„Norėdama parašyti tokią knygą, kokios noriu, turiu pasikeisti kaip žmogus“, – sako Gabija Grušaitė. Menininkė, bestselerio „Grybo sapnas“ autorė atvira – romanams medžiagą renka ilgus metus, bet į pasaulį žvelgiant giliai klausimų kyla daugiau nei atsakymų.
Rugpjūtį Sarių kaime pristatėte meninę instaliaciją „Ferma“. Kokius naratyvus žiūrovai joje išvydo, kokią istoriją šiuo kūriniu papasakojote?
Videokūrinį pradėjau vystyti studijų Royal College of Arts metu. Būdama Londone šiek tiek atsitraukiau ir turėjau galimybę iš naujo reflektuoti, kas esu ir kas mane suformavo, nes daugiakultūrėje aplinkoje tas klausimas kildavo nuolat.
Tam tikra prasme „Ferma“ tęsia epigenetinio paveldimumo ir kolektyvinės patirties klausimus, kuriuos nagrinėjau „Grybo sapne“, bet šiuo atveju atspirties tašku tapo mano asmeninė patirtis. Mano ir tėčio Mariaus Grušo santykis ir jo daugiasluoksniškumas tampa terpe aptarti daug platesnius kartų, okupacijos paliktus traumos pėdsakus, kaip objektai, daiktai, architektūra atspindi šią įtampą tarp praeities ir dabarties.
Kas jums yra autentiška saviraiška? Kaip mes galime jos (pa)siekti?
Autentiškumas šiuolaikiniame kontekste dažnai siejamas su tam tikrais originalumo, išskirtinumo bruožais, dažnai kartojama, kad turi būti savimi ir todėl kitokiam nei kiti. Man autentiškumas yra balansavimas tarp dviejų, tik iš pirmo žvilgsnio paradoksalių tiesų, suvokimo, kad kaip žmogus esi vienintelis toks, ir kartu, kad nesi kažkuo ypatingas, esi suformuotas aplinkos, atspindi savo laikotarpį, kūne nešiesi protėvių patirtis, tad šiuo atžvilgiu esi būtent toks, kaip visi kiti.
Manau, labai svarbu išlaikyti kūrybinę įtampą tarp šių polių, nes jie abu teisingi, jie maitina tiek drąsą įgyvendinti projektus, kurie rūpi, bet neprarasti ryšio su kitais – draugais, šeima, platesniu profesiniu lauku.
Idėjas perteikiate ir literatūriniais, ir vizualiaisiais, patirtiniais kūriniais (kaip „Pasimatymas su aštuonkoju“). Kaip pasirenkate, kuriai idėjai kokią pateikimo formą pritaikyti?
Romanai man išeina labai didelės apimties, prie kurių dirbu daugybę metų, renku informaciją, galvoju, tyrinėju, laukiu, kol pasąmonė suvirškins ir kažkuriuo metu pati pradėsiu aiškiau matyti kūrinio viziją. Vizualūs kūriniai kyla iš to paties tyrimo, tik turi daug spontaniškesnę išraišką, tarkime, „Ferma“ atsirado per bene aštuonis mėnesius. Palyginti su romanu, man tai atrodo labai greitai.
Taip pat vizuali kūryba, bent mano atveju, reikalauja bendradarbiavimo su platesne komanda. Tiek „Pasimatymą su Aštuonkoju“, tiek „Fermą“ filmavome su ilgamečiu draugu nuo studijų laikų Ronaldu Buožiu. Dirbdama su kitais turiu aiškiau suformuluoti viziją, mokėti komunikuoti, o romanai ilgą laiką vyniojasi tik mano galvoje ir prabėga daug metų, kol kažkas gauna juos paskaityti. Manau, kad tiek viena, tiek kita kūrybos išraiška papildo viena kitą ir nėra atskirtos, o labiau sudaro vienos meninės praktikos išraiškos amplitudę.
Esate dabarties ir savo aplinkos stebėtoja. Kokia yra dabartinė Lietuva ir kokie – lietuviai?
Pirmiausia turiu pasakyti, kad nėra vienos Lietuvos ir vieno lietuvio fenotipo, vienu metu egzistuoja labai daug socialinių terpių, kurios turi gana skirtingas vertybes. Šie klodai nėra izoliuoti vienas nuo kito, jie dažnai persidengia, kalbasi tarpusavyje, vienas kitą veikia. Pavyzdžiui, kažkas, priklausantis Vilniaus burbului, gali būti gimęs ir užaugęs mažesniame miestelyje, ir grįžęs aplankyti tėvus įsilieja ir jų socialinę aplinką.
Individas gali turėti daug skirtingų savęs versijų, skirtų vis kitai aplinkai, taip ir lietuvio sąvoka yra per plati, kad galėtume užčiuopti konkretų individą. Visgi mane domina dėsningumai, ypač kolektyvinės traumos pėdsakai kartos, kuri nebeprisimena okupacijos, bet išgyvena ją per savo tėvų baimes, nerimą ir vertybes. Tad šiuolaikinė Lietuva atspindi kraštutinumus, viena vertus, daug sėkmės istorijų, klestėjimo, augimo, kita vertus, dalis visuomenės gyvena nuošaliau nuo ekonominio augimo, patiria nerimą, skurdą. 
Kokias plotmes atveria dabartinės skulptūros studijos Londone? Ar jos keičia jūsų požiūrį į erdvės, formos supratimą, o gal tai jums – visai apie kitus dalykus?
Pastaruosius dvidešimt metų daugiausia dirbu su tekstu, gal tuo galėčiau paaiškinti norą prisiliesti prie objekto, prie materijos ir pabandyti suprasti neverbalias pasakojimo galimybes. Vienas iš „Fermos“ aspektų buvo bandymas suprasti, kaip objektai pratęsia žmogaus sąmonę ir kūną, tapdami išorinėmis talpyklomis, saugančiomis atsiminimus ir emocijas.
Žvelgdama į savo tėčio kolekciją mąsčiau, kaip skirtingi žmonės interpretuos jos vertę – ar atrodys kaip beprasmis kaupimas, ar kaip tam tikro laikotarpio archyvavimas, įmuziejinimas? Atverdama duris kviečiau žiūrovus nagrinėti šiuos klausimus su manimi – ką paveldime fiziniu pavidalu, mums tėvų, senelių išsaugotais servizais (kurių beveik nė viena neturime kur laikyti) ir kas pasiekia pasąmoningai, nerimo ir baimių apie ateitį raizginiu?
Jaučiu, kad dirbdama ne tik su tekstu, bet ir kitomis priemonėmis galiu pasakyti daugiau neįvardydama, neapibrėždama, bet ir palikdama vietos žiūrovui pačiam susidaryti savo interpretaciją. Studijos padeda mokytis įvaldyti šią neverbalinę kalbą ir ją susijungti su tekstine praktikos dalimi.
Kiekvienam savo kūriniui, tiek literatūriniam, tiek vizualiniam, surenkate daug informacijos, temą nagrinėjate ilgai. Papasakokite, į kokias temas gilinotės ir kaip ilgai kaupėte idėjas „Grybo sapnui“?
„Grybo sapnas“ užtruko tiek pat, kiek „Stasys Šaltoka: vieneri metai“ – septynerius metus. Pati iki galo nesuprantu, kodėl tiek ilgai, nes vis pažadu sau apsisukti greičiau, bet tada įklimpstu į skaitymą, vis ilgėjantį literatūros sąrašą, randu daugiau klausimų nei atsakymų ir pradedu suprasti, kad norėdama parašyti tokią knygą, kokios noriu, turiu pasikeisti kaip žmogus.
Tad turbūt daugiausia užtrunka tie vidiniai pokyčiai ir bandymas paleisti senus įsitikinimus, kad pamatyčiau save ir savo pasaulį iš šalies. Nerašau autofikcijos, tad procesas yra daug sudėtingesnis, nei aprašyti tai, kas įvyko, beveik viskas pirma gimsta mano vaizduotėje ir dažniausiai turi labai mažai sąsajų su tiesiogine asmenine patirtimi, labiau su tuo, ką matau aplink save, kas kelia klausimų, kas nėra aišku.
Kokios idėjos šiuo metu verda jūsų galvoje?
Ilgą laiką vengiau rašyti apie savo gimtąjį miestą Vilnių. Turbūt turėjau subręsti kaip rašytoja, kad galėčiau priartėti prie sudėtingos šio miesto istorijos, kuri man itin artima ir svarbi. Užaugau Senamiestyje, tad mačiau, kaip miestas po truputį keičiasi, kaip bombų paliktos skylės jame pagaliau užpildomos, kaip senoji miesto dalis virsta žaisliniu turizmo rajonu, kur gyvena vis mažiau žmonių.
Nenoriu užstrigti nostalgijoje arba įvardydama šiuos pokyčius kaip praradimą ar kaip progresą, neturiu užmojo moralizuoti, man tiesiog įdomu prisiliesti prie šio miesto realybės, kuri iš dalies nėra nusikračiusi praeities šleifo, tik pridengusi žaizdas pudros sluoksniais.
Esate sakiusi, kad siekiate permąstyti individualumą. Kaip manote, ar žmonėms laikyti save visiškai atskirais individais – iliuzija?
Man paliko didelį įspūdį amerikiečių neuromokslininkės Lisos Feldman Barrett mintys apie emocijas, kad tai, kaip matome pasaulį, yra mūsų smegenų ir nervų sistemos interpretacija. Tad šia prasme pasaulio objektyvumas ir tam tikras konkretumas yra iliuzija, nes kiekvienas tuos pačius signalus nuskaitome skirtingai, priklausomai nuo to, ar esame pavalgę, išsimiegoję, sveiki ar ne. Viduje be sustojimo nuolat skaičiuojame savo vidinius resursus ir įvardijame aplinkos poveikius kaip teigiamus (mums naudingus, malonius ir t. t.), neigiamus (atstumiančius, keliančius grėsmę, nemalonius ir t. t.) ir neutralius.
Aplinkiniai žmonės yra itin svarbūs šiuose resursų apskaičiavimuose, nes jie padeda reguliuoti emocijas, suteikia saugumo ir gali padėti kilus poreikiui, tad žmonės yra glaudžiai suaugę į tinklus. Kuo stipresnius tinklus gebame sukurti, tuo laimingesni esame, bent jau taip teigia daugelis tyrimų apie laimę. Žmogaus, kaip izoliuoto individo, kuris priima jam naudingus sprendimus, pasaulyje, kuriame išgyvena stipriausi, įvaizdis neatitinka realybės, kuri yra daug sudėtingesnė.
Ką manote apie šiandienį žmonių ekologinį nerimą? Jis skatina veikti gamtos labui, o gal labiau paralyžiuoja ir veda į neviltį?
Daug mąstau šia tema ir pati sau nerandu aiškių atsakymų. Viena vertus, dabartinis žmogaus santykis su aplinkiniu pasauliu yra itin destruktyvus ir savižudiškas, nes kenkiame ne tik gamtai, bet patys sau, nes juk esame neatskiriama ekosistemos dalis. Kita vertus, kaip individai turime ne itin daug galios svertų kažką pakeisti, nes visos asmeninės rūšiavimo ir sumažinto vartojimo pastangos neturi didelės įtakos platesnei situacijai.
Nesakau, kad nereikia to daryti, pati tikrai stengiuosi nepirkti greitosios mados produktų, atsakingai pirkti maisto produktus ir tvarkingai rūšiuoti šiukšles, bet dažnai apima bejėgiškumo jausmas, suvokiant visą gamybos ir vartojimo rato mastą. Reikalingi kolektyviniai sprendimai ir politinės valios nebuvimas tikrai stulbinantis, kita vertus, suvokimas, kad žmonės subjektyvūs, pasiklydę savo emocijose padeda priimti realybę tokią, kokia yra.
Su kokiais didžiausiais iššūkiais susiduriate gyvendama skirtingose šalyse, patirdama kitas kultūras?
Keliavimas yra mano aistra. Jaučiu nenumaldomą smalsumą pažinti kitokius pasaulius, tad pažįstu tiek bendraudama su kitokiais žmonėmis, tiek fiziškai judėdama erdvėje. Pastaruoju metu kelionių industrija sulaukia daug kritikos dėl taršos, ypač lėktuvų poveikio aplinkai, tai tiesa, kartu manau, kad kelionės reikalingos norint tiesti tiltus tarp skirtingų burbulų.
Gyvenimas savo siaurame kvartale itin pavojingas, ypač dabar, kai algoritmai amplifikuoja pažiūras bei skatina neapykantą kitoniškumui, tad tikras, fizinis susitikimas su pasauliu už savo komforto ribos yra itin reikalingas, bent jau man, kaip menininkei. Kita vertus, svarbu, kaip keliaujame, tikiu, kad tai gali būti daugiau nei hedonistiškas vartojimas ar destruktyvus resursų naudojimas. Septyneri metai Malaizijoje padėjo pamatyti save ir savo kultūrą iš šalies, suprasti, kokie panašūs kiekvienam kasdien kylantys iššūkiai.
Nuo ko kiekvienas iš mūsų galime pradėti, norėdami geriau pažinti save?
Anksčiau galvojau, kad terapija yra vienas paprasčiausių būdų pradėti pažinti save, bet dabar galvoju, kad žmonės yra itin individualūs ir kiekvienam iš mūsų veikia skirtingi dalykai – kažkam duris į save gali atverti nauji santykiai, kitam – meditacija ar kitos reflektyvios praktikos, dar kažkam duris, deja, atidaro nelaimė, netektis ar nuobodulys.
Tai, ką vadiname vidutinio amžiaus krize, yra dvasinis ar psichologinis pabudimas, tai svarbus etapas bandant iš naujo sukalibruoti vertybes. Neturėtume tokių pauzių gyvenime vertinti neigiamai. Dažnai vadinamoji sielos naktis yra tranzitinis periodas, kuris nėra malonus, bet būtinas.
