„Vienam „Užburtosios fleitos“ kostiumui rankomis reikėjo prisiūti daugiau nei tris tūkstančius perlamutrinių sagų!“ – dėl dramatinio efekto pakėlusi rankas į viršų pabrėžia teatro ir operos režisierė Dalia Ibelhauptaitė.
Praėjus keliolikai minučių ji jau pasakoja apie tai, kaip aštuntą valandą ryto su Rei Kawakubo keliavo į šios parodą Niujorko Metropoliteno muziejuje – žinoma, po nakties, praleistos „MET Gala“ vakarėliuose. O dar po pusvalandžio juokiasi, kad puošiasi tuo pačiu lietuvės Urtės Kat megztuku, kokį turi ir Dua Lipa.
Kalbėtis su ponia Dalia apie madą – tai nardyti po neįtikėtino gylio kultūros kontekstus, kuriuose persipina atsidavimas kūrybai, kartais sveiką protą nugalintis polėkis ir žinojimas, kad net ir smulkiausias gestas kasdienybės spektaklyje turi savo reikšmę. Didžiųjų metropolių scenas užkariavusios režisierės pasakojimuose gausu į mados istoriją įrašytų vardų ir pavardžių, bet jai tai dažniau ne įžymybės, o tiesiog bičiuliai. Ne etiketės, o subkultūros ar įkvėpimo šaltiniai.
Tiesa, norisi pabrėžti, kad daugiau nei trisdešimt metų gyvenanti tarp Londono ir Vilniaus, D. Ibelhauptaitė su vienodu užsidegimu giria tiek legendinę teatro kostiumų dizainerę Marią Björnson, tiek ilgametį draugą bei kūrybos partnerį Juozą Statkevičių. Nesvarbu, jos ir kolegų darbą vertins Niujorko ar Vilniaus publika – rezultatas visada turi būti keliantis kokybės kartelę aukštyn bei stumiantis ribas to, ką iki šiol buvo įmanoma nuveikti scenoje.
Su D. Ibelhauptaite rugpjūčio pabaigoje viena į kitą žiūrime per „Zoom“ langą, kuris režisierę (o dabar – ir Holivudo filmų prodiuserę!) bene kasdien jungia su tolimais kontinentais. Už pašnekovės nugaros kartais praskuba jos vyras režisierius Dexteris Fletcheris, natūralią šviesą vakarėjant pamažu keičia blyškus kompiuterio ekrano tonas. Prakalbame tris valandas, kurioms bėgant nebesvarbi nei už lango besibaigianti vasara, nei spaudžiantys terminai – juk kalbamės laukdamos „Vilnius City Opera“ pastatymo „Pakartojimo nebus: Makbetas“, kuris spalio pabaigoje bus vienintelį kartą parodytas LVSO koncertų salėje.
Nors šis tekstas – tik nedidelė viso interviu dalis, norisi tikėti, kad net ir ji bus persmelkta pankiškos D. Ibelhauptaitės dvasios.
Nors su Jumis į pokalbį apie kultūrą galima nerti iš bet kurios – teatro, Holivudo ar net asmeninės – perspektyvos, vis dėlto norisi pradėti nuo abstraktaus klausimo. Kas Daliai Ibelhauptaitei yra mada?
Man mada pirmiausia yra ne drabužiai, o įrankis papasakoti apie žmogų dar prieš jam pradedant kalbėti. Kaukė, papuošalas! Tai, kaip norime, kad pasaulis mus matytų.
Iškart skubu įšokti į šią mintį: o ką drabužiai pasako apie Jus tiems, kurie dar neturėjo progos Jūsų išgirsti?
Žinote, pasinaudosiu proga papasakoti trumpą istoriją. Gimiau laikotarpiu, kai drabužių pasirinkimo nebuvo. Mano mama, praleidusi aštuonerius metus – gražiausius jaunystės metus – Sibire, jautė poreikį neišsiskirti iš kitų, būti pilkiausiu įmanomu žmogumi, nes tik tada prie tavęs galbūt niekas neprikibs, neišnaudos. Bet įdomu tai, kad man ji norėjo visiškai kitokio gyvenimo, tad leido į muzikos mokyklą ir turbūt kiekvieną įmanomą būrelį.
Mama man siuvo gražiausius rankogalius ir nerdavo apykakles. Ieškodavo idėjų vartydama deficitinę „Burdą“. Man nuo vaikystės įskiepyta, kad drabužiai turi būti švarūs, išlyginti, tvarkingi, o visų svarbiausia yra turėti gerus batus. Kartą mama nupirko lakinius, rožytėmis puoštus batelius. Aišku, pirma per didelius, tad į priekį reikėjo kimšti laikraštį. Su tais bateliais į gatvę niekas manęs neleido, jie buvo skirti tik persiauti teatre, nes teatras – šventa vieta. Gal tai maža detalė, bet man įsiminė visam gyvenimui.
Paauglystėje didelę įtaką man turėjo Jurga Ivanauskaitė, kuri visada vaikščiojo apsirengusi dramatiškais juodais drabužiais ir dar su juoda skrybėle. Tad būdama maždaug septyniolikos ir pati pradėjau rengtis juodai. Kiek vėliau, jau gyvendama Londone, susipažinau su bene garsiausia Didžiosios Britanijos teatro kostiumų kūrėja Maria Björnson, kuri man parodė Issey Miyake ir Yohji Yamamoto darbus.
Kaip mergaitė, kilusi iš nieko, galėjo sau leisti japonų dizainą? Sakyčiau, kad kai kažko labai nori, visada rasi, kaip gauti. Tad laksčiau po sendaikčių parduotuves ir „bagažinių“ išpardavimus, kur už kokius penkis svarus gali atrasti lobį. Kartais ir turtingesnės, puikų skonį turinčios draugės šį tą atiduodavo, tad kartą per pusmetį spinta ir pasipildydavo dizainerio daiktu.
Ką sau artimo atradote japonų dizainerių kūryboje?
Man labai imponuoja jų asimetrija ir dekonstrukcija. Tai nepaprastai praktiški, daugiafunkciai daiktai, nepritaikyti konkrečiai figūrai, neįsipareigojantys formai. Mano draugai juokiasi, kad štai Dalia kelnes kaip švarką nešioja. Ir ką? Ir puiku! Man patinka, kad japonų dizaineriai madoje visada yra žingsniu priekyje, jie prieš 40 metų Paryžiuje padarė tai, ką dabar daro europiečiai.
O šiaip tikiu, kad menininkams ir reikia lankyti parodas, skaityti mados žurnalus ir studijuoti kolekcijas, kad laikytų pirštą ant pulso – juk turime atsakomybę žinoti, koks pasaulis mus supa, kad jame galėtume formuoti save ir savo kūrybą.
Vienas ryškiausių prisiminimų mano gyvenime, susijusių su mados pasauliu, – mano susidūrimas su japonų dizainere Rei Kawakubo, „Comme des Garçons“ įkūrėja. Man ji yra tikra stiliaus korifėja. Įdomu tai, kad jos vyras, Adrianas Joffe, yra Lietuvos žydas, ir būtent per jį aš tapau jų drauge. Kai Metropoliteno muziejuje Niujorke vyko Kawakubo retrospektyva ir surengta „Met Gala“ jos garbei, tuo metu kaip tik švenčiau savo 50-metį.
Gavau didžiulę dovaną: Kawakubo pakvietė mus į „Met Gala“, o vėliau ir į „Comme des Garçons“ organizuotą „afterparty“. Bet tai dar ne viskas. Vakarėlyje, gal kokią antrą nakties, mums pranešė, kad Rei labai kviečia 8 valandą ryto prie Metropoliteno muziejaus pagrindinių durų. Aišku, negalėjome praleisti tokios progos. Nemiegojome, atvykome, ir buvo nerealu!
Tad, atsakydama į anksčiau užduotą klausimą, pasakyčiau taip: norėčiau, kad žmonės, pamatę mane, galvotų, jog gali nešioti bet ką, svarbu, kad tai būtų jiems patiems artima. Reikia naudoti vaizduotę ir jokiu būdu nekreipti dėmesio, net jei visi sako, kad atrodai prastai. Stilingam ir išsiskiriančiam iš minios nereikia pinigų, reikia drąsos ir fantazijos. 
Pasikalbėkime apie drąsą ir fantaziją teatro scenoje. Ką naujo žiūrovo žvilgsniui norėjote pasiūlyti prieš maždaug dvidešimt metų, kai prasidėjo „bohemiečių“ epopėja? Ką norėjosi sugriauti, pakeisti, daryti kitaip, nei matėte anksčiau?
Reikėjo sugriauti seną, „naftalininį“, tradicinį operos teatrą, kuriame vyravo tik istorinis kostiumas, tiesiog perkopijuotas iš knygų. Aiškiai norėjosi pašalinti visas dulkes ir naftaliną. Likimas man padovanojo du įspūdingus draugus – Juozą Statkevičių ir Gintarą Rinkevičių. Mano pirmas darbas su Juozu buvo „Kaukių balius“ Operos ir baleto teatre. Tai buvo spektaklis, kurį iš pradžių uždraudė, bet vėliau Gintautas Kėvišas įvedė jį kaip naują operos teatro konceptą. Susitikusi su Juozu, pasakiau: „Mes turime padaryti bombą. Turime susprogdinti istorinį kostiumą, privesti jį iki limito.“
„Kaukių baliaus“ kostiumų pagrindas buvo geometrinės formos ir daugybė spalvų. Pavadinimas „Kaukių balius“ mums leido tai padaryti – juk į kaukių balių gali ateiti apsirengęs kaip nori. Juozas su savo fantazija privedė šitą konceptą iki 1 000 procentų. Per pirmą repeticiją paaiškėjo, kad Juozo suvirintų metalinių karkasų kostiumai netilpo pro scenos duris!
Choristai negalėjo patekti į sceną. Aišku, aš nekantri, tad pradėjau rėkti: „Kas čia per nesąmonė, kodėl kostiumai tokie dideli?“ O Juozas rėkia man atgal: „Kodėl durys tokios mažos? Išgriaukit duris!“ Dabar juokinga, bet pastatymas tikrai buvo bomba, net jei kritikai ir neskubėjo girti.
Kai kūrėme „Bohemą“, man buvo svarbu atkurti pokario laikmetį, kai moterys Paryžiuje pradėjo žavėtis Dioru, Chanel, norėjo būti madingos, nors ir neturėjo daug pinigų. Norėjau, kad kiekvienas kostiumas būtų individualus – visai kaip realiame gyvenime, gatvėje. Turėjome labai ribotą biudžetą, tad Juozas rinko senus drabužius iš sendaikčių parduotuvių, išardė juos ir iš jų pasiuvo „Bohemos“ kostiumus. Sakyčiau, čia visai naujas būdas dirbti su autentika, kai pati medžiaga alsuoja laikmečiu.
„Užburtojoje fleitoje“ norėjau Egipto. Juozas sukūrė savo – mūsų – Egiptą, su beribe fantazija, nes kiek mokykloje to Egipto pažįsti – viena kita knyga ir tiek. Pirkome rytietiškus blizgius papuošalus Londono Southallo rajone, kurį mėgo ir McQueenas su Galliano. Pirkome ir Kleopatros stiliaus perukus, kuriuos vėliau dienas ir naktis puošėme rankomis. Dar juokingiau, kad tuos perukus – daugiau nei 80 – mums savo lagamine skraidino rėmėjas verslininkas Arvydas Avulis. Įdomu, ką oro uosto darbuotojai pagalvotų, jei būtų jo lagaminą patikrinę.
Taip pat Juozas sugalvojo suknelę, ant kurios rankomis buvo prisiūta 3 500 perlamutrinių sagų, tikras „couture“. Kiekvienas kostiumas buvo kurtas rankomis. Pamenu, Juozas man liepdavo papasakoti apie kiekvieną personažą atskirai, sukurti jam biografiją, paskui ir pats tas istorijas pratęsdavo. Šis detalumas ir metodologija tęsiasi per visus „bohemiečių“ ir VCO darbus.
Norisi stabtelėti ir prie Jūsų sprendimo operoje atverti elektroninės muzikos kanalą ir sukurti tokius pastatymus kaip „XYZ“ bei „e-Carmen“. Kaip technologijos ir šiuolaikinė muzikinė estetika paveikė kostiumo kalbą?
Norėjau, kad į operą ateitų jaunimas, tad sintezė su elektronika atrodė geras triukas. Taip gimė „XYZ“. Muzika buvo perkurta, dekonstruota, aranžuota, tačiau turėjo likti atpažįstama. Finansų nebuvo, tad teko dirbti su nuliniu biudžetu kostiumams. Su Juozu nusprendėme naudoti „laukinę fantaziją – ir pigiai“: juodus šiukšlių maišus, foliją, indų plovimo pirštines, celofaną.
Naudojome ir kitų spektaklių „couture“ kostiumus, juos „užglušindami“, užsukdami, vyniodami į celofaną. Solistai į „drabužį“ vynioti prieš pat pasirodymą, tad buvo net komiškų situacijų, kai tekdavo iškirpti skylutę, kad solistė galėtų pasinaudoti tualetu, o paskui ją užklijuoti lipniąja juosta.
Visi kostiumai buvo arba iš „Užburtosios fleitos“, arba iš „Svynio Todo“, bet perkurti. Juozas net užmovė Anubių galvas su dviem akimis ant didžėjų galvų ir jiems reikėjo groti beveik akliems. Buvo beprotiška, bet atėjo daug naujos auditorijos, o mes parodėme, kad iš nieko galima sukurti kažką unikalaus. Dabar tai būtų tvarumo viršūnė – gaučiau medalį už tvarumą! 
Kaip atrodo Jūsų pokalbiai su kostiumų dizaineriais? Ar kartu ieškote nuorodų tekstuose, ar diskutuojate apie jų interpretavimą?
Būna tikrai visaip. Pavyzdžiui, Juozui teatras yra kūrybinė dirbtuvė, kur jis išbando idėjas, kurias vėliau panaudoja kurdamas savo aukštosios mados kolekcijas. Su kiekvienu dailininku dirbame skirtingai, bet tekstų tikrai necituoju. Aš pasakoju savais žodžiais, remdamasi kūrinio faktais, tyrimu ir analize. Iš pradžių daug kalbame apie pjesę ar operą, renkamės laikmetį, kuriame kūrinys būtų aktualiausias žiūrovui.
Tarkime, dabar kurdami „Makbetą“ su dizaineriu Jonu Morrellu norime pateikti komentarą apie tai, kas vyksta šiandien. Nagrinėjame ledi Makbet poziciją ir jos sugebėjimą manipuliuoti. Jos kostiumas turės išduoti, ar ji slepiasi vyro šešėlyje, ar kaip tik ne. Taip pat aptariame ir praktinius aspektus.
Jonas gerai pastebėjo: pusę operos Makbetas praleidžia lauke. Škotijoje. Kur naktį tikrai šalta. Tai tikrai jis ten miškuose nesistaipys su paradiniais drabužiais, nes elementariai sušals. Kodėl tai pasakoju? Nes šios mintys keičia dizainą.
Labai svarbu, kad solistui kostiumas būtų kaip personažo tęsinys. Esame turėję situacijų, kai Juozas pasiūdavo tokias siauras sukneles, kad solistės Ieva Prudnikovaitė, Lauryna Bendžiūnaitė ir Sandra Janušaitėne negalėjo bėgti, o aš joms tiesiog liepiu tai daryti. Solistės man skundžiasi, o Juozas joms sako pažiūrėti, kaip greitai vaikšto geišos. Ir tiek žinių! Kostiumas kūniškumą scenoje padarė visiškai kitokį, bet tas kūniškumas ar fizika padėjo sukurti personažus.
Ar aktoriai ir aktorės turi galimybę patys spręsti, kokie turėtų būti jų kostiumai, kaip juos konstruoti?
Geriausia režisūra yra ta, kuri moka taip surežisuoti situaciją, kad solistas pats galvotų, jog jis taip sugalvojo. Nėra svarbu, kas sugalvojo, svarbu, koks rezultatas.
Turbūt nesuklysiu pastebėjusi, kad VCO prisidėjo ne tik prie sceninio kostiumo raidos Lietuvoje, bet ir prie jaunų dizainerių auginimo, tiesa?
Tikrai taip. VCO atsirado iš būtinybės sukurti vietą, kur jauni talentai galėtų parodyti, ką jie gali, kur jie būtų svarbiausi. „VCO Rock“ projekte dirbo Dainius Bendikas, „Jono ir Gretos“ kostiumus kūrė Eglė Čekanavičiūtė. Užauginome kelias kartas, kad jos išeitų į pasaulį ir dalyvautų didžiajame kultūros ar net mados sprinte. Mūsų 15 metų investicija pakeitė mąstymą, suteikė pasitikėjimo savimi.
O ar buvo tokių momentų, kai Jūsų pasirinkti meniniai sprendimai čia, Lietuvoje, nebuvo suprasti, įvertinti ar gal net palaikyti provokacija?
Mes niekada nieko nedarėme galvodami „oi, čia to nedarysime, nes esame Lietuvoje“. Kaip tik atvirkščiai – stūmėme kartelę dar daugiau, nes buvome lyderiai ir turėjome visišką laisvę. Man svarbu, kad žiūrovai kalbėtų apie mus, bet nesvarbu, gerai ar blogai. Juk kai sako, kad kažkas labai gerai, tai būna vidutinybė.
Mes provokuodavome publiką. Pavyzdžiui, „Svynio Todo“ reklama su mėsmale ir raudonomis sultimis Lietuvoje sukėlė didelį ažiotažą. Nors miuziklas kalbėjo apie pedofilijos problemą, etikos komisija susijaudino dėl sulčių. Taip pat „Lakštingalos sugrįžta“ koncerto proga paleidome reklamos kampaniją su paukščio „šūduku“ ant ekranų ir plakatų. Net suderinome, kad Jakilaičio laidoje jam gyvai ant peties nukristų „šūdukas“, ir jis tarp kitko pasakytų „lakštingalos sugrįžta“. Tai sukėlė didelį dialogą, bet galiausiai pasiteisino.
Mano asmeninė provokacija turbūt buvo tapimas teisėja „Lietuvos talentuose“. Supratau, kad sėdint tame krėsle matysis tik viršutinė kūno dalis, tad pradėjau puoštis įvairiausiais galvos apdangalais iš mūsų spektaklių archyvų. Su batu ant galvos, Kruelos de Vil plaukais – visko buvo. Aišku, net ir memų buvo, bet užtat žmonės įsiminė ir net laukė mano pasirodymų!
Kartą knygų mugėje vaikas parodė į mane pirštu ir pasakė: „Čia teta opera.“ Tai didžiausias komplimentas, nes tas vaikas išmoko žodį „opera“. Esu įsitikinusi, kad visada reikia dirbti su tais, kurie dar neatėjo į „bažnyčią“ – kurie dar neatrado, nepamatė.
Dabar premjeros, apdovanojimų ceremonijos ir kiti vieši renginiai Jums jau tikrai dažnos progos. Nujaučiu, kad ir tada apmąstote kiekvieną detalę bei turite įdomių istorijų.
Raudonuoju kilimu visada einu pasipuošusi tik Juozo Statkevičiaus kurtomis suknelėmis. Pavyzdžiui, kai važiavome į „Lock, Stock and Two Smoking Barrels“ premjerą Amerikoje, Juozas man sukūrė unikalų drabužį. Suknelė buvo taip išformuota ir tai mane įrėmino, kad negalėjau atsisėsti, bet atrodžiau fantastiškai.
Kartą „Rocketman“ premjeroje Londone, atsipalaidavus sėdint kino salėje, man nutrūko rankovė. Juozas, buvęs ten pat, skubėjo per salę ir po filmo man ją prisiuvo. Kitu atveju su tokia suknele negalėjau įlipti į limuziną – vairuotojas su Dexteriu mane guldė horizontaliai, nes ką daugiau padarysi.
Per 25 metus tarptautinėje aplinkoje niekada nebuvau apsirengusi kito dizainerio suknelės, tik Juozo, ir niekada nesijaučiau prastesnė. Visada buvau unikali, „couture“ stiliaus, atrodanti geriausiai. Kai žmonės klausia, kas man sukūrė suknelę, man labai gera, nes tai ne apie prekių ženklą, o apie žmogų. Paskutinė suknelė, kurią Juozas sukūrė, buvo tikras „power outfit“, skirtas man kaip Holivudo prodiuserei – su metalo grandinėmis, kabančiomis nuo rankovių iki grindų.
Kasdienai, būna, renkuosi ir kitų lietuvių dizainerių kūrybą, esu turėjusi ir Sandros Straukaitės drabužių, dabar nusipirkau ir kelis Urtės Kat daiktus, kuriuos pastebėjo net Londono mados epicentro „Dover Street Market“ kolektyvas. Mano repertuare visada yra kažkas lietuviško ir mane visada domina jauni žmonės ir tai, kuo jie kvėpuoja.
Jaunosios kartos kūrėjams labai norėčiau palinkėti neprarasti noro būti geriausiems. Labai svarbu norėti ne tik dalyvauti olimpiadoje, bet ir bandyti gauti medalį. Svarbiausia, ką galiu pasakyti jaunimui, yra tai, kad nereikia laukti, kol tau viską duos valstybė. Ir antras dalykas – nereikia klausti leidimo. Nori? Daryk!
