Nors verslo teisės ekspertas, „Glimstedt“ advokatų kontoros partneris Marius Embrektas yra neginčytinas savo srities profesionalas, iš formalaus kostiumo neišlipančiu teisininku, kurio visas gyvenimas suktųsi vien apie sutartis ar įstatymus, jo tikrai nepavadintum.
Savo gyvenimą tarp teisinės veiklos, mylimos šeimos ir aistros banglenčių sportui dalijantis Marius teigia, kad nuolatinė aktyvi veikla yra tiesiog būtina, o nei buities, nei rutinos bodėtis nereikia.
Kaip atsiradote teisėje, kas lėmė Jūsų sprendimą studijuoti būtent šią sritį?
Humanitariniai mokslai visada buvo mano stiprioji dalis. Kai teko rinktis studijas, pildžiau paraiškas į žurnalistiką ir teisės studijas, tačiau galutinį sprendimą pasirinkti teisę lėmė pragmatinis elementas.
Kodėl pasirinkote būtent verslo teisę? Kuo ši teisės sritis išsiskiria iš kitų?
Mano studijos buvo orientuotos į verslo teisę, tad po jų darbovietės pasirinkimas irgi krypo į šią pusę. „Glimstedt“ jau tada buvo viena didžiausių ir žinomiausių advokatų kontorų Lietuvoje, todėl gavęs kvietimą prisijungti prie komandos nedvejojau.
Gal galite prisiminti įsimintiniausias teisines patirtis, situacijas, su kuriomis susidūrėte?
Kadangi specializuojuosi kompleksinių infrastruktūros, atsinaujinančios energetikos projektų vystyme bei viešosios ir privačiosios partnerystės projektuose, profesinių patirčių ir iššūkių turėjau daug ir įvairių – nuo tiltų, mokyklų, saulės ir vėjo parkų bei karinių bazių vystymo iki ligoninių ir gatvių apšvietimo modernizavimo projektų. Dažniausiai tenka dirbti su didelėmis Lietuvos ir užsienio korporacijomis, jose dirbančiais profesionalais bei konsultantais, o tai labai praplečia akiratį, kelia profesinę kartelę ir prisideda prie visapusio tobulėjimo.
Darbas įdomus tuo, kad mūsų teikiamos paslaugos išeina už teisės ribų ir dažnai apima projektų valdymo, strateginio planavimo, teisėkūros, viešųjų ryšių ir kitus klausimus. Iš atskirų projektų pirmiausia į galvą ateina viešosios ir privačiosios partnerystės būdu Šiauliuose vystomas karinis dalinys, kuriame klientą konsultavome nuo pat dalyvavimo konkurse ir sutarties sudarymo iki projekto finansavimo ir įgyvendinimo. Tokie projektai yra ne tik didžiulis profesinis pasiekimas, bet ypač džiugina dėl kliento sėkmės ir visai Lietuvai teikiamos naudos. Tokios patirtys, matyt, ir yra įsimintiniausios.
Kad ir kaip būtų keista, kalbant apie tai, kas paliko išties ryškų pėdsaką atmintyje, nors tai neturi tiesioginių sąsajų su verslo teisės sritimi, taip pat kyla atsiminimas, kaip su kolegomis padėjome lietuvių kilmės amerikiečių porai iš Vašingtono įsivaikinti vaikų namuose gyvenusius penkis lietuvius vaikus – brolius ir seseris. Jautriai atmintyje išliko vaizdas, kaip pakeliui į teismo posėdį, kuriame buvo sprendžiamas įvaikinimo klausimas, du įvaikinami berniukai įsikibo kolegai į delnus ir taip Gedimino prospektu keliavo iki pat teismo. Kartais tokios jautrios, asmeninės patirtys palieka ne mažesnį įspūdį negu sėkmingi, dideli projektai.
Ar turėjote kitų pomėgių, sferų, kurios jums augant, paauglystėje, studijų metais buvo artimos?
Nuo pat mažens domėjausi menu. Labai daug skaitydavau ir rašydavau, matyt, tai susiję ir su minėtu polinkiu į žurnalistiką, nors teisėje rašytinis žodis irgi svarbus. Visada patiko ir teatras. Dvejus metus studijų laikais teko dirbti Oskaro Koršunovo teatre, kuriame tekdavo įvairiausios užduotys nuo žiūrovų įleidimo, scenos dekoracijų pastatymo, pasirengimo spektakliui.
Buvo beprotiškai įdomu, nes teko matyti visas repeticijas, ko įprastomis aplinkybėmis joks žiūrovas neišvystų, bendrauti su teatro reikalų vadybininke Audra Žukaityte, tuomečiu teatro vadovu Martynu Budraičiu ir pačiu O. Koršunovu.
Be teisės, kita jūsų aistra – banglenčių sportas. Kaip ši veikla atsirado Jūsų gyvenime, nes Lietuvoje tai ne itin įprastas užsiėmimas?
Ši veikla į mano gyvenimą atėjo labai įdomiu keliu. Nors nebuvau niekaip susidūręs ir neturėjau jokios patirties, susijusios su banglentėmis, ėmiau sapnuoti, kad surf’inu. Vis aplankydavo pasikartojantis realistinis sapnas, primenantis netgi ne užsienio vandenynus, o Baltijos jūrą. Galbūt dėl to, kad pats esu kilęs iš Palangos.
Po vieno tokio pasikartojusio sapno tuometei savo draugei, dabartinei žmonai, išsakiau mintį, kad jau laikas išbandyti šį užsiėmimą. 2009 metais išvažiavome į Portugaliją, kur pirmą kartą išbandėme surf’inimą ir taip pasinėrėme į šią veiklą. Nuo to laiko nebuvo nė vienų atostogų, per kurias neužsiimtume banglenčių sportu.
Tuo metu Lietuvoje kultivuojančių šią veiklą buvo ypač mažai. Nors ilgą laiką vyravo nuomonė, kad Lietuvoje surf’inti neįmanoma, Melnragėje, prie Šiaurinio molo, tai daryti tikrai galima. Audros suformuota banga vandenynu iki kranto keliauja tūkstančius kilometrų. Savo kelionėje jos išsilygina, sukaupia energijos, todėl tampa ilgesnės, lygesnės ir tinkamos jas gaudyti bei jomis plaukti. O Baltijos jūros bangos pas mus dažniausiai atkeliauja kartu su stipriu vėju, esant audringoms sąlygoms.
Visgi Baltijos jūroje surf’inimas yra ypatingas ir kartais Baltija dovanoja fantastiškas ir vandenynui nė kiek nenusileidžiančias bangas. Tokios sąlygos Baltijos jūroje būna gana retai, tačiau dovanoja neišdildomas patirtis. Suvokimas, kad gali tuo užsiimti savo namuose, išties džiugina, nors bangos ir ne visada būna idealios. Vos tik susiklosto aplinkybės ir turime galimybę, stengiamės nuvažiuoti į pajūrį ir užsiimti mėgstama veikla.
Kokiose šalyse dažniausiai užsiimate šiuo sportu? Gal pamenate, kurioje vietoje teko susidurti ir pažaboti didžiausią bangą?
Be abejo, banglenčių sporto padovanoti įspūdžiai kaupiasi ir auga, nes daugėja išbandytų šalių ir bangų. Laikui bėgant, vis patogiau imi jaustis didelėse ir aštresnėse bangose. Didėdama banga stiprėja, greitėja ir įgyja daugiau energijos.
Slystant didesnėmis bangomis neabejotinai išsiskiria daug adrenalino ir endorfinų, ypač surf’inant ant rifo lūžtančias bangas. Tokių bangų gaudymas garantuoja ne tik ryškias emocijas, bet ir leidžia patirti visą vandenyno galią padarius klaidą.
Apskritai daugiausia įspūdžių palieka surf’inimas Azijoje, Indijos vandenyne. Stengiamės rinktis atokesnes vietas ir bangas, kuriose nėra banglentininkų pertekliaus. Kalbant apie geografiją, su žmona esame surf’inę nuo Nikaragvos ir Kosta Rikos, Centrinėje Amerikoje iki Sumbos – Indonezijai priklausančios salos, kurioje dar prieš porą dešimtmečių kanibalizmas buvo gyva praktika ir gentys žudė vienos kitas, o sergamumas maliarija šioje vietovėje – vienas didžiausių visame pasaulyje.
Tačiau ši sala pasižymi išskirtinai geromis bangomis, joje pavasarį lankėmės jau antrą kartą.
Banglenčių sportas sukelia priklausomybę. Surf’indamas apie nieką negalvoji, įsijungia išgyvenimo režimas, ši veikla tave pasiglemžia, ji labai meditatyvi. Užburia ir tai, kad neturi jokio energiją generuojančio prietaiso, o pasitelki gamtos energiją, kuri atkeliauja banga. Reikia suvokti, koks trumpas iš esmės yra plaukimas banga.
Viena surf’inimo sesija trunka dvi ar tris valandas, o plaukimas banga per tą laiką – 5–10 minučių. Visą kitą laiką banglentininkai laukia tinkamos bangos ir ieško geriausios pozicijos. Nepaisant to, bangos pagavimas ir plaukimas ja, buvimas ant bangos ir judėjimas kartu su ja – unikali ir magiška patirtis.
Nors surf’inimas yra labai individualus užsiėmimas, kartu tai labai bendruomeniška veikla. Kiekvienoje kelionėje ar net surf’inimo sesijoje susipažįsti su įvairių tautybių ir profesijų žmonėmis, kuriuos vienija pomėgis šiam sportui.
Teisinis darbas yra gana įtemptas. Ar sunku atsiriboti nuo jo keliamų minčių, ar tai pavyksta padaryti, vos užvėrus kontoros duris, o gal būtent banglentė yra instrumentas, padedantis pabėgti nuo rūpesčių?
Teisininko darbas, ypač verslo teisės srityje, neturi griežtų laiko rėmų. Išmušus šeštai valandai, negali užverti kompiuterio, uždaryti kontoros durų ir visus darbinius reikalus palikti joje. Turime būti nuolat prieinami. Mūsų profesijoje man patinka tai, kad turi galimybę atsakingai ir savarankiškai pasirinkti, kaip turimą darbą atliksi. Jeigu yra „karštų“ klausimų, juos sprendžiame nepriklausomai nuo paros laiko ar savaitės dienos, tačiau iš esmės esame laisvi planuoti savo laiką.
Kalbant apie tai, kas padeda atsipalaiduoti, be banglenčių sporto, užsiimu kitomis aktyviomis veiklomis. Gerai sportinei ir psichologinei būklei palaikyti labai padeda cross fit treniruotės. Jau daugiau nei septynerius metus crossfit’ą praktikuoju „Amber Crossfit“ klube, kuriame sutikau daug puikių trenerių ir sporto draugų.
Teisininko darbas reikalauja ir griežto stiliaus protokolo, oficialios aprangos. Kokią dalį jūsų gyvenime užima mada? Ar tai, kaip atrodote darbo aplinkoje, kontoroje, ryškiai skiriasi nuo kasdienio jūsų mėgstamo įvaizdžio?
Išties laisvalaikiu stengiuosi nesirengti pernelyg formaliai. Yra dalis žmonių, kurie mėgsta kostiumą ir marškinius dėvėti ne tik darbovietėje, bet ir už biuro durų, tačiau nesu vienas iš jų. Aprangos per daug nesureikšminu, drabužių stengiuosi pirkti ir turėti kuo mažiau, tiek, kiek tikrai reikia. Turiu keletą patinkančių gamintojų, kurie orientuojasi į sustainable madą (YMC, Folk Clothing, Maison Kitsune, AMI).
COVID pandemija truputį atlaisvino teisininkų stilių. Seniau buvo nusistovėjusi nuostata, kad mūsų darbe griežtai dėvimas kostiumas, o šiuo metu pasaulinė tendencija yra tokia, kad jis tampa liberalesnis, nuolaidžiau į tai žvelgia ir klientai.
Kita svarbi jūsų gyvenimo dalis yra šeima. Esate vedęs taip pat advokatę Aušrą. Ar jus suvedė būtent darbinė aplinka?
Pažintis su būsima žmona įvyko kontoros lifte. Tuo metu buvau neseniai pradėjęs dirbti, persimetėme keliais žodžiais apie tai, kad būsime kolegos. Iš karto pamaniau, kad Aušra – žavi moteris, bet santykiai dar dvejus metus buvo kolegiški. Iš darbinių į artimesnius jie peraugo 2008 metais, tad kartu esame jau penkiolika metų. Aušra yra ne tik rinkoje ypač vertinama aukščiausios klasės advokatė, praktikuojanti sandorių srityje, bet ir labai atsakinga mama ir entuziastinga banglentininkė, ir net Lietuvos banglenčių sporto čempionė.
Ar lengva suderinti darbinę veiklą, asmeninį gyvenimą ir pomėgius, sportą? Ar dažnai užklumpa jausmas, kad viena ar kita sritis nukenčia?
Su amžiumi laiko vis mažėja. Kartais atrodo, kad nieko nebespėji, bet tada suimi save į rankas ir padarai darbus. Kaip sako vienas mano draugas, protarpiais norėtųsi tarsi pažvelgti į savo būtį iš paukščio skrydžio, nuotolio, ką sunku padaryti dėl nuolatinio lėkimo. Aišku, kelionės ir atostogos, atsitraukimas nuo rutinos tai padaryti padeda.
Kita vertus, taip jau sudėliotas gyvenimas, jame egzistuoja ir buitis, ir rutina, kurios gyvenimui duoda stabilumo ir visiškai nėra blogis. Nuolat turi kažką veikti, kitaip, neturint kasdienės rutinos ir buities, kiltų nemažai egzistencinių dramų.
