Vilniaus meno kontrolę perėjusi menininkė Emilija Žukauskaitė apie tapybos meilę pasakoja su džiaugsmu. Jos kūryba – drąsi, erotiška, ryški ir kartu – sunkiai nemėgstama. Kaip ji gimė, o jos portfelis pamažu tapo graibstomiausiu Vilniaus meno padangėje – iš jos pačios lūpų.
Apibūdinai tapybą kaip „tylų maištą prieš toksišką gyvenimo būdą“. Kas tąkart labiausiai skaudino ar kėlė nerimą?
Meilė. Tai mano didžiausias gyvenimo klausimas, į kurį kasdien atsakinėju, kaip tada – taip ir šiandien, savo mintyse ir paveiksluose. Prieš daugiau nei 10 metų įsimylėjau iki proto netekimo. Tokiai jaunai ir naiviai merginai atrodė, kad tikroji meilė turi turėti didelę kainą.
Jaučiausi nuo jos emociškai priklausoma, rodėsi, kad dėl jos reikia viską aukoti, kentėti ir verkti. Tapyba man suteikė balsą neišsakytiems ir skaudiems jausmams. Šiandien esu labai dėkinga visoms patirtims, jaučiuosi išaugusi iš to laikotarpio mąstymo. Pasilikau tik jautrų meilės nagrinėjimą kūryboje.
Kaip supratai, kad tapymas gali būti tavo gyvenimo kelias? Ar prisimeni pirmą kartą, kai kažką nupiešei ir pagalvojai: „Pala, gal tai gali būti daugiau nei tik pomėgis“?
Puikiai prisimenu tą akimirką. Tai buvo ankstus vasaros rytas 2014 metais. Po bemiegės nakties su saujele draugų leidome laiką tuomečiuose mano namuose – Ševčenkos loftuose, Vilniuje. Draugai stebėjo mane tapančią ir būtent jie mane paragino šiuo keliu eiti rimčiau. Nuo noro tapyti tądien manęs nesustabdė nei miego trūkumas, nei kitos dienos atsakomybės. Tuo laikotarpiu buvau gerokai labiau užsisklendusi savyje, o drobė atrodė kaip natūralus būdas pasakyti tai, ką sunku apibūdinti žodžiais.
Kodėl nutarei pasakyti apie jausmus ne žodžiais, o piešiniais? Ar tapyba tave išlaisvino labiau nei, tarkime, terapija?
Tapyba yra žymiai pigesnė už terapiją (juokiasi). Kalbant rimtai, tapyba man – tai patirtis, kurioje į savo kasdienybę ir vidinius išgyvenimus žiūriu kaip į simbolius. Tai – mano būsenų ir minčių interpretacija, kurią kuriu ne žodžiais, o vaizdais ir spalvomis, atskleidžiančiomis gilias emocijas ir paslėptus norus. Esu įsitikinusi, kad šis procesas atlieka panašų vaidmenį kaip tradicinė terapija ir leidžia giliau save pažinti bei išjausti.
2024 metais debiutavai su asmenine paroda „Boiling Souls“ TSEKH galerijoje. Joje dominuoja kontrastingos, stiprios spalvos ir emocinis chaosas, erotikos, žmogaus kūno elementai. Ar tai – bandymas parodyti stabilumo trūkumą viduje, ar kūrybinė strategija?
Viską, ką išvardijai šiame klausime, tikriausiai galima sutalpinti į vieną žodį – braižas. Taip aš matau pasaulį ir taip savo požiūrį į jį perduodu kitiems. Tapau gyvenimą, pasakoju savo ir kitų istorijas, o ryškios spalvos ir didelis darbų mastelis suteikia aukštą vokalą erdvėje, kuris leidžia visoms istorijoms būti išgirstoms.
Ar pradėjusi tapyti įsivaizdavai, kad sulauksi sėkmės kaip menininkė? Ar tapytum toliau, jei būtum ne tokia žinoma?
Niekada sėkmės nesvarsčiau kaip tikslo. Parodą surengiau, nes save įtikinau, kad senatvėje gailėsiuosi to nepabandžiusi. Tad jeigu su debiutu ir nebūčiau pasiekusi tokios sėkmės, širdis būtų rami, nes žinočiau, kad pabandžiau. O ar tapyčiau toliau – kas dabar žino (šypsausi).
Ką manai apie populiariuosius šiandienos tapytojus? Ar komercinis menas – vis dar menas?
Pas menininką žiūrovas ateina dėl jo požiūrio. Nesvarbu, ar tai vadinsime populiariuoju, akademiniu ar komerciniu menu – svarbiausia, kad meno esmė virstų tiltu tarp mūsų žmogiškosios prigimties ir materialumo ribų ir paliestų pačią šių procesų esmę – mūsų sielą.
Vis pasirodo tavo muzikos „miksų“. Papasakok apie šią – muzikinę – savo pusę.
Lygiagrečiai su tapybos keliu augo ir mano muzikinis takelis. Nuo pat atsikraustymo į Vilnių mane traukė ir supo muzikalūs žmonės. Turiu daug draugų didžėjų – tai nuostabi bendrija, kuri turi savo atskirą kalbą. Kartais žodžių ar piešinių būna per maža, o stiprus muzikinis kūrinys gali ištransliuoti daug daugiau. Savo muzikinius „miksus“ priskiriu prie dar vienos saviraiškos formos, todėl esu be galo dėkinga „Radio Vilnius“ įkūrėjams, kurie pasiūlė turėti savo laidą „Meilei tūkstantis vardų“.
Kūryba, verslas, kelionės, parodos… Kaip viską suderini? Kuo tampi: menininke, pasakotoja, didžėje?
Skamba kaip kokia daugialypė būtybė. Nežinau, bet viena mano draugė yra man pasakiusi, kad su tokia energija, kurią skleidžiu, esu sutverta pagimdyti daug vaikų. Galbūt tie vaikai gimsta, tik visokiomis skirtingomis formomis (juokiasi).
