Neseniai dar kartą Tarptautiniuose operos apdovanojimuose geriausia metų soliste pasaulyje išrinkta Asmik Grigorian šiandien turi beveik viską: šlovę, daugybę apdovanojimų, milžinišką tarptautinę karjerą, meilę, du puikius vaikus.
Šis tekstas publikuotas gruodžio-sausio mėnesių „ELLE Lithuania“ numeryje.
Jai vis pristinga vieno vienintelio – laiko, kai galėtų sustoti ir pasimėgauti pasiekus bene aukščiausią tašką. „Kad tai pavyktų, labai stipriai dirbu“, – prisipažįsta garsiausias lietuvių operos sopranas. Kritikų šiuolaikinės operos kryptį formuojančia primadona vadinama dainininkė gruodį ištaikys laiko atokvėpiui, bet tuoj po Kalėdų vėl ners į darbus – laukia „gala“ koncertas garsiojoje Niujorko „Carnegie Hall“. Darbai sudėlioti iki 2031-ųjų.
Kad ir koks vaidmuo būtų – „Otelo“ Dezdemona, „Madam Baterflai“ Čio Čio San, „Svynio Todo“ Ponia Lavet, „Elektros“ Chrisotemidė, „Makbeto“ Ledi Makbet ar daugybė kitų – Asmik jį paverčia unikaliu, nuspalvintu tik jai būdingais vokalo ir vaidybos akcentais. Pasaulis jos talentą aiškiausiai pamatė 2018-aisiais, kai Zalcburgo festivalyje sudainavo Salomėją ir sulaukė triumfo.
Publiką žavi ir jos interpretuojamos popžvaigždžių Stingo, Lady Gagos dainos. Šios operos divos šiandien geidžia garsiausi pasaulio teatrai, tačiau Asmik kasmet ištaiko progų pasirodyti ir Lietuvos publikai. Pastarąjį kartą ji tapo pritrenkiančia Ledi Makbet režisierės Dalios Ibelhauptaitės sumanyto ciklo „Pakartojimo nebus“ operoje „Makbetas“.
Čia ji scena dalijosi ir su kol kas nedidelį vaidmenį atlikusiu sūnumi Nojumi Žaliu, Vilniuje studijuojančiu operinį dainavimą ir aktorinę meistrystę. Panašu, kad genai į menus neša ir devynerių dukrą Lėją, Vienoje, kur dabar gyvena Asmik, lankančią meninės pakraipos mokyklą.
Talentus abu vaikai susirinko ne tik iš žinomų tėvų, bet ir senelių: operos primadona Irena Milkevičiūtė ir armėnų tenoras Gehamas Grigorianas susipažino per stažuotę garsiajame Milano „La Scala“ teatre, vėliau abu dirbo ir Lietuvoje, ir svetur. Subyrėjus Sovietų Sąjungai, kai neliko jokių kliūčių vykti į užsienį, G. Grigorianas dainavo garsiausiuose pasaulio teatruose.
Asmik balsas šiandien sklinda be jokių sienų ir ribų. Ji, regis, apskritai yra iš tų, kurie ribas nusistato tik patys. Paklausta apie savo garsumą ir populiarumą, tik šypteli: opera – akademinis, nišinis menas, todėl net ir geriausią pasaulio operos dainininkę, kitaip nei didžiąsias popžvaigždes, atpažįsta tik Vienos ir gimtojo Vilniaus gatvėse.
Užtat yra nemažai žmonių, kurie savo užsienio keliones planuoja pagal Asmik Grigorian spektaklius – perka bilietus į garsiuosius teatrus, skrenda ten tam, kad išgirstų ir pamatytų būtent ją.
Asmik, pradėkime nuo mane pritrenkusio LVSO salėje Vilniuje rodyto „Makbeto“ – išvakarėse net neprakalbėjote, o sudainavote taip, kad dalis publikos braukė ašaras. Kas tai yra: išlavintas įgūdis, prigimtinė duotybė, nemokėjimas taupyti savęs, dainuoti puse balso sergant?
Spektaklio išvakarėse išvis negalėjau prakalbėti – tokios būsenos tikrai nebūčiau galėjusi dainuoti. Tačiau kitą dieną jaučiausi truputėlį geriau, bet, tiesą sakant, jei tai nebūtų „Makbetas“, nebūtų Vilnius, taip jausdamasi atsisakyčiau dainuoti. Šis atvejis man buvo išskirtinis, dėl to pamaniau, kad tikrai rizikuosiu ir džiaugiuosi, kad taip padariau. Taip, tai yra technika, dvidešimt vienų metų patirtis ir – turbūt – visatos apsauga.
Jau kuris laikas savo namais vadinate Vieną. Kokia jūsų romano su šiuo miestu istorija? Jį pasirinkote dėl to, kad Austrija ir Zalcburgas svarbūs jūsų karjeroje, o ryšys su Vienos opera atrodo tvirtas pagal darbų kiekį, ar tai lėmė kitos priežastys?
Austrija išties mano karjeroje visada buvo labai svarbi šalis. Savo pirmąjį kontraktą pasirašiau Grace, rimtesnis žingsnis – „Theater an der Wien“, paskui – Zalcburgo festivalis, kuris pavertė mane žvaigžde (šypteli). Kaip ten sakoma: per vieną naktį tapau garsi (juokiasi). Išties sunkiai dirbau labai daug metų, kad ta žvaigžde tapčiau. Vėliau svarbia vieta man tapo Vienos operos teatras. Be abejo, akademiniam muzikantui Austrija turbūt yra palankiausia šalis, ten vyksta labai daug klasikinės muzikos renginių, gyvena labai daug meno žmonių.
Bet mano pasirinkimą daugiau lėmė lokacija, oro uostas, kuris nėra per didelis, iš jo, galima sakyti, visur yra tiesioginiai skrydžiai, o ir pats miestas patogus gyventi. Tad sprendimas – praktiškas. Kiekvieną savaitgalį skraidau namo, tam būtinas patogus susisiekimas ir geras oro uostas.
Dukra Lėja visą laiką keliavo kartu su manimi. Metus ji mokėsi Karalienės Mortos mokykloje nuotoliniu būdu – esu be galo dėkinga už šitą galimybę, nes taip galėjome pratęsti laiką kartu. Tačiau po metų supratau, kad vaikui reikia socialinio gyvenimo.
Kada ir kodėl klajoklei atsirado stabilių namų poreikis? Tai – dėl Lėjos mokyklos ar pačiai norėjosi kažko nuolatinio?
Kadangi esu iš maišytos šeimos, visada lydėjo jausmas: noriu namo, tik nežinau, kur jie, tie tikrieji namai, yra. O sėslesnio gyvenimo būdo turbūt reikia visiems ir visada, tačiau turėdama tokią profesiją prisitaikiau gyventi pagal jos ritmą. Jei gali miegoti tik savo kambaryje ir savoje lovoje, šita specialybė nėra tinkama. Nuolatinė gyvenamoji vieta atsirado, be abejo, todėl, kad Lėja pradėjo eiti į mokyklą.
Kaip ten sekasi Lėjai? Greitai rado draugų, išmoko kalbą? Ar jos mokykla labai skiriasi nuo lietuviškų?
Ji lanko tarptautinę mokyklą. Nežinau, kiek ji skiriasi nuo esančių Lietuvoje, neturime daug mokyklų praktikos. Manau, kad tarptautinės mokyklos visur daugmaž panašios, nors ir dirba pagal skirtingas programas. Mokomės vokiečių kalbos, o pamokos vyksta angliškai. Lėjai sekasi puikiai. Ji – labai atvira, sociali, komunikabili mergaitė, dėl to susirasti draugų nuo pat pirmos dienos nebuvo jokios problemos.
Nojaus susilaukėte labai jauna. Kuo skyrėsi ši motinystė nuo antrosios, brandesnės, kai gimė dukra?
Susilaukus kūdikio aplankė patys nuostabiausi jausmai ir tada, ir brandesniame amžiuje. Skirtumas tarp šių patirčių galbūt toks, kad gimus antram vaikui geriau supranti laiko tėkmę. Pamenu, augindama Nojų labai laukiau, kol jis pradės sėdėti, kalbėti, vaikščioti… Kai esi jaunas, bandai tarsi paskubinti laiką, o brandesniame amžiuje suvoki, kad jis bėga labai greitai, ir nori sustabdyti tas akimirkas, vaiko augimą, tuo mėgautis.
Kai Nojus buvo mažiukas ir pati dar jaučiausi vaiku. Žinoma, motinystė darė stiprią įtaką mano augimui – susilaukusi vaiko, turi labai sparčiai augti kaip asmenybė, žmogus. Jauna motinystė mane išmokė daugybės dalykų. Pirmiausia, disciplinos, o tai padėjo ir gyvenime, ir darbe. Kai gimsta antras vaikas, jau esi stipresnis, labiau savimi pasitikintis ir gali labiau mėgautis motinyste.
Kaip įmanoma suderinti motinystę ir pasaulinę karjerą, pasiutusį tempą, kuriuo sukatės?
Kažkas manęs klausė, už kurį vaidmenį apdovanočiau save. Manau, kad už mamos. Pasiekus tokį lygį ir gyvenant tokiu tempu kaip aš, suderinti motinystę ir karjerą yra be galo sudėtingas uždavinys, nes ir viena, ir kita reikalauja šimtaprocentinio atsidavimo. Sudėtingiausia rasti balansą ir susitarti su savimi, kad netektų nuolatos gyventi jaučiant kaltę, jog esu nepakankama tiek vienur, tiek kitur. Tai, sakyčiau, didelis darbas su savimi. Su amžiumi suprantu, kad žmogus, kuris geriausiai supranta, kaip aš jaučiuosi, yra mano mama, kuri buvo didelė operos diva ir augino du vaikus. 
Net ir darydama karjerą išsaugojote tvirtus ir šiltus santykius su vyresnėliu.
Nojus yra mano didžiausias pasididžiavimas ir širdies džiaugsmas, mano laimė. Esu dėkinga likimui ir pačiam Nojui už tai, kad turime tokį gražų ryšį.
Ryšys su Lėja tikriausiai auginamas kiekviena bendra kelione, ėjimu kartu į repeticiją?
Nė vieno vaikų per daug netąsiau į teatrą, nebuvo taip, kad jie augtų užkulisiuose. Anksčiau su mumis visą laiką kartu keliaudavo auklė Ieva, tad stengiausi ją užimti linksmesniais dalykais nei sėdėjimas mamos repeticijose. Nors dabar, kai jau vyresnė, ji mielai į jas eina, mes puikiausiai keliaujame dviese.
Anksčiau nepaprastai padėjo Ieva. Turėti tokią nuostabią auklę, kuri visus tuos metus buvo su mumis, yra didžiulė Dievo dovana. Nebūčiau galėjusi ramia širdimi dirbti, jei vaiko nebūtų šalia manęs. Rasti žmogų, kuris taip atsidavusiai aukotų savo gyvenimą dėl kitų, nėra paprasta. Ir Nojaus nebūčiau užauginusi be kitų pagalbos.
Teko vienoje scenoje susitikti ir su mama, ir su sūnumi. Kuo ypatingas jausmas dirbti su savais?
Scenoje su vaiku vienaip jaudiniesi, jauti. Su tėvais – viskas dar kitaip: nepasitiki savimi, nenori nuvilti. Ir vienu, ir kitu atveju jausmas – nepakartojamas.
Jūsų darbotvarkė labai įtempta, kaip pailsite, atostogaujate?
Dabar dėlioju savo 2031-uosius metus. Atostogos – irgi plano dalis, jei jų nesuplanuosiu, tai ir neturėsiu. Stengiuosi ne tik paatostogauti su vaikais, bet ir viena. Man išties trūksta laiko pačiai su savimi, todėl solo kelionės labai brangios ir reikalingos. Dažniausiai renkuosi tas vietas, kur dar nesu buvusi. Ten, kur jau lankiausi, stengiuosi nebegrįžti, norisi pamatyti tiek visko naujo pasaulyje.
Kai gyvenimas toks mobilus, ar antroji pusė spėja jus lydėti ten, kur bloškia darbai?
Būti mama, operos soliste, rasti laiko asmeniniam gyvenimui – labai sudėtingas uždavinys. Bandau kiek įmanoma išlaikyti balansą, nes būtų labai sunku kurti, jei visai neturėčiau laiko sau ir saviems malonumams. Mokomės, stengiamės, būname. 
Kokia įprasta Asmik diena Vienoje, jei tokia būna? Turite savo režimą, kada miegoti, keltis, valgyti, sportuoti?
Vienoje daugiausia būnu savaitgaliais. Diena dažniausiai skirta Lėjai, nes dėl jos ir parskrendu namo. Jei viena būnu kažkur kitur, stengiuosi rasti bent pusvalandį bet kokiam sportui – fizinei veiklai. Išties turiu labai daug užklasinių reikalų – mokausi vaidmenis. Su metais pradėjau stengtis bent šiek tiek pamatyti tas pasaulio vietas, kuriose dirbu.
Klausiu apie dienotvarkę, nes atrodote taip pat, kaip prieš 20 metų. Nustebau viename interviu paskaičiusi, kad dėl to dailaus kūno „dirbote“ nuo paauglystės. Visada maniau, kad tiesiog esate laiminga ir apdovanota tokia išvaizda. „Dirbate“ ir dabar?
Labai ačiū už komplimentą. Aš savęs tokios veidrodyje tikrai nematau. Nors amžių savyje pradėjau pastebėti ne taip seniai – po 42-ejų. Iki tol nemaniau, kad metai mane pasivys. Dabar amžių ypač gerai matau nuotraukose. Kartais pagalvoju: „Oho! Kas šitas žmogus?“ Negaliu pasakyti, kad tai mane kažkaip jaudina, bet keista matyti besikeičiančią save, savo kūną.
Nesu natūraliai apdovanota dailiomis linijomis, kūno priežiūra visada buvo mano gyvenimo dalis. Visuomet daug sportavau ir atrodyti taip, kaip atrodau, man kainavo daug jėgų. Ir dabar stengiuosi palaikyti formą.
Esu dėkinga ir laiminga, kad to išmokau dar paauglystėje, dėl to rūpestis kūnu atrodo natūralus dalykas. Žiūriu, ką valgau, ir vadovaujuosi taisykle, kad geriau kasdien bent penkiolika minučių pajudėti, nei kartą per dvi savaites eiti į ilgą treniruotę sporto salėje. Labai mėgstu pirtis, įvairius kremus, kaukes – tai savotiškas mano hobis (juokiasi).
Jūs esate išskirtinė ne tik kurdama vaidmenis, bet ir gyvenime – turiu omenyje įdomų, savitą drabužių stilių. Kas jums yra gražu? Pagal ką renkatės kostiumus scenai ir aprangą kasdienai?
Man atrodo, kad išvis neturiu jokio stiliaus. O pasirinkimai keičiasi periodais. Kartais norisi turėti visus vienodus drabužius, kad niekada nereikėtų galvoti, ką dėsiu į lagaminus. Kita vertus, esu tas žmogus, kuris mėgsta keistis, tad tokia svajonė nelabai įgyvendinama. Scenoje kartais labai norisi puoštis, o kitąsyk – kad apdaras būtų kuo paprastesnis.
Kuo puošnesnis ar išraiškingesnis apdaras, tuo labiau jis įpareigoja tam tikram vaidmeniui, o man dažniausiai norisi scenoje jaustis laisvai, kad galėčiau kurti tokius vaidmenis, kokių iš tiesų noriu.
Labai mėgstu apsipirkinėti Azijoje, ypač Japonijoje. Mada nei domiuosi, nei seku tendencijas, tačiau sakyti, kad ji visai nedaro man įtakos negalėčiau. Juk parduotuvėse siūloma tai, kas tuo metu madinga.
Esate pasiekusi karjeros zenitą. Spėjate tuo pasimėgauti, tiesiog džiaugtis gyvenimu ir tuo tašku, kuriame esate?
Taip, šiandien esu bene aukščiausiame karjeros taške. Ir džiaugiuosi, kad tas sodas, kurį sodinau dvidešimt metų, dabar yra sužydėjęs. Išties gaunu labai daug dėmesio ir meilės, o ir pati gana dažnai esu patenkinta tuo, ką darau, – man pačiai dėl to keista. Labai džiaugiuosi šiuo etapu, nors kartais dėl didelio tempo pritrūksta laiko tiesiog juo pasimėgauti ir pabūti toje akimirkoje. Kad tai pavyktų, labai stipriai dirbu su savimi. Nenoriu gyventi bėgte: tiktai „next, next, next“ (kitas, kitas, kitas), o pasidžiaugti viskuo, ką man dosniai gyvenimas dovanoja.
Ar dar visame jūsų išpildyto gyvenimo svajonių sąraše, kur nors paraštėse, yra vietos kokiai nors svajonei? Kas tai būtų?
Niekada nebuvau svajotoja, o planuotoja. Jei ko nors noriu, planuoju, nueinu ir pasiimu.
