyje būti vadybininku savo versle?
Palietei labai jautrią temą. Iš tikrųjų tik šiais metais supratau, kaip smarkiai apsiskaičiavau ir apskritai – kodėl visa tai darau. Žmonės, kurie studijavo vadybą, kažką iš jos pasiėmė, o man tuo metu tai nelabai rūpėjo, todėl iš jos neišsinešiau nieko – tik diplomą, kuris gražiai guli stalčiuje. Yra žmonių, kurie į mados verslą žengia iškart kaip į verslą, pradeda nuo „Excel“ lentelės, skaičiavimų. Aš visa tai žinau, bet ar taikau? Tai jau kitas klausimas.
Turbūt jei būčiau pradėjusi nuo skaičiavimų, greičiausiai apskritai nebūčiau pradėjusi kurti. Matyt, būčiau išsigandusi pamačiusi, kiek toks verslas kainuotų, ir nebūčiau „įpirkusi“ šio savo kūrybinio „būrelio“. Kadangi nežinojau, pradėjau labai lengva ranka. Jaunas kūrėjas dažnai dirba iš impulso ir būna dėkingas kiekvienam klientui, nusipirkusiam jo gaminį. Iš serijos: „Aš jums dar primokėsiu, kad tik užsidėtumėt mano drabužį.“
Pradžioje daug ką dariau nemokamai, „į minusą“, tik tam, kad mano drabužius pastebėtų. Nes jei kažkam patiko – man tai buvo svajonės išsipildymas. Tad kurdavau būtent iš impulso, visiškai neskaičiuodama finansų.
Kadangi mano veikla susideda iš kelių dalių – drabužių gamybos, kur yra fizinis produktas, ir stilizavimo, kuris yra paslauga – turiu du skirtingus pajamų šaltinius. Kai stilizavimo užsakymų yra daug, gaunasi, kad viena veikla padengia kitą, ir susidaro įspūdis, jog viskas gerai.
Šį pavasarį man buvo emociškai sudėtingas laikas. Kai man pačiai sunku, aš negaliu būti viešumoje. Neturėdama energijos, negaliu jos duoti kitiems. Tada supratau, kad mano darbas ir užsakymų kiekis tiesiogiai priklauso nuo mano matomumo – kiek pasirodau „Instagrame“, kiek esu „faina“, į kiek restoranų atidarymų nueinu. Kai kuriam laikui pasitraukiau, vėliau atsigavau ir pastebėjau, kad niekas nebevyksta.
Tačiau kita šios istorijos pusė tokia: matau, kad siuvėjos turi darbo, mano drabužių gamyba vyksta. Tuomet savęs klausiu – o kur pinigai? Ir suprantu, kad darau kažkokią nesąmonę. Tada pamačiau, kad kažkas labai negerai su matematika. Kol stilizavimo projektų buvo daug, nesuvokiau, kad drabužių gamyboje iš esmės dirbu „į minusą“.
Ar, tavo nuomone, šiandien jaunam kūrėjui yra sudėtinga įsitvirtinti Lietuvos mados rinkoje ir tapti žinomam? Kodėl talentingi kūrėjai dažnai lieka nepastebėti?
Manau, kad priežasčių yra įvairių. Lietuvoje tikrai yra labai pastebimų jaunų kūrėjų, tačiau, žinoma, lengviau, kai patenki į vadinamą „išrinktųjų kastą“. Čia galioja tokia taisyklė – kažkas „kietas“ turi pasakyti, kad tu esi „kietas“, ir tada visi pradeda pas tave pirkti.
Didelę reikšmę turi ir vadinamasis „haipas“. Produktas gali būti visiškai vidutiniškas – pavyzdžiui, paprasčiausi treningai – bet jei kas nors sukelia aplink jį haipą, pasako, kad esi „kietas“, pradeda rodyti socialinėje erdvėje, tada staiga visiems to daikto prireikia. Gen Z yra būtent ta haipo karta.
Jaunam kūrėjui labai sudėtinga viską daryti vienam – prižiūrėti gamybą, kurti, skaičiuoti mokesčius ir dar pačiam kurti haipą aplink savo produktą. Tai sudėtingas verslas laiko, finansų ir energijos prasme.
Galbūt tai yra pačių kūrėjų asmeninių savybių problema? Nepasitikėjimas savimi, neveiksnumas tam tikra prasme, baimė garsiai pareikšti apie save?
Jeigu kalbame apie menininkus, tai dažniausiai jie yra labai jautrios sielos žmonės. Jautrūs aplinkai, bet būtent dėl to jie pastebi daugiau detalių, jas išjaučia ir gali sukurti unikalesnį kūrinį. Tai reiškia, kad jie kartu yra jautrūs ir galimam atstūmimui.
Būtų nuostabu, jeigu pavyktų „užkurti haipą“ ant idėjos, kad investuoti į išskirtinius vietinius kūrėjus yra prestižo reikalas. Lietuvoje įprasta sakyti, kad mes remiame menininkus, nes menininkai – „vargšiukai“, kuriuos reikia paremti. Tuo tarpu Amerikoje požiūris kitoks – ten į menininkus investuojama.
Kokia yra tavo nuomonė, kaip kūrėjos, apie barterinius mainus, kurie šiandien kai kur skamba kaip keiksmažodis?
Kartais to tikrai reikia. Jeigu nuo pat pradžių viską darai „kietai“, visi nori pirkti ir nebijai, kad žmonės pasakys „ne“ – tada viskas gerai. Tačiau dažniausiai pradžioje taip nebūna: galvoji, kad tik kas nors pažiūrėtų į tavo kūrybą, todėl barteriniai mainai tampa normalia praktika. Bet žmonės dažnai linkę tuo naudotis ir peržengti ribas – kiek duosi, tiek ims.
Kartais reikia atlikti savotišką savo darbų inventorizaciją ir įvertinti, kas tau jau neapsimoka. Būna žmonių, kurie tikrai negali sau leisti nusipirkti, bet dažniausiai barterio prašo nuomonės formuotojai, kurie patys daro didžiules apyvartas ir tikrai gali sau leisti. O kūrėjui kiekvienas darbas labai daug kainuoja – audiniai, siuvėjai, patalpų nuoma, kuras ir daugybė kitų dedamųjų dalių. Jau nekalbant apie idėją ir jos įgyvendinimą: kartais vienai idėjai realizuoti prireikia ne vienerių metų, patirties kaupimo, kol galutinis kūrinys pasiekia dienos šviesą.
Tad kai ateina žmogus, kuris ką tik nusipirko „Gucci“ šlepetes, bet iš tavęs tikisi gauti nemokamai – tai atrodo neteisinga.
Manau, tai požiūrio klausimas – kiek mes patys toleruosime tokį elgesį. Kūrybą paremti vien širdelėmis socialiniuose tinkluose tikrai neužtenka. Man, kaip ekspresyviai kūrėjai su labai nišine auditorija, didieji nuomonės formuotojai net nėra tinkami partneriai. Priešingai – man daug labiau tinka nišiniai žmonės, dažniausiai kiti kūrėjai.
Pavyzdžiui, mums labai pasiteisino bendradarbiavimas su menininke Skaiste Semenike: žmonės, kurie vertina jos meną, vertina ir kūrybą drabužiuose. Jiems drabužis nėra tiesiog daiktas, kurį nusipirko ir išmetė – tai kūrinys, kurį jie mėgs, nešios, prižiūrės. Mūsų stilius labai panašus, todėl dažniausiai tie, kurie perka jos paveikslus, investuoja ir į savo garderobą – šiuo atveju, įsigyja ir mano kūrybą.
Remiantis savo asmenine patirtimi ir draugų, kurie kuria, patirtimi – gal turėtum patarimų kitiems kūrėjams, kurie dar nėra taikę nuomonės formuotojų marketingo? Kaip teisingai pasirinkti nuomonės formuotoją, kuris tinkamai iškomunikuotų žinutę ir atitiktų kūrėjo stilių bei vertybes?
Kadangi iki kūrybos dešimt metų dirbau stiliste, per tą laiką sukaupiau daug kontaktų, susibičiuliavau su nuomonės formuotojais, todėl man iškomunikuoti apie savo kūrybą nebuvo sudėtinga – draugai prisidėjo prie sklaidos. Tačiau laikui bėgant, per patirtį supranti, kad nebūtinai tas, kuris turi daug sekėjų, būtinai tau konvertuos į pardavimus.
Dažniausiai masinis segmentas nebūna tas, kuris turi finansines galimybes įsigyti dizainerio gaminius – jie išgirdę kainą tiesiog atkrenta. Negali kaltinti vartotojų, nes jie nežino, kas slypi už tos kainos. Jie mato didžiulį srautą reklamų pas nuomonės formuotojus – nuo pigių masinės gamybos daiktų iki brangių dizainerio kūrinių – ir nebesupranta, kur yra vertė. Vartotojai Lietuvoje nėra edukuojami apie vietinių dizainerių produktus, nes šie tiesiog paskęsta bendrame reklamų sraute.
Vieno teisingo recepto dirbant su nuomonės formuotojais nėra. Svarbiausia – bandyti, stebėti rezultatus ir atrinkti per patirtį tai, kas labiausiai veikia konkrečiam kūrėjui. Mano patarimas: kolaboruokite su kitais kūrėjais, fotografais, vizažistais, kurkite daug turinio, skolinkite drabužius fotosesijoms, analizuokite, kas iš tikrųjų duoda vertę. Tik taip susiformuoja asmeninė patirtis, kuri veda prie tinkamiausių pasirinkimų.
Kolaboracijos yra labai populiarios mados industrijoje užsienio rinkose, bet Lietuvoje tai dar nėra labai paplitusi niša, nes tarp kūrėjų dažnai jaučiama konkurencijos atmosfera. Tarsi jeigu bendrausiu su kitu kūrėju, jis pavogs mano idėjas. Pasaulinė praktika rodo, kad kolaboracijos neša didžiulį pelną, ir tokių sėkmingų bendradarbiavimų yra išties daug. Kodėl Lietuvoje vis dar bijoma pačių sugalvotos konkurencijos, kuri prekės ženklui jokios žalos nepadarytų, o priešingai – galėtų tapti puikiais auditorijų mainais?
Aš galiu kalbėti tik už save. Taip, idėją gali pavogti, bet jeigu kuri autentišką produktą, perleidi jį per save ir turi savo sistemą, pagal kurią formuoji kolekcijas – tu visada sukursi kažką naujo ir būsi keliais žingsniais priekyje. Daiktą galima nukopijuoti, bet ne tavo požiūrį ar kūrybos logiką. Tik tu pats žinai, kodėl darai vienaip, o ne kitaip.
Todėl nereikia bijoti, kad kas nors gali nukopijuoti. Jei tai vyksta – vadinasi, darai gerai. Kopijavimas yra tik ženklas, kad tavo idėja yra verta dėmesio.
Kai kurie kūrėjai tai priima labai asmeniškai, ir juos tai žeidžia. Tokia neigiama įtaka gali privesti prie perdegimo. Kas tave asmeniškai aplinkoje veikia neigiamai?
Mane labiausiai vargina kūrybos buitis. Norėčiau tik kurti, bet realybė tokia, kad turi nuolat galvoti ir apie skaičius – kiek tai kainuoja, kaip užtikrinti užsakymus ateityje.
Kitas dalykas – klientai, kurie bando mano rankomis įgyvendinti visiškai kitų dizainerių darbus. Tokiu atveju jau reikia samdyti siuvėją, o ne kreiptis į kūrėją. Jei renkiesi dizainerį, kurių Lietuvoje tikrai yra daug, reikia kreiptis pas jį dėl jo stilistikos ir braižo, o ne ateiti su kito kūrėjo darbo nuotrauka ir prašymu padaryti taip pat. Su tuo tikrai esu susidūrusi. Ir aš kalbu ne apie įkvėpimą, o apie tiesioginį prašymą nukopijuoti.
Ar yra dalykų ar situacijų tavo karjeroje, dėl kurių dabar labai gailiesi?
Turėjau labai įdomų ir svarbų užsakymą – uniformas dideliam prekės ženklui. Buvome jau sukūrę dizainą, užsisakę audinius, tačiau šis prekės ženklas pasitraukė iš Lietuvos rinkos. Kaip bebūtų gaila, tiesiog nespėjome įgyvendinti šio projekto.
Ką tu galėtum palinkėti sau atsukus 20 metų atgal?
Prieš 20 metų man buvo 16. Sau palinkėčiau drąsiai varyti į priekį ir pasitikėti savimi – nieko neklausyti, nelaukti niekieno palaikymo ir nematyti savęs per kitų žmonių prizmę. Svarbiausia – palikti įspūdį ne kitiems, ne atitikti kažkokias visuomenės normas, o pirmiausia palikti įspūdį sau.
Palinkėčiau didesnės savivertės, nes, ko gero, būtent jos stoka gyvenime daug ką sujaukė. Tik neseniai atėjo suvokimas, kad klientai renkasi mane todėl, kad jie nori būtent mano kūrybos – ir aš esu to verta. Mados industrijoje ir kūryboje savivertė yra labai svarbi. Ji padeda nepasiduoti ir eiti toliau.
