Sėkmę dažnai matuojame pasiekimais, titulais ar skaičiais. RÖNTGEN partnerė, vykdančioji direktorė Greta Zarembienė sako – tikroji sėkmė prasideda tada, kai atsigręži ir pamatai, kiek toli jau nueita.
Kaip manote, kas iš tikrųjų daro moterį sėkmingą?
Kaip nėra vieno valiutos kurso visoms šalims, taip nėra ir vieno sėkmės apibrėžimo visoms moterims. Būtent moters sėkmę suprantame labai skirtingai. Savo pavyzdžiu vieniems galbūt atrodau labai sėkminga moteris, kuri turi darnią šeimą, išauklėtus, talentingus vaikus, kiti mane mato kaip moterį, kuri geba sėkmingai valdyti didelį investicijų verslą, kuris įprastai yra vyrų įtakos zona.
Ir priešingai – kiti, kurių matymo lauke yra dar didesnės ambicijos, gali teigti, kad tai jokia sėkmė.
Ką man pačiai tai reiškia? Su branda atėjo kitoks sėkmės suvokimas. Anksčiau, ar esu sėkminga, matuodavau pagal tikslą, kurio dar nepasiekiau, kuris yra mano idealas, siekiamybė. Ir niekada nesijausdavau nei laiminga, nei pakankama, nei sėkminga.
Dabar mano atspirties taškas – ne čia, kur esu, o ten, kur pradėjau. Ir kai suprantu, kiek toli nuėjau, kiek savęs ir darbo įdėjau, kiek problemų pakeliui išsprendžiau ir kiek vertės sukūriau kitiems, tuomet aš jaučiuosi sėkminga ir jaučiu didelį vidinį pasitenkinimą. Manau, kad moterims dėl savo sėkmės nereikia kovoti jėga, čia pasitarnauja išmintis.
Ar kada nors teko jausti spaudimą būti „tobula“ moterimi ir kaip su tuo tvarkotės?
Su šiuo spaudimu gyvenu iki šiol. Mes, kaip visuomenė, esame įpratę pastebėti tai, ką galime pagerinti. Retai kada neturime ko pridėti, tad verčiame aplinkinius vis jaustis nepakankamais. Augau šeimoje, kurioje buvau vienintelis vaikas – mergaitė. Todėl tėvams labai rūpėjo mane išauklėti savarankišką, nepriklausomą, kad gebėčiau gyvenime savimi pasirūpinti pati.
Tad dar vaikystėje man buvo keliami aukšti standartai, bet kartu ir suteikiama laisvė rinktis, kur noriu jų siekti. Tokio auklėjimo pasekmė man ir Dievo dovana, ir rykštė vienu metu – visada labai aiškiai žinau, ko siekiu, bet perfekcionizmas tampa riba, kurią turiu sąmoningai peržengti, kad galėčiau judėti į priekį be baimės suklysti.
Gyvenime turiu daug vaidmenų – esu mama, žmona, verslininkė, investuotoja, partnerė, vadovė. Lūkesčių man turi kiekvienas: klientai, kolegos, investuotojai, šeima, draugai. Natūralu, kad kiekvienoje srityje norisi įdėti maksimaliai pastangų ir pasiekti tą vadinamąjį tobulumą. Tačiau patirtis išmokė, kad dėmesys yra ribotas, o kiekvienas pasirinkimas turi savo kainą – jei daugiau atiduodu darbui, nukenčia šeima, ir atvirkščiai.
Perfekcionizmas vis dar skatina norą suspėti visur, bet šiandien jau suvokiu, kad tikra sėkmė – gebėti sąmoningai paskirstyti savo energiją ten, kur ji šiuo metu kurs daugiausia vertės.
Esate ne tik vykdančioji direktorė, bet ir RÖNTGEN partnerė. Kokios, jūsų nuomone, yra geros lyderės savybės?
Mano darbas apima tiek investicinių sprendimų kokybės užtikrinimą, tiek įmonės procesų valdymą – esu žmogus, kuris mato bendrą vaizdą ir strateginę kryptį, bet kartu esu itin įžvalgi detalėms, nes šventai tikiu, kad „velnias slypi“ būtent jose.
Manau, lyderis turi būti atsargus, bet kartu išlikti ryžtingas veikti neapibrėžtumo sąlygomis. Per savo patirtį supratau, kad lyderystė nėra vien pareigos, titulas ar kitų kontrolė – tai įtaka, kurią sukuri per pasitikėjimą, nuoseklumą ir savo pavyzdį. Man svarbu matyti ne tik tikslą, bet ir žmones, su kuriais jo siekiame.
Skaičiai ir rodikliai yra svarbūs, tačiau ilgalaikiai rezultatai gimsta ten, kur yra stiprūs santykiai ir aiški kryptis. Geras lyderis moka kurti aplinką, kurioje žmonės jaučiasi įgalinti ir mato savo indėlį bendrame rezultate. Vis dėlto, lyderystė nėra ribojama darbo sienomis – jei turi gebėjimą įkvėpti, priimti sprendimus, prisiimti atsakomybę ir kurti pokytį, tai atsispindės įvairiose gyvenimo srityse.
Daug moterų jaučia, kad nori pokyčių, bet bijo pradėti. Kas jums labiausiai padeda išdrįsti imtis jų?
Kartais girdžiu iš aplinkinių, kad esu drąsi. Manau, kad išties esu, bet tai nereiškia, jog nebijau. Daug dalykų ir versle, ir asmeniniame gyvenime dariau bijodama, bet norint, kad gyvenimas keistųsi, jį reikia tiesiog keisti – jokie pokyčiai nevyksta ant sofos.
Viena didžiausių klaidų – tikėtis, kad pokytis turi būti milžiniškas ir įvykti čia ir dabar. Pradedi sportuoti – lauki rezultato po dviejų savaičių. Investuoji – jau svajoji apie dviženklę grąžą per pirmą ketvirtį. Gyvenimas, deja, taip neveikia.
Puikiai pamenu, kai ieškojau pirmo darbo verslo ir investicijų srityje. Žinoma, po motinystės atostogų įsijungė visi susimažinimo mechanizmai: „Nieko nemoku, nieko nežinau, kas mane priims?“ Bet vyro padrąsinimas ir kritinis mąstymas leido suvokti: „Koks kvailys nepriimtų papildomų dviejų rankų už dyką?“ Taip jau po pirmojo darbo pokalbio pradėjau dirbti.
Aš turėjau tikslą, aiškų prasmės suvokimą, kodėl esu ten. Po dviejų savaičių likau įmonėje jau su rinkos atlyginimu savo pozicijoje. Dar po kurio laiko, išėjus tuomečiam vadovui, – užėmiau jo vietą. Reikšmingiems pokyčiams reikia laiko, nes tik po penkerių metų, visai neseniai, jau ne jis mane, o aš samdžiau savo buvusį vadovą, iš kurio mokiausi.
Kaip susidomėjote investicijų sritimi ir nusprendėte savo gyvenimą sieti būtent su ja?
Paradoksalu, bet visuomet maniau, kad su finansais ar investicijomis savo profesiniame gyvenime neturėsiu nieko bendro – nuo pat vaikystės svajojau studijuoti televizinę žurnalistiką. Visgi gyvenimas – pilnas staigmenų. Kai auginau pirmąjį sūnų, vyro versle vyko rokiruotės. Gyvenimas toks jau yra, vieną dieną pinigų yra daugiau, kitą – mažiau. Keletą mėnesių mūsų šeima negeneravo jokių pajamų.
Aš, kaip žmogus, visada turintis planą, buvau sunerimusi ir paklausiau vyro – iš ko mes gyvename? Juk auginu sūnų, kuriam vos keli mėnesiai, esu akademinėse atostogose ir pati pajamų negeneruoju. Jo atsakymas buvo paprastas – gyvename iš pasyvių pajamų. Ir jei tada man atrodė, kad ta situacija yra lyg nesėkmė, šiandien suprantu, kad tai buvo puiki pamoka.
Aš turėjau ne teorinę, o praktinę galimybę suprasti pasyvių pajamų naudą. Tai ir buvo tas momentas, kai pradėjau galvoti, kaip tokias pasyvias pajamas galėčiau susikurti ir pati. Žinoma, vėliau buvo ir keletas palankių atsitiktinumų, kai buvęs kolega supažindino mane su dabartiniu verslo partneriu, kuris ir įtraukė į šią sritį.
Kada yra geriausias laikas keisti savo gyvenimą?
Pirmiausia reikia išsiaiškinti, ko norime siekti, kad žinotume, ką keisti. Nėra netinkamo laiko imtis pokyčių.
Nuo ko patartumėte pradėti, norint išsigryninti tikslus?
Tik nuo savęs pažinimo. Jei nežinai, kas tau iš tikrųjų svarbu, kiekvienas tikslas bus arba atsitiktinis, arba pasiskolintas iš kitų. Mano patirtis rodo, kad pirmiausia reikia sustoti ir įsivardyti stipriąsias savybes. Kai dirbi srityje, kurioje natūraliai jautiesi stipresnė ir turi polinkį, pasiekti rezultatai būna kur kas didesni, o ir pats kelias tikslų link – malonesnis.
Jei žmogus – natūraliai įtaigus ir lengvai užmezga ryšius, galbūt jo potencialas labiausiai atsiskleis ten, kur tas įtaigumas turi didelę vertę – pardavimo srityje, derybose ar investicijų pritraukime. Jei jis geba suburti žmones ir kurti bendruomenę, tai bus ypač vertinga vadovaujant komandai, organizuojant renginius ar vystant socialines iniciatyvas, kur reikia įkvėpti kitus bendrai vizijai.
Neabejoju, kad tik gerai pažindamas save ir suprasdamas, kas tau sekasi su lengvumu ir kartu teikia prasmę, gali atsirinkti tikslus, kurie ne tik gražiai atrodo kitų akyse, bet ir iš tiesų motyvuoja tave patį.
Kodėl investavimas gali tapti pirmuoju pokyčio žingsniu gyvenime?
Tinkamas asmeninių finansų valdymas ir investavimas padeda nebijoti dėl ateities ir leidžia nepriklausyti nuo kitų. Šiandien dažnai girdime apie „meilę sau“, ypač moteriškose auditorijose. Daug gyvenimo būdo guru mums sako, kad meilė sau tik apie dvasinį augimą ar estetiką. Aš suprantu meilę sau kaip atsakomybę ir gebėjimą pasirūpinti savimi ir savo šeima, ypač tada, kai esi pažeidžiamas.
Juk ir lėktuvuose deguonies kaukę pirmiausia dedasi tėvai ir tik tada pasirūpina vaikais. Gyvenime moterys elgiasi atvirkščiai – šokinėja apie vyrą ir vaikus, o pačioms trūksta oro, arba neretu atveju, žiūrėk, ir pinigų.
Jeigu turime atsidėjusios santaupų, kurias investuojame ir jos auga, turime galimybę neužstrigti darbe, kuris nedžiugina. Neužstrigti santykiuose, kuriuose mūsų negerbia. Jei ištiks liga, bent jau turiu prabangą nebijoti, kad gali būti laikas gyvenime, kai negalėsiu dirbti. Investavimas man suteikia galimybę išeiti iš bet kurios netenkinančios situacijos, todėl šiandien joks pirkinys, nei „Hermès“, nei „Porsche“, neturi tiek vertės, kaip šis saugumo jausmas.
Kalbėti apie pinigus – tartum blogas tonas. Kaip išsilaisvinti iš šių tabu gniaužtų ir normalizuoti temas apie finansus?
Nepretenduoju į tiesą, bet manau, kad tai lemia mūsų istorinis mentalitetas ir finansų kultūros nebuvimas. Pažįstantiems savo istoriją, nesunku prisiminti, kada Lietuva tapo nepriklausoma. Iki tol materialinė gerovė buvo slopinama, o atviri pokalbiai apie pajamas galėjo būti suprasti kaip pasigyrimas ar provokacija.
Kai buvau vaikas, mano šeimoje taip pat buvo mažai kalbama apie asmeninius finansus, o daugelyje šeimų iki šiol ši tema paliečiama tik tada, kai jų ima trūkti, todėl natūraliai tai įgauna negatyvų atspalvį. Vis dėlto, jei apie juos nekalbėsime su savo artimaisiais, kolegomis ar kitais bendraminčiais, nesidalysime idėjomis, požiūriu į pinigus, patirtimi ir praradimais, atimsime iš savęs potencialias galimybes.
Pavyzdžiui, jei darbe nekalbame apie rinkos atlygio dydį, galime metų metus dirbti už mažiau, nei esame verti. Jei šeimoje nesikalbame apie biudžetą, metų gale stebimės, kur dingo santaupos.
Dirbant su investuotojais teko sutikti itin brandžių, sėkmingų ir finansiškai laisvų žmonių. Vadovaujantis jų požiūriu, pinigai tėra gyvenimo įrankis, o ne puikavimosi objektas. Būtent jie leidžia gyvenime atsisakyti veiklų, kurios sekina, leidžia pasirūpinti savimi, padėti savo vaikams, tėvams ar net visai nepažįstamiems, bet idėjų turintiems žmonėms, galbūt investuojant į jų verslus, kuriant vertę ir gaunant grąžą.
Pinigai yra laisvė rinktis ne tai, ką reikia, o tai – ko norisi, tad nereikėtų šios temos demonizuoti. Atvirkščiai – apie juos verta kalbėti ramiai ir atvirai, dalijantis patirtimi bei sprendimais, kurie padėtų priimti geresnius finansinius pasirinkimus.
Kokius dažniausiai klaidingus įsitikinimus girdite iš moterų apie investavimą?
Jų tikrai apstu, bet visi klaidingi įsitikinimai susiję su investavimu, yra būdingi tik pradedantiesiems investuotojams ir juos lemia paprasčiausias nežinojimas. Moterims atsidaryti sąskaitą banke, net ir tokiose šalyse kaip Prancūzija ar Anglija, buvo leista vos prieš kiek daugiau nei 60 metų. Taip pat istoriškai buvo priimta, kad finansinius sprendimus šeimoje priima vyrai, moterys paliekamos nuošalyje. Tad tų laikų dukros, šiandien jau suaugusios moterys, perima šį stereotipinį mąstymą ir vis dar mano, kad investavimas – tai vyrų su kostiumais reikalas.
Šiandien rinkoje galima rinktis investuoti į daugybę prieinamų ir paprastų instrumentų, vos nuo 100 eurų, o tai paneigia ir kitą mitą, kad norėdamas investuoti turi sukaupti didelę sumą. Dėl finansinių technologijų ir patikimų partnerių nebebūtina būti tos srities profesionalu ir turėti didelį specifinį žinių bagažą, svarbu tinkamai atsirinkti partnerius, kurie didelę dalį darbo atliks už jus.
Ką norėtumėte, kad kiekviena moteris, skaitanti šį interviu, sau pasakytų šiandien?
Norėdamos šiandien geriau gyventi, daugiau sau leisti, neprivalote būti protingiausiu žmogumi kambaryje. Atvirkščiai – įvarykite save į tuos nepatogius kambarius, kuriuose kiti bus protingesni ir daugiau žinantys, jie leis jums užaugti. Dėl finansinių technologijų yra galybė būdų siekti finansinės nepriklausomybės, tereikia išdrįsti jais pasinaudoti, nes finansinė sėkmė yra įgūdis, o ne žinios, kurios ilgainiui leis gyventi su lengvumu. Tad tai, kaip elgiamės su pinigais, yra daug svarbiau, nei kiek šiandien jų turime.
