Dr. Austėja Landsbergienė: „Mes nežaidžiame mokyklos, nes jaučiame atsakomybę už jaunų žmonių ateitį“

Autorius
Aušra Kurtkutė (reklama)
Nuotrauka
Karalienės Mortos mokyklos nuotr.
CLASSIC IAB | straipsnio pradžioje 970x250
Reklama

Edukologės, Karalienės Mortos mokyklos įkūrėjos dr. Austėjos Landsbergienės, pristatinėti niekam nebereikia – kai kalbama apie kokybišką vaikų ugdymą, jos pavardė vienaip ar kitaip atsiduria šiame kontekste.

Ne tik dėl profesinių žinių ir ilgametės patirties, bet ir dėl unikalaus požiūrio į tai, kas atitinka „sėkmingo vaiko“ ir „geros mokyklos“ apibrėžimą. Apie savo asmeninę patirtį, vaikams visame pasaulyje duris atveriančias programas ir tai, kas padės jiems susikurti laimę, ji pasakoja šiame straipsnyje.

Austėja, turite 4 vaikus, kurie turbūt labai skirtingi. Ką patartumėte tėvams, kurie augina pametinukus ir nežino, kaip geriau pasielgti – leisti vaikus į tą pačią mokyklą ar į skirtingas?

Patariu labai gerai įvertinti vaikų asmenybes bei jų gebėjimus ir pagal tai apsispręsti. Pavyzdžiui, mūsų berniukai, kai buvo maži, nelankė tų pačių mokyklų, nes vyresnysis brolis buvo itin stipri asmenybė, o jaunesnis brolis likdavo jo šešėlyje.

Tarp jų yra labai nedidelis amžiaus skirtumas – ne visi dveji metai, ir darželyje jaunėlį vadindavo net ne jo vardu, o „Augusto broliu“, tad susėdome su vyru ir pasitarėme, kad turime vaiką vesti ten, kur jis bus jis, o ne „Augusto brolis“.

Tuo metu kaip tik kėlėmės į Belgiją ir ten mūsų vyriausias sūnus pradėjo lankyti tarptautinę mokyklą, o jaunėlį išleidome į belgišką privačią katalikišką mokyklą-darželį, kurioje kurį laiką niekas nė nežinojo, kad jis turi vyresnį brolį, tik žinojo, kad turi jaunesnę sesę, nes mūsų dukra ėjo į tos mokyklos darželį, ir jie kieme žaisdami susitikdavo. 

Toks sprendimas labai pasiteisino: jaunesnis sūnus sustiprėjo ir atsiskleidė, čia jis buvo vyresnysis brolis, kuris lauke sesę „pašefuoja“, be to, kadangi tai buvo mokykla prancūzų kalba, jo prancūzų kalbos žinios labai greitai „šovė“ į priekį ir jis kuriam laikui įgijo pranašumą prieš vyresnį brolį. Žinoma, vėliau brolis žiniomis pasivijo, bet per tą trumpą laiką Vilhelmas atsitiesė, išsiskleidė ir, kai grįžome į Lietuvą, jie abu jau ėjo į tą pačią mokyklą.

Kitas svarbus niuansas – ne visi vaikai vienodai gabūs tiems patiems dalykams, todėl vienam vaikui gali būti sunku mokytis sustiprintoje mokykloje, o kitam – lengva. Pavyzdžiui, vyriausiam sūnui Tarptautiniame bakalaureate mokytis buvo paprasta, nors jis turėjo daug užklasinių veiklų, o štai kai kuriems vaikams jo klasėje, net ir turintiems mažiau užklasinių veiklų, buvo sunkiau.

Taigi, jeigu vaikui mokykloje sekasi gerai ir jis dar spėja lankyti užklasines veiklas, viskas puiku, tačiau jeigu mokykloje rezultatai ima prastėti, ne mokyklą reikia keisti, o visų pirma atsisakyti užklasinių veiklų. Žinoma, nebūtinai visų – pasirinkite vieną, kuri vaikui yra smagiausia, kuri labiausiai atpalaiduoja, ir koncentruokitės į mokslus.

Na, nebent tenisas, plaukimas ar smuikas yra tai, ko vaikas labiausiai nori gyvenime, tačiau – tą aš visada noriu pabrėžti šeimoms – tokių vaikų nėra daug, daugumai jų vis dėlto būtinas bendrasis išsilavinimas.

Daug keliavote po kitas šalis, jūsų vaikai mokėsi įvairiose tarptautinėse mokyklose, turite profesinės tarptautinių mokyklų akreditavimo patirties, tad kodėl nusprendėte steigti ne tarptautinę, o lietuvišką mokyklą?

Nuo pat pirmųjų dienų norėjau, kad mano mokykla būtų lietuviška, tačiau joje besimokantys vaikai gautų tokį pat išsilavinimą kaip tarptautinėse mokyklose. Nors pati esu didžiulė tarptautinių mokyklų palaikytoja, nes jų vaidmuo dabartiniame pasaulyje nepaprastai svarbus, manau, kad jos yra skirtos daug darbo reikalais po pasaulį keliaujančioms šeimoms, pavyzdžiui, diplomatų arba kitų šalių piliečiams, dėl vienokių ar kitokių priežasčių gyvenantiems Lietuvoje.

Ugdymo nuoseklumas jiems yra svarbus, o tarptautinės mokyklos bet kurioje šalyje turi tą pačią sistemą, tad šeima be nuostolių vaiko ugdymui gali pervažiuoti iš vienos šalies į kitą ir sklandžiai tęsti jo mokslus.

Apskritai tarptautinės mokyklos yra apie viską, nes jose mokosi vaikai iš viso pasaulio – įvairiausių kultūrų, tradicijų, įvairiausių gimtųjų kalbų – ir tai yra nuostabu. Tačiau kai abu tėvai yra lietuviai ir gyvena Lietuvoje, mano įsitikinimu, nėra jokio poreikio vaiką leisti į tarptautinę mokyklą, kai anglų kalba galima puikiai prakalbti ir ne tarptautinėje mokykloje.

Karalienės Mortos mokyklos tikslas – būti lietuviška mokykla, tokia, kurioje vaikai mokosi lietuvių kalbos, kurioje yra švenčiamos lietuviškos šventės – ne minimos, kaip tarptautinėse mokyklose, bet išjaučiamos ir suprantamos, kur atvyksta seneliai ir giminaičiai, kur ugdomas vaikų pilietiškumas ir stiprinamas jų tautiškumas. Man nuo pirmųjų dienų norėjosi, kad Lietuvoje būtų mokykla, ugdanti žmones, kurie kurs Lietuvą visomis prasmėmis, – per 10 veiklos metų matau, kaip vis stipriau šioje srityje įsitvirtiname.

Žmogui nepaprastai svarbu turėti savo šaknis, ir tai yra ne tik mano nuomonė – įvairūs tyrimai rodo, kad vaikai, kurie to neturi, vėliau gyvenime patiria daugiau emocinių ir psichologinių iššūkių, be to, sulaukus brandos, juos gali ištikti ir identiteto krizė – „kas aš esu iš tiesų“, „kur yra mano namai“?

Tačiau pasaulis dabar yra globalus, net sakoma – „mano namai yra visas pasaulis“ ir „esu pasaulio pilietis“.

Žinoma, yra žmonių, kurie atranda kitus namus. Apie tai yra net pasakymas „home away from home“ – „namai ne namuose“, kai dėl darbo, meilės, sveikatos, įvairiausių kataklizmų ar net karo žmonėms tenka palikti savo šalį ir pajudėti iš savo namų.

Reklama

Su Karalienės Mortos mokyklos mokiniais kalbu apie tai, kad mūsų tikslas, jog jūs, kaip dauguma gabių ir smalsių lietuvių, išvažiuotumėte studijuoti į kitas šalis, bet prisimintumėte Lietuvą – kad važiuotumėte į Romą, Paryžių, Niujorką, Seulą ar Londoną, o vėliau, baigę mokslus, grįžtumėte kurti Lietuvos. Aišku, jeigu vaikas, būdamas Lietuvoje, neturi pilietiškumo jausmo, daug mažesnė tikimybė, kad po studijų jis sugrįš, tad tas lietuviškas šaknis ir bandome užauginti bei sutvirtinti.

Todėl ir norėjau, kad mano mokykla būtų lietuviška, tačiau joje besimokantys vaikai gautų tokį pat išsilavinimą kaip tarptautinėse mokyklose, kuriose dėstoma pagal tarptautines programas, atveriančias nepaprastai daug durų visame pasaulyje. Karalienės Mortos mokykloje vaikai visa tai ir gauna.

Turbūt dėl to savo mokyklai ir pasirinkote šūkį „Globalus išsilavinimas lietuviškoje mokykloje“ – dirbate ir pagal Kembridžo bei Tarptautinio bakalaureato programas. Tačiau kai kurios kitos mokyklos taip pat turi Kembridžo akreditaciją – ar šių programų įgyvendinimas visose mokyklose vienodas?

Mokyklos, turinčios Kembridžo akreditaciją, ugdymą organizuoja skirtingai: jos gali laisvai pasirinkti įvairių dalykų mokymų programas, taikyti skirtingus ugdymo organizavimo principus. Pavyzdžiui, vienos mokyklos renkasi dirbti tik su tarptautine anglų kalbos mokymo programa, kitos – su tarptautiniu matematikos ar gamtos mokslų ugdymo turiniu, trečios papildo ugdymą kelių pasirinktų mokomųjų dalykų programomis.

Visiems sakau, kad esame sustiprinto akademinio ugdymo mokykla, nes pasirinkome įgyvendinti net tris tarptautines Kembridžo programas – be bendrojo ugdymo programų, mokinius ugdome ir pagal Kembridžo anglų kalbos, ir pagal Kembridžo matematikos, ir pagal Kembridžo gamtos mokslų programas. Mūsų penktos ir aštuntos klasės mokiniai laiko tarptautinius Kembridžo egzaminus, kuriuos vertina išoriniai tarptautiniai vertintojai.

Mokyklos gali pasirinkti ir tai, kurioje ugdymo pakopoje pradėti dirbti su Kembridžo programomis. Vienos šias programas įgyvendina tik pradinėje mokykloje, kitos – pagrindinėje ar gimnazijos klasėse. Tad kalbant apie konkrečią Kembridžo akreditaciją turinčią mokyklą derėtų domėtis, kokių dalykų mokymų programos joje įgyvendinamos, ar ir kokiais būdais ji siejama su nacionaline programa, ar mokiniai laiko tarptautinius egzaminus, t. y. ar jiems sudaroma galimybė atlikti tarptautinius standartus atitinkančias užduotis.

O kodėl gimnazijoje atsisakote Kembridžo programos ir mokinius ugdote pagal Tarptautinio bakalaureato programą?

Sąmoningai ir po ilgų svarstymų pasirinkome pradinėje ir pagrindinėje mokykloje turėti Kembridžo programas, o gimnazijoje – Tarptautinio bakalaureato programą. Šiuo klausimu turiu daug įžvalgų ir ilgametės patirties – daug metų akredituoju įvairias tarptautines mokyklas pasaulyje ir dalyvauju jų veikloje kaip įvairių komitetų narė.

Kai vaikas yra dar gana mažas, mokyti jį pagal Kembridžo programas geriau dėl kelių priežasčių. Visų pirma dėl to, kad šios programos Karalienės Mortos mokykloje yra integruojamos į Lietuvos bendrąsias ugdymo programas. Mes, sulyginę ir įsivertinę šių programų standartus, papildėme lietuviškų ugdymo programų turinį ir iš šių dviejų programų „koncentrato“ sudarėme savo išskirtinę sustiprintą programą. Todėl mūsų mokiniai turi ženkliai daugiau anglų kalbos, matematikos ir gamtos mokslų pamokų.

Kita priežastis, kodėl manau, kad Kembridžo ugdymo programos naudingesnės pradinėje ir pagrindinėje mokykloje, yra ta, kad pradinėje ir pagrindinėje mokykloje standartai – nepriklausomai nuo programos – yra gana panašūs dėl vaikų raidos ypatumų. Na, neišmokysime mes kvantinės fizikos penkiamečių, o daugybos lentelė yra privaloma tam tikroje klasėje. Tad jaunesnius vaikus galima ugdyti ir pagal tarptautines, ir pagal lietuviškas programas. Žinoma, tai reiškia, kad vaikai turės mokytis daugiau, tačiau mes niekada neslėpėme, kad esame sustiprinto akademinio ugdymo mokykla.

Gimnazijoje Kembridžo ir Lietuvos bendrosios ugdymo programos pradeda skirtis vis labiau. Mano įsitikinimu, gimnazijoje sėkmingai vienu metu mokytis pagal dvi programas (ir bendrąsias ugdymo, ir kokią nors tarptautinę) yra įmanoma tik keliems procentams mokinių – sujungus jas, mokiniams tektų nepaprastai didelis krūvis, didžiajai daliai net nepakeliamas.

Mums rūpi, kad mūsų mokiniai patirtų sėkmę, todėl nusprendėme gimnazijoje pereiti į Tarptautinio bakalaureato diplomo programą, kurios nereikia integruoti į bendrąsias ugdymo programas. Be to, perėjęs į gimnaziją, mokinys jau yra gana brandus – jam 15–16 metų, jis yra gavęs visus ugdymo pagrindus – pilietiškumo, lietuvių kalbos, Lietuvos istorijos, geografijos ir pan., ir jis jau yra pasiruošęs susikoncentruoti į daug dėmesio bei pastangų reikalaujančią ir vieną stipriausių įvardijamą Tarptautinio bakalaureato programą.

Kaip ši programa įgyvendinama jūsų mokykloje, kodėl gimnazistams verta ją rinktis?

Tarptautinio bakalaureato diplomo programa yra itin stipri akademiškai ir pripažįstama visame pasaulyje, o tai atspindi mūsų pagrindinį tikslą – suteikti vaikui tiek galimybių, kiek tik įmanoma. Mes nežaidžiame mokyklos, mes tikslingai dirbame – ugdome vaikus pastebėdami unikalias jų savybes ir gebėjimus bei skatindami siekti aukščiausių savo rezultatų.

Tačiau nesupraskite klaidingai: mokiniai neįmetami į upę neišmokius jų plaukti – mūsų mokykloje 9–10-oms klasėms turime paruošimo Tarptautiniam bakalaureatui programą, kurios metu sistemiškai mokinį atvedame į finišo tiesiąją. Tai reiškia, kad vyksta karjeros konsultavimas, organizuojamos asmeninio augimo pamokos, kurių metu mokiniai daug reflektuoja, o 10 klasėje padedame pasirinkti dalykus, kurie lems, ar jaunuoliai galės stoti į vieną ar kitą specialybę universitete.

Man nuo pirmųjų dienų norėjosi, kad Lietuvoje būtų mokykla, ugdanti žmones, kurie kurs Lietuvą visomis prasmėmis, – per 10 veiklos metų matau, kaip vis stipriau šioje srityje įsitvirtiname.

Kai kalbame apie Tarptautinį bakalaureatą, tinkamai išugdyti minkštieji gebėjimai yra labai svarbūs, todėl rekomenduočiau, jeigu yra galimybė, vaiką leisti ne iškart į 11, o į 9 klasę – kad jis turėtų dvejus pasiruošimo bei susistygavimo metus ir pats geriau suvoktų, ko nori.

Kitaip tariant, tokio intensyvaus pasiruošimo tikslas – kad kuo daugiau vaikų rinktųsi sėkmingai. Dėl to mes nuolat akcentuojame pirmą pasirinkimą – ko tu labiausiai norėtum, ką tu gali, kas tau tinka – juk ne visi gali, nori ir turi keliauti į Harvardo universitetą. Pasaulyje yra tikrai daug gerų universitetų, kur jaunas žmogus jausis laimingas ir sukurs nuostabių dalykų. Pasižiūrėkite į Lietuvos vienaragių steigėjus – juk toli gražu ne visi jie yra baigę aukščiausio lygio universitetus.

Sėkmė ir laimė yra neapibrėžti dalykai, abstrakcijos, todėl manau, kad neatsakinga skatinti vaikus to siekti. Turime užtikrinti, kad vaikai įgytų įgūdžių ir gebėjimų, kurie padės tą sėkmę ir laimę susikurti. Pavyzdžiui? Labai paprasta: užuot svajoję apie tai, kad vaikas turės gražius santykius, suteikime jam įgūdžius, kurie padės užmegzti gražius santykius, spręsti konfliktus – tada tie santykiai ir bus gražūs!